
Naujausios
Gyvenimo kelias
Gimė Paulius Drevinis (tikra pavardė Drevinskas)1919 metų spalio 13 dieną Gulbinų kaime. Mokėsi Gulbinų pradinėje mokykloje, Biržų, Tauragės ir Panevėžio gimnazijose. 1941 – 1943 studijavo Vilniaus dvimečiame pedagoginiame institute. Jį baigęs pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete.1948 metais ištremtas į Krasnojarsko kraštą, vėliau Irkutsko sritį. Iš tremties į Lietuvą grįžo 1956 metais. 1958 metais baigęs universitetą mokytojavo Naniškių vidurinėje mokykloje. Nuo 1963 metų gyveno Klaipėdoje. Dirbo 8 –oje, vėliau K. Donelaičio vidurinėje mokykloje. 1976 metais išėjo į dalinę pensiją. Mirė Klaipėdoje 1990 metų lapkričio 22 dieną. Amžino poilsio palydėtas lapkričio 26 dieną aukštan Daumėnų kapinių kalnelin, nuo kurio matyti pievomis vingiuojanti Tatulos upė, aukšti Pabiržės bažnyčios bokštai, poeto vaikystės takai ir takeliai.
Žodžiai kūrybos draugams
Paulius Drevinis tarsi vaikystės dienų legenda. Kai mokiausi Pabiržės vidurinėje mokykloje, apie jį nebuvo kalbama. Tais metais jis buvo Sibiro tremtyje, o tremtis buvo uždrausta tema ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Tuomet nežinojom, kad mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Teodora Grudzinskaitė susirašinėjo su Pauliumi Dreviniu, siuntė jam į Sibirą knygų, o iš jo gaudavo eilėraščių. Jis tais metais tremtyje, prie Baltosios upės krantų, rašė poemą „Baltasis miestas“, vertė įvairių tautų poetų eilėraščius. Nes kūryba jam buvo jo kraujas ir gyvenimas, vilties spindulys varge ir kritime. Tada jis parašė jaudinančius, bylojančius apie jo meilę poezijai ir kuklumą, žodžius, skirtus kūrybos draugams: „Kūrybos Draugai, jeigu kada nors į Jūsų rankas pateks šie mano eilėraščiai, rašyti Azijoje, jų likimas Jūsų rankose. Šitie kūriniai, jeigu juos galima vadinti kūriniais, rašyti po Sibiro dangum. Juos rašiau žiemą prie laužo, prirūkytuose darbo barakuose, įkyrių žvilgsnių ir bjauraus įvairiatautės publikos alaso trukdomas, griebiausi plunksnos atitrukęs nuo kirvio, pjuklo, kastuvo ir niveliro. Plunksnos nemečiau ištisus penkmečius, neturėdamas galimybės su kuo nors giliau pasikalbėti literatūrinėmis temomis, nesiskiriau su plunksna, nepramatydamas net mažiausio literatūrinės perspektyvos spindulio. Rašiau išvargęs, rašiau rizikuodamas asmenine laisve, rašiau todėl, kad negalėjau nerašyti. Būsiu laimingas, jeigu kada nors vienas kitas mano sukurtas dalykas ras vietos lietuvių literatūroje“.
Šiandien poetas būtų labai laimingas, nes biržiečių bibliotekininkų pastangomis išleista knyga „Ieškok tik širdies...“ su jo tremties metų poezija, mokytojos Teodoros laiškais.
Meno vakarai Pabiržėje
Paulius Drevinis, 1932 metais baigęs Gulbinų pradžios mokyklą, mokydamasis Biržų, Tauragės, Panevėžio gimnazijose, organizavo Pabiržės parapijos salėje meno vakarus, kuriuose savo eilėraščius skaitydavo Pauliaus bičiuliai Leonardas Matuzevičius, Pranė Aukštikalnytė, Leonardas Žitkevičius, Petras Zablockas, kiti jo amžininkai literatai.
Tokių vakarų Pabiržėje buvo penki. Pirmasis kunigo J. Bagdono rūpesčiu surengtas 1937 metų vasarą. Jame Paulius Drevinis skaitė savo eilėraščius. Tikriausiai tais metais jis galėjo parašyti eilėraštį, prasidedantį žodžiais „Gražus mūsų kraštas nuo seno“, kuris greit tapo Pabiržės krašto daina, vėliau dainuojama meno vakaruose ir jaunimo susibuvimuose.
Antrasis vakaras, kuriam, rašoma žurnale „Ateities spinduliai“ , vadovavo Paulius Drevinis ir Stasė Jankauskaitė, buvo surengtas 1938 metų rugpjūčio 21 dieną. Ant Gerkiškių kalno suvaidinta Paparonio trijų veiksmų misterija „Kitaip Praamžis lėmė“, pabiržiečiai moksleiviai padainavo P. Drevinio sukurtą Pabiržės krašto dainą, savo eilėraščius skaitė Pranė Aukštikalnytė, Paulius Drevinis, Kazė Padarauskaitė, pasvalietis literatas Antanas Šatas ir kiti.
„Ateities“ žurnale slapyvardžiu Viską žinąs pasivadinęs autorius rašo, kad 1939 metų rugpjūčio 15 dieną pabiržiečiai moksleiviai Pabiržės šaulių būrio vardu surengė dainų, instrumentinės muzikos ir literatūros vakarą, į kurį atvyko ir programoje dalyvavo Tauragės, Panevėžio, Marijampolės, Kauno, Pasvalio ir Biržų valstybinių gimnazijų moksleiviai. Parapijos namų salėje grojo dūdų orkestras, dainavo geriausias Panevėžio berniukų gimnazijos solistas Jonas Stasiūnas, visiems patiko Leonardo Matuzevičiaus sukurti ir net šešių vaikinų dainuojami kupletai apie Krinčiną ir jo garsenybes. Vakaro įspūdžiais dalijosi net iš Likėnų atėję ponai. „Pabiržietis Paulius Drevinis, – rašo Viską žinąs, - deklamavo ir net iš širdies du eilėraščius „Jaunam gimnazistui“ ir „Vargo draugei“. Toliau rašoma: „Meno vakarą uždarė Paulius Drevinis, pabrėždamas, kad pabiržiečiai moksleiviai su savo rėmėjais yra pasiryžę nešti meną ir grožį į visų sielas, kas tik juos supras ir priims“.
Ketvirtasis vakaras buvo surengtas 1942 metų rugpjūčio 16 dieną. „Naujosiose Biržų žiniose“ (rugpjūčio 22 d.) rašoma, kad „tarybiniais metais ši graži vietos jaunimo tradicija buvo užslopinta, nors šių meno vakarų iniciatorius gulbinietis poetas P. Drevinis su kitais apylinkės entuziastais dėjo visas pastangas, bet jau keli metai tęsiama tradicija reikėjo pertraukti“. Prieš savaitę buvo iškabinti plakatai, kad sekmadienį parapijos salėje vyks tradicinis meno vakaras. Susidomėjimo būta didžiulio. Daug susirinkusių netilpo salėje. Buvo suvaidinta S. Čiurlionienės pasaka „Karalaitė Tikroji Teisybė“, eilėraščius skaitė Pranė Aukštikalnytė, Leonardas Matuzevičius, Paulius Drevinis ir kiti. Pabiržės bažnyčios vargonininko V. Smolskio vadovaujami dainininkai padainavo Pabiržės krašto dainą. Prieš porą savaičių jos tekstas buvo išspausdintas „Naujosiose Biržų žiniose“.
1943 metais „Naujosiose Biržų žiniose“ (rugpjūčio 21 d.) išspausdintas Pauliaus Drevinio straipsnis „Meno šventė Pabiržėje“. Autorius klausia, kodėl kas vasarą, atėjus liepos ar rugpjūčio mėnesiams, iš Gulbinų, Kirdonių, Naciūnų, Likėnų, Padaičių, Daumėnų, Gerkiškių žmonės pėsti ir važiuoti renkasi į Pabiržę. „Jie renkasi, - atsako poetas, - tam, kad ką nors duotų gražesnio, didingesnio tiek savo krašto inteligentijai, tiek kaimui. (...) Buvo entuziasmo visą Pabiržės kraštą, svyrantį rugių laukais, margą vieškeliais, sodybomis, uždegti meno idėjomis“. P. Drevinis aprašo penktąjį tradicinį vakarą Pabiržėje, kurį pradėjo vakaro globėjas kunigas Mykolas Stonys. Šį kartą vakaras surengtas net du kartus: rugpjūčio 7 d. – inteligentijai, rugpjūčio 8 d. – Pabiržės krašto jaunimui. Vėl skambėjo dainos. Operos artistas Valeras Indrikonis atliko fragmentus iš „Traviatos“, suvaidinta Rimbaudo keturių veiksmų komedija „Paslapties auka“, skaitomi eilėraščiai. Straipsnį Paulius Drevinis baigia žodžiais iš Meno vakarų rengėjų Pabiržėje akto dešimtmečiui: „ Mes, Pabiržės krašto mokslus einąs jaunimas, nuo 1937 metų organizavęs meno vakarus, surišti gilios draugystės ir meilės tėvams, parodžiusiems mums rugių, kviečių, miežių, linų žiedų mėlyną liūdesį, V – tajame tradiciniame meno vakare pasižadame ligi mirties tikėti Meno Dievui, kuris iškelia žmogų ligi genijaus ribų ir parodo koks jis menkas šliužas amžių visatos žvaigždynuose. Mes visi pasižadame dešimtame tradiciniame meno vakare suvažiuoti Pabiržėn, laisvoj Lietuvoj pažiūrėti į praėjusias valandas, išrėžusias mūsų veiduos kančių ir meilės duobes, o gal kitus ir į kapus nuvedusius. Dieve, išvesk Lietuvą per audras į saulę! Dieve, padėk mums! Mes ištęsėsime!“ Ir parašas – Pabiržės krašto mokslus einąs jaunimas.
