Pristatė knygą apie karybos meną

Ren­gi­nio pra­džio­je vi­si su­si­rin­ku­sie­ji ga­lė­jo žvilg­te­rė­ti į kny­gos ori­gi­na­lą, iš­leis­tą vo­kie­čių kal­ba, ku­rį iš vie­no ko­lek­ci­nin­ko nu­pir­ko ir 2013 me­tais mu­zie­jui pa­do­va­no­jo Bir­žų Ro­ta­ry klu­bas. To­kių kny­gų Lie­tu­vo­je yra tik ke­le­tas. Jos kai­na li­tais bu­vo itin di­de­lė.

Pir­mą kar­tą ar­ti­le­ri­jos va­do­vė­lis bu­vo iš­leis­tas 1650 me­tais lo­ty­nų kal­ba Ams­ter­da­me. Ją su­da­rė 5 sky­riai, pa­va­din­ti kny­go­mis ir 229 iliust­ra­ci­jos. Vo­kie­čių kal­ba jis pa­si­ro­dė 1676 m. Mu­zie­ji­nin­kė Edi­ta Lans­ber­gie­nė už kny­gos ori­gi­na­lą vo­kie­čių kal­ba dė­ko­jo Ro­ta­ry klu­bo na­riams. Pa­sak Edi­tos Lans­ber­gie­nės, tuo­met apie tu­ri­nį bu­vo ga­li­ma spręs­ti tik iš įspū­din­gų iliust­ra­ci­jų.

Šį itin svar­bų vei­ka­lą ver­ti­no, il­gai iš jo sė­mė­si iš­min­ties vi­sa Eu­ro­pa. To­dėl daž­nai sa­ko­ma, jog lie­tu­vis ka­ry­bos me­no mo­kė vi­są Eu­ro­pą. Ver­tė­jo Si­gi­to Lū­žio dė­ka va­do­vė­lis pa­ga­liau pra­bi­lo ir lie­tu­viš­kai.

Pats ver­tė­jas „Bir­žie­čių žo­džiui“ kal­bė­jo, jog kny­ga – su­dė­tin­gas, kie­tas rie­šu­tas. Ver­čiant ją iš lo­ty­nų kal­bos į lie­tu­vių, te­ko ge­ro­kai pa­plu­šė­ti, nes ver­tė­ją už­griu­vo „ir ma­te­ma­ti­niai svo­riai bei il­giai“.

Lei­di­mą lie­tu­vių kal­ba pri­sta­čiu­si Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus is­to­ri­kė Jus­ti­na Ne­nor­tai­tė pa­pa­sa­ko­jo apie Ka­zi­mie­ro Se­me­na­vi­čiaus (Si­mo­na­vi­čiaus), in­ži­nie­riaus, ar­ti­le­ri­jos moks­lo pra­di­nin­ko, ka­ri­nin­ko, Abie­jų tau­tų res­pub­li­kos ar­ti­le­ri­jos va­do pa­va­duo­to­jo, Lie­tu­vos Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės ba­jo­ro, as­me­ny­bę ir jo vei­ka­lą – „Di­dį­jį ar­ti­le­ri­jos me­ną“.

Mes tu­ri­me ga­li­my­bę skai­ty­ti pir­mą­ją vei­ka­lo da­lį, nes ant­rą­ją, pa­sa­ko­jan­čią apie pe­tar­das, pa­būk­lus, po­že­mi­nes mi­nas bei ar­se­na­lų sta­ty­bą, kol kas dar gau­bia pa­slap­tis. Pas­te­bė­ta, jog kny­gos au­to­rius bu­vo „ne tik pro­fe­sio­na­lus ka­rys, bet ir pir­ma­sis to me­to moks­li­nin­kas, ku­ris ne­si­sa­vi­no ki­tų min­čių ir at­ra­di­mų, o pa­tei­kė teks­te nau­do­tus šal­ti­nius“. Jis bu­vo per­skai­tęs vi­sus to me­to pa­grin­di­nius au­to­rius, an­ti­kos ir re­ne­san­so kla­si­kus. Pra­ne­šė­ja pa­ste­bė­jo, jog ne­žiū­rint į tai, kad K. Se­me­na­vi­čius bu­vo vie­nas įžy­miau­sių ka­ry­bos at­sto­vų, ge­riau­siais lai­kais va­di­no tuos, kai nie­kas ne­ma­tė nei šal­mo, nei kar­do.

Tiek is­to­ri­kė Jus­ti­na Ne­nor­tai­tė, tiek ver­tė­jas Si­gi­tas Lū­žys ci­ta­vo mums ir šyp­se­ną ke­lian­čius pa­mo­ky­mus, kaip rei­kė­tų pa­si­ga­min­ti fe­jer­ver­kus, ra­ke­tas ar svie­di­nius. Pa­vyz­džiui, ug­ni­niams svie­di­niams pri­pil­dy­ti ir už­tai­sy­ti bu­vo siū­lo­mas toks nuo­din­gas mi­ši­nys, į ku­rį bū­tų de­da­ma sa­liet­ro­je už­kas­ta ir pu­sę mė­ne­sio po ark­lio mėš­lu lai­ky­ta ru­pū­žė, ku­ri vė­liau tu­rė­jo bū­ti su­mai­šy­ta su sie­ra ir ang­li­mis. Taip pat bu­vo pa­ta­ria­ma į sa­liet­rą įmes­ti la­bai daug na­mi­nių vo­rų, „kad ten žū­tų ir iš­leis­tų nuo­dus“ ir t.t.

Lie­tu­viš­ka šios ka­ry­bos me­no kny­gos ver­si­ja gi­mė 2006 me­tais, kai Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja vo­kiš­ką Ka­zi­mie­ro Se­me­na­vi­čiaus kny­gos lei­di­mą įtei­kė Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jui. Iš­vers­ti nu­tar­ta 2015 m., ar­tė­jant Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­čiui. Ver­ti­mo dar­bai už­tru­ko po­rą me­tų. Bu­vo nu­tar­ta ne tik vers­ti iš ori­gi­na­lo, bet ir, pa­sak is­to­ri­kės J. Ne­nor­tai­tės, iš­lai­ky­ti au­to­riaus ra­šy­mo sti­lių. Kai ku­riems ter­mi­nams paaiš­kin­ti bu­vo pra­šy­ta įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tų – ar­chi­tek­tų, fi­zi­kų, ma­te­ma­ti­kų, che­mi­kų – pa­gal­bos.

Nė­ra abe­jo­nės, jog šis vei­ka­las bus la­bai įdo­mus įvai­rių sri­čių, įvai­rių pro­fe­si­jų at­sto­vams.

Mu­zie­ji­nin­kai sva­jo­ja apie ant­rą­ją kny­gos da­lį. Tuo tar­pu mes jau tu­ri­me ga­li­my­bę įsi­gy­ti už pa­ly­gin­ti ne­di­de­lę kai­ną „Di­dį­jį ar­ti­le­ri­jos me­ną“ ir skai­ty­ti jį lie­tu­vių kal­ba.