PABIRŽĖS KRAŠTO POETAS

Pau­lius Dre­vi­nis
Gy­ve­ni­mo rū­pes­čiuo­se ir kas­die­ni­nių dar­bų mar­gu­me pri­mirš­ta­me iš­ki­lių sa­vo že­mie­čių var­dus ir tik ju­bi­lie­jaus die­ną ban­do­me pri­si­min­ti jų švie­sius vei­dus ir de­šimt­me­čiais po tru­pi­nė­lį su­krau­tų dar­bų krai­tį. Iš ne­daž­nų su­si­ti­ki­mų, laiš­kų, po­kal­bių nuo­tru­pų, ei­lė­raš­čių kny­go­se pul­suo­jan­čios poe­zi­jos vers­mės gims­ta Poe­to pa­veiks­las ir re­gi­me la­bai kuk­lų, san­tū­rų, do­rą ir tvir­tą žmo­gų, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą my­lė­jo Lie­tu­vą, žmo­nes, Poe­zi­ją. Išė­ju­sį, bet li­ku­sį kar­tu su mu­mis švie­siais pri­si­mi­ni­mais, į kla­si­ki­nius ke­tu­rei­lius su­dė­tais žo­džiais, iš ku­rių sklin­da san­tū­ri poe­to mei­lė gim­ti­nei ir jos žmo­nėms.

Gy­ve­ni­mo ke­lias

Gi­mė Pau­lius Dre­vi­nis (tik­ra pa­var­dė Dre­vins­kas)1919 me­tų spa­lio 13 die­ną Gul­bi­nų kai­me. Mo­kė­si Gul­bi­nų pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, Bir­žų, Tau­ra­gės ir Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­jo­se. 1941 – 1943 stu­di­ja­vo Vil­niaus dvi­me­čia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Jį bai­gęs pa­si­rin­ko lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te.1948 me­tais iš­trem­tas į Kras­no­jars­ko kraš­tą, vė­liau Ir­kuts­ko sri­tį. Iš trem­ties į Lie­tu­vą grį­žo 1956 me­tais. 1958 me­tais bai­gęs uni­ver­si­te­tą mo­ky­to­ja­vo Na­niš­kių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Nuo 1963 me­tų gy­ve­no Klai­pė­do­je. Dir­bo 8 –oje, vė­liau K. Do­ne­lai­čio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. 1976 me­tais išė­jo į da­li­nę pen­si­ją. Mi­rė Klai­pė­do­je 1990 me­tų lapk­ri­čio 22 die­ną. Am­ži­no poil­sio pa­ly­dė­tas lapk­ri­čio 26 die­ną aukš­tan Dau­mė­nų ka­pi­nių kal­ne­lin, nuo ku­rio ma­ty­ti pie­vo­mis vin­giuo­jan­ti Ta­tu­los upė, aukš­ti Pa­bir­žės baž­ny­čios bokš­tai, poe­to vai­kys­tės ta­kai ir ta­ke­liai.

Žo­džiai kū­ry­bos drau­gams

Pau­lius Dre­vi­nis tar­si vai­kys­tės die­nų le­gen­da. Kai mo­kiau­si Pa­bir­žės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, apie jį ne­bu­vo kal­ba­ma. Tais me­tais jis bu­vo Si­bi­ro trem­ty­je, o trem­tis bu­vo už­draus­ta te­ma ne tik mo­ky­to­jams, bet ir mo­ki­niams. Tuo­met ne­ži­no­jom, kad mū­sų lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Teo­do­ra Gru­dzins­kai­tė su­si­ra­ši­nė­jo su Pau­liu­mi Dre­vi­niu, siun­tė jam į Si­bi­rą kny­gų, o iš jo gau­da­vo ei­lė­raš­čių. Jis tais me­tais trem­ty­je, prie Bal­to­sios upės kran­tų, ra­šė poe­mą „Bal­ta­sis mies­tas“, ver­tė įvai­rių tau­tų poe­tų ei­lė­raš­čius. Nes kū­ry­ba jam bu­vo jo krau­jas ir gy­ve­ni­mas, vil­ties spin­du­lys var­ge ir kri­ti­me. Ta­da jis pa­ra­šė jau­di­nan­čius, by­lo­jan­čius apie jo mei­lę poe­zi­jai ir kuk­lu­mą, žo­džius, skir­tus kū­ry­bos drau­gams: „Kū­ry­bos Drau­gai, jei­gu ka­da nors į Jū­sų ran­kas pa­teks šie ma­no ei­lė­raš­čiai, ra­šy­ti Azi­jo­je, jų li­ki­mas Jū­sų ran­ko­se. Ši­tie kū­ri­niai, jei­gu juos ga­li­ma va­din­ti kū­ri­niais, ra­šy­ti po Si­bi­ro dan­gum. Juos ra­šiau žie­mą prie lau­žo, pri­rū­ky­tuo­se dar­bo ba­ra­kuo­se, įky­rių žvilgs­nių ir bjau­raus įvai­ria­tau­tės pub­li­kos ala­so truk­do­mas, grie­biau­si plunks­nos ati­tru­kęs nuo kir­vio, pjuk­lo, kas­tu­vo ir ni­ve­li­ro. Plunks­nos ne­me­čiau iš­ti­sus penk­me­čius, ne­tu­rė­da­mas ga­li­my­bės su kuo nors gi­liau pa­si­kal­bė­ti li­te­ra­tū­ri­nė­mis te­mo­mis, ne­si­ski­riau su plunks­na, ne­pra­ma­ty­da­mas net ma­žiau­sio li­te­ra­tū­ri­nės per­spek­ty­vos spin­du­lio. Ra­šiau iš­var­gęs, ra­šiau ri­zi­kuo­da­mas as­me­ni­ne lais­ve, ra­šiau to­dėl, kad ne­ga­lė­jau ne­ra­šy­ti. Bū­siu lai­min­gas, jei­gu ka­da nors vie­nas ki­tas ma­no su­kur­tas da­ly­kas ras vie­tos lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je“.