Sibirietiška autobiografija
1958 metų rudenį, išvažiavęs į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių literatūrą, fakulteto dekanate, pavasarį universitetą baigusių lituanistų diplomantų sąraše, išvydau ir Pauliaus Drevinio pavardę. Tada nekilo klausimas, kodėl poetas, įstojęs į universitetą dar 1944 metais, jį baigė tik po 14 metų. Apie tai, kad Pauliui Dreviniui aštuonerius metus teko eiti dygliuotais tremtinio keliais Šiaurėje, tada niekas nekalbėjo. Mažai kas žinojo, kad Paulių čekistams įskundė jo bendramokslis, toks pat pokario metų studentas, vėliau garsus eiliuotų pasakų vaikams kūrėjas Kostas Kubilinskas.
Po Pauliaus Drevinio mirties literato Alfonso Jono Navicko rūpesčiu buvo išleista knyga „Nekrisk, žvaigždele“. Joje šalia eilėraščių išspausdinta ir poeto sibirietiška autobiografija. Poetas rašo, kad 1948 metais gegužės 22 dieną buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Po dvejų metų jam buvo leista persikelti pas motiną ir brolį su šeima, taip pat tremtinius, į Irkutsko sritį. Ten dirbo vietiniame miškų pramonės ūkyje paprastu darbininku, vėliau buvo siaurojo geležinkelio linijos brigadininku, dešimtininku, meistru. Poetas prisimena, kad Sibire jam tekę patirti ir didelio alkio, ir sotesnių dienų. Iš pradžių labai pavargdavęs nuo sunkaus fizinio darbo, dažnai kankindavo gimtojo krašto nostalgija. Poetą visą laiką stebino mažai pažįstama gamta. Tarp tremtinių jis turėjo daug artimų bičiulių, su kuriais dalindavosi atsiųstu siuntiniu, uždirbtu rubliu, žiniomis iš tėvynės, knygomis. „Per visus ištrėmimo metus,- rašė Paulius Drevinis,- mano bičiuliai buvo eilėraščiai. Juos kurdavau žiemą prie laužo pietų pertraukos metu, vasarą, gindamasis nuo uodų ir musių, miške ant kelmo, grįžęs iš darbo, prie žibalinės lempos poilsio barakuose, per atostogas mamos kambarėlyje. Sunkiau būdavo su jų nušlifavimu, išbaigimu, perrašymu – vis neužtekdavo laiko. Prirašytus sąsiuvinius reikėdavo slėpti, nors ne visada sėkmingai: ir tarp savųjų visokių pasitaikydavo... Retai kam savo naujus kūrinėlius paskaitydavau. Dalis eilių išsimėtė bekeliaujant, dalį pats sunaikinau, dalį parsivežiau tėviškėn“.
Mokyklos direktorius
Baigęs universitetą Paulius Drevinis buvo paskirtas Varėnos rajone esančios Naniškių vidurinės mokyklos direktoriumi. Per 5 metus Naniškiuose Paulius atliko didžiulį fizinį ir kūrybinį darbą. Bendraudamas su mokiniais ir tėvais puoselėjo saviveiklą, organizuodavo ekskursijas, ruošdavo literatūros vakarus, pasikviesdamas svečių iš Vilniaus. Tačiau partijos ideologų netenkino ši veikla. Prikaišiojo, kad direktorius nesirūpina komjaunuoliais ir pionieriais. Ragino rauti buržuazines atgyvenas, o ne mokyti dainuoti vaikus apie linelius ir rūteles. Direktorius jautė, kad ir kaip besistengtų, su savo praeitimi ilgai čia neišsilaikys. Nuo 1963 metų visam laikui apsigyveno Klaipėdoje. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų būreliui, rašė eilėraščius, išleido eilėraščių rinkinius „ Kryžkelė kelių plačių“, „ Tėviškės eglės“, „ Veidai ir vardai“, „Peizažai“, „Vėl kartojas gyvenimas“, „Žaliu žaliuosiu uosiu“, eilėraščių rinkinėlį vaikams „ Žydi purienos“.
Kas paskatino kurti
„Kas paskatino mane rašyti? Kodėl iki šios dienos nemetu plunksnos? Kam turiu būti dėkingas už poezijos kibirkštėlę? – klausė poetas 1977 metais savo autobiografijoje –Tėvas, dar caro laikais baigęs Gulbinų pradžios mokyklą, dalyvavęs dviejuose karuose, gražiai ir įtaigiai pasakodavo apie įvairius išgyvenimus, atsitikimus, sekdavo pasakas, šeimos ir artimų kaimynų ratelyje ilgais rudens ir žiemos vakarais skaitydavo Donelaičio, Krylovo, Baranausko, Mickevičiaus, Maironio, Lermontovo, Janonio, Nekrasovo, Binkio eilėraščius, o aš, nors ir gerai nesuprasdamas, sulaikęs kvapą, visko klausydavausi...Kai išmokau skaityti, nutvėręs kokį laikraštį, ryte rydavau kiekvieną kūrinėlį ir galvodavau, kad ir aš taip galėčiau parašyti. Literatūriškai augti ir bręsti man padėjo įvairių vidurinių ir aukštųjų mokyklų literatūriniai būreliai, kuriems daug metų esu vadovavęs. Labai šiltai prisimenu Gulbinų pradžios mokyklos mokytoją J. Audicką. Jo paskatintas, 1931 metais per lietuvių kalbos pamoką parašiau pirmąjį savo eilėraštį. Aukštosiose mokyklose mane mokė tokie rašytojai, kalbininkai, pedagogai kaip V, Mykolaitis Putinas, B. Sruoga, J. Balčikonis, K. Korsakas, E. Meškauskas, V. Maknys, J. Kruopas, J. Budzinskas...“
O pirmąjį eilėraštį, pasirašęs Girios Balandėlio slapyvardžiu, Paulius Drevinis išspausdino 1935 metų rudenį žurnale „Žvaigždutė“. Antrąjį jau Drevinio pavarde tais pačiais metais išspausdino „Ateities spinduliuose“. Mokydamasis Biržų, Tauragės, Panevėžio gimnazijose jis rašė labai daug, jo eilėraščiai buvo nuolat spausdinami ne tik „Žvaigždutėje“, bet ir „Ateities spinduliuose“, „Žiburėlyje“, „Kregždutėje“, „Ateityje“, „Mokslo dienose“, „Moteryje“, „Draugijoje“ , „Jaunajame ūkininke“ ir kitoje tų metų periodikoje.
Mokytojo profesija ir kūryba
Poetas yra sakęs esąs labai daug kam dėkingas, kad pamilo knygą, tapo mokytoju, kuria pats ir kitus moko kurti. Tačiau dirbdamas mokykloje nuolat juto, kad mokytojo profesija poezijai nėra dėkinga. 1974 metais savo bičiuliui poetui ir žurnalistui Kostui Fedaravičiui rašė: „Aš pats vos ne vos belaikau plunksną rankoje, mane nepaprastai išvargino tiesioginis darbas“. Poetui Eugenijui Matuzevičiui yra sakęs, kad mokytojavimą savo laiku buvo net pamėgęs, nors jis reikalavo pedagoginiam darbui skirti labai daug ne tik širdies, bet ir laiko. Ir net sekmadienius retai turėdavo laisvus; reikėdavo rašomuosius taisyti ir namų užduotis tikrinti, apgalvoti būsimų pamokų planus, organizuoti ekskursijas, turistinius žygius, įvairias talkas. „Ne sykį, - prisimena Eugenijus Matuzevičius, - man Paulius su kažkokiu grauduliu yra sakęs, lyg ir guodęsis: „Šiandien esu tvirtai įsitikinęs, kad rašytojui labai rizikinga ir nedėkinga mokytojo profesija – su dažnai vadinamais gamybiniais pasitarimais, įkyriomis, o dažnai ir skaudžiomis vizitacijomis, mažai kam reikalingais įvairiausiais planais, ilgai užsitęsiančiais pedagogų tarybos posėdžiais, perkrauta užklasine veikla“.
Kuklumas. Kūrybinė virtuvė
Buvo labai kuklus, savo kūrybą vertino kritiškai. 1977 metais Kostui Fedaravičiui rašė, kad „su savo atbukusia plunksna nieko pagirtino šiais metais nesukūriau. Vienas kitas peizažinis eilėraštis – tai dar ne kūryba. Keturi mano eilėraščiai buvo atspausdinti „Švyturyje“. Tačiau jie senamadiški“.
Kituose laiškuose K. Fedaravičiui rašė neturįs pretenzijų būti šalia vedančių poetų, o daugelis 1940 – 1941 metais jo išspausdintų eilėraščių esantys silpni. „Silpni ir mano eilėraščiai vaikams, skelbti prieš karą. Apie jų spausdinimą antrą kartą negali net kalbos būti“.
O rašo tada, kai pajunta kūrybinę nuotaiką. Nešoka iš patalo, kai į galvą užklysta viliojanti tema, tik stengiasi įsimnti pirmąją meninę frazę, iš kurios vėliau vienas po kito gimsta posmai. „Dalį eilėraščių, - rašė Paulius Drevinis, - kaip sakoma sukūriau vienu prisėdimu. Dažnai prie savo kūrinėlių sugrįžtu po ilgesnio laiko juos skaitydamas, braukydamas, šlifuodamas, o kai kuriuos ir visai sunaikindamas. Dabar stengiuosi, kad naujagymis bent pusmetį pagulėtų lopšyje, tai yra mano rašomajame stale“.
Sunkiau poetui buvo eilėraštį užbaigti, negu pradėti. Labiausiai mėgo ketureilį, bet nevengė ir dvieilio posmo. Per mėnesį parašydavo 3 – 4 eilėraščius. Retai skaitydavo neseniai sukurtas eiles bičiuliams ir pažįstamiems. „Kūrybiškiausi ir protingiausi , - yra sakęs poetas, - šie mėnesiai: spalis, kai įvairiaspalviai lapai krenta, sausis su sidabrinėmis pusnimis, balandis, skambąs grįžusių paukščių balsais ir kvepianti uogomis, medumi, džiūstančiu šienu ir pirmaisiais obuoliais liepa“.
Grįžimas tėviškėn
1980 metų spalio mėnesį Likėnų sanatorijoje ir Biržų J. Janonio internatinėje mokykloje buvo surengti Pauliaus Drevinio literatūros vakarai. Poetas ne iš karto sutiko važiuoti į Biržus, nes jam atrodė, kad Biržuose jo niekas nelaukia, mažai jį kas ten prisimena ir į tokį vakarą tikrai nesusirinks klausytojų. Tuo metu Biržų centrinės bibliotekos direktore dirbusi ir poeto literatūrinius vakarus rengusi Ona Gerulienė prisimena, kad iš dalies poetas buvo teisus, nes pradėjusi tartis su tuometine rajono valdžia dėl P. Drevinio vakarų organizavimo, susidūrė su aiškiai priešingu nusiteikimu. Buvo pasakyta, kad Sibire pabuvojęs poetas Biržuose nėra pageidautinas.
Tačiau literatūros vakarai įvyko. Jie tapo tikra poetinės kūrybos švente. Biržiečiai poetą apipylė gėlėmis. Paulius Drevinis šiems susitikimams su tėviške parašė pluoštelį prisiminimų „Tėviškės židinio šiluma“. Virpėjo poeto balsas, kai pilnutėlėje salėje skaitė šiuos jaudinančius prisiminimus apie gimtąjį Gulbinų kaimą, poetui brangius žmones. Šie prisiminimai buvo išspausdinti, tačiau platesnis literatūros vakaro aprašymas su nuotraukomis taip ir nepasirodė.