Šian­dien poe­tas bū­tų la­bai lai­min­gas, nes bir­žie­čių bib­lio­te­ki­nin­kų pa­stan­go­mis iš­leis­ta kny­ga „Ieš­kok tik šir­dies...“ su jo trem­ties me­tų poe­zi­ja, mo­ky­to­jos Teo­do­ros laiš­kais.

Me­no va­ka­rai Pa­bir­žė­je

Pau­lius Dre­vi­nis, 1932 me­tais bai­gęs Gul­bi­nų pra­džios mo­kyk­lą, mo­ky­da­ma­sis Bir­žų, Tau­ra­gės, Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­jo­se, or­ga­ni­za­vo Pa­bir­žės pa­ra­pi­jos sa­lė­je me­no va­ka­rus, ku­riuo­se sa­vo ei­lė­raš­čius skai­ty­da­vo Pau­liaus bi­čiu­liai Leo­nar­das Ma­tu­ze­vi­čius, Pra­nė Aukš­ti­kal­ny­tė, Leo­nar­das Žit­ke­vi­čius, Pet­ras Zab­loc­kas, ki­ti jo am­ži­nin­kai li­te­ra­tai.

To­kių va­ka­rų Pa­bir­žė­je bu­vo pen­ki. Pir­ma­sis ku­ni­go J. Bag­do­no rū­pes­čiu su­reng­tas 1937 me­tų va­sa­rą. Ja­me Pau­lius Dre­vi­nis skai­tė sa­vo ei­lė­raš­čius. Tik­riau­siai tais me­tais jis ga­lė­jo pa­ra­šy­ti ei­lė­raš­tį, pra­si­de­dan­tį žo­džiais „Gra­žus mū­sų kraš­tas nuo se­no“, ku­ris greit ta­po Pa­bir­žės kraš­to dai­na, vė­liau dai­nuo­ja­ma me­no va­ka­ruo­se ir jau­ni­mo su­si­bu­vi­muo­se.

Ant­ra­sis va­ka­ras, ku­riam, ra­šo­ma žur­na­le „Atei­ties spin­du­liai“ , va­do­va­vo Pau­lius Dre­vi­nis ir Sta­sė Jan­kaus­kai­tė, bu­vo su­reng­tas 1938 me­tų rugp­jū­čio 21 die­ną. Ant Ger­kiš­kių kal­no su­vai­din­ta Pa­pa­ro­nio tri­jų veiks­mų mis­te­ri­ja „Ki­taip Praam­žis lė­mė“, pa­bir­žie­čiai moks­lei­viai pa­dai­na­vo P. Dre­vi­nio su­kur­tą Pa­bir­žės kraš­to dai­ną, sa­vo ei­lė­raš­čius skai­tė Pra­nė Aukš­ti­kal­ny­tė, Pau­lius Dre­vi­nis, Ka­zė Pa­da­raus­kai­tė, pa­sva­lie­tis li­te­ra­tas An­ta­nas Ša­tas ir ki­ti.

„Atei­ties“ žur­na­le sla­py­var­džiu Vis­ką ži­nąs pa­si­va­di­nęs au­to­rius ra­šo, kad 1939 me­tų rugp­jū­čio 15 die­ną pa­bir­žie­čiai moks­lei­viai Pa­bir­žės šau­lių bū­rio var­du su­ren­gė dai­nų, inst­ru­men­ti­nės mu­zi­kos ir li­te­ra­tū­ros va­ka­rą, į ku­rį at­vy­ko ir pro­gra­mo­je da­ly­va­vo Tau­ra­gės, Pa­ne­vė­žio, Ma­ri­jam­po­lės, Kau­no, Pas­va­lio ir Bir­žų vals­ty­bi­nių gim­na­zi­jų moks­lei­viai. Pa­ra­pi­jos na­mų sa­lė­je gro­jo dū­dų or­kest­ras, dai­na­vo ge­riau­sias Pa­ne­vė­žio ber­niu­kų gim­na­zi­jos so­lis­tas Jo­nas Sta­siū­nas, vi­siems pa­ti­ko Leo­nar­do Ma­tu­ze­vi­čiaus su­kur­ti ir net še­šių vai­ki­nų dai­nuo­ja­mi kup­le­tai apie Krin­či­ną ir jo gar­se­ny­bes. Va­ka­ro įspū­džiais da­li­jo­si net iš Li­kė­nų atė­ję po­nai. „Pa­bir­žie­tis Pau­lius Dre­vi­nis, – ra­šo Vis­ką ži­nąs, - dek­la­ma­vo ir net iš šir­dies du ei­lė­raš­čius „Jau­nam gim­na­zis­tui“ ir „Var­go drau­gei“. To­liau ra­šo­ma: „Me­no va­ka­rą už­da­rė Pau­lius Dre­vi­nis, pa­brėž­da­mas, kad pa­bir­žie­čiai moks­lei­viai su sa­vo rė­mė­jais yra pa­si­ry­žę ne­šti me­ną ir gro­žį į