„Atvykti į Biržus,- skaitė savo prisiminimus poetas,- mane paskatino Gulbinų, Kirdonių, Pabiržės derlingos lygumos, Upytės ir Tatulos mėlyni vingiai, Likėnų kurorto versmės, atstatoma Radvilų pilis, Širvėnos ežero salos, takai takeliai Astravo parke, buvusios gimnazijos kiemas, po kurį paskutinį kartą vaikščiojau prieš 42 metus ... Šitame mieste surandu įmintas ne tik mano, bet ir daugelio brangių žmonių – mirusių ir gyvų – pėdas. Šitas miestas – mano pirmų pasisekimų ir nepasisekimų vieta, ankstyvosios jaunystės sušvytėjimas, išeities taškas į tolimus kelius. Džiaugiuosi, kad Biržai ne tik seniai užgydę karo padarytas žaizdas, bet ir labai išaugę, pagražėję, išskleidę sparnus dideliam skrydžiui.
...Čia mano tėviškė. Čia kažkada gimiau ir augau. Iš čia visam gyvenimui išsinešiau kūrybinės ugnelės šilumą. Kol plaks širdis, rankos tiesis į tėviškės židinį.“
Po literatūrinių vakarų laiške Kostui Fedaravičiui poetas rašė: „Klausi manęs, kaip pasisekė kelionė į Šiaurės Lietuvą. Mano kūrybos vakarai spalio 1 dieną įvyko Likėnuose ir Biržuose. Abi salės buvo pilnos. Publika labai rimtai klausėsi ir aktorių, ir dainininkų. Pastebėjau daug seniai nematytų veidų, mielų žvilgsnių, susitikau su kai kuriais buvusiais vaikystės ir paauglystės draugais, o taip pat su biržiečiais rašytojais. Ir pasikalbėti su jais teko. Atrodo, kad abu susitikimai praėjo be didesnių priekaištų. Vėliau nuvykau į Gulbinus. Vaikščiojau po rudenėjantį tėviškės miškelį, Meldynę, klausiausi aukštų eglių ūžesio, visų užmirštame sode rinkau obuolius, krūmuose grybus, radau vieną kitą nukritusį riešutą, stovėjau prie užtvinusio Ežeryčio. Gera buvo svečiuotis brolio Jurgio šeimoje! Visur mane lydėjo mėlynas Aukštaitijos dangus, ramios Biržų krašto lygumos, geltonos miškų, upių, ežerų spalvos.
Jau dvi savaitės, kaip vėl esu uostamiestyje. Suspėjau pailsėti, vėl galiu skaityti, rašyti, mąstyti. Tik kai vakarais atsigulu ir užsimerkiu, tolumoje iškyla Pabiržės gotikos bokštai, ima ošti Likėnų tamsios alėjos, subanguoja Širvėnos ežeras. Vėl į save matau įbestas klausytojų akis“...
Gimtosios žemės piligrimas
Geras poeto bičiulis Eugenijus Matuzevičius yra sakęs, kad visoje Pauliaus Drevinio poezijoje alsuoja Šiaurės Lietuvos krašto dvasia, tauri ištikimybė tėviškės žemei gaivina poetinį žodį, mintį, svajonę, ilgesį. Pats Paulius Drevinis ne kartą yra pabrėžęs, kad jis iš tikrųjų esąs labai prisirišęs prie savo žemės lopinėlio, nors jau daugelį metų gyvenęs ir gyvenąs kitur. Todėl Paulius, kaip gimtosios žemės ir poezijos piligrimas, kasmet lankydavo savo tėviškę Gulbinus, Pasvalį, Biržus, visą Šiaurės Lietuvos kraštą. „Lankydavo ten gyvenančius savo gimines, kaimynus, bičiulius, pažįstamus. Lankydavo kapines, kapinaites. Pasimelsdavo už ten miegančius amžinu miegu. Po tą kraštą dažniausiai jis keliaudavo pėsčias, kad nereikėtų skubėti, kad galėtų aplankyti kiekvieną širdžiai brangų ir neužmirštamą kampelį“ – rašė Eugenijus Matuzevičius.
Gal todėl savo pagrindinę poezijos knygą, rinktinę, kurion sudėti poetui brangiausi eilėraščiai, Paulius Drevinis pavadino „Sunki kelionė“. Nes kelionė tėviškės žeme į žmonių širdis niekada nebūna lengva. Tačiau, net pabaigus žemiškąją kelionę, skamba poeto žodis. Jautri poeto lyrika, kurioje kibirkščiuoja brangios nuostabos, susižavėjimo ir meilės gimtinei akimirkos, kaip mūsų dvasios, gyvybės duona guli ant kasdienybės stalo, šviesi poezijos paukštė sklando viršum Poeto tėviškės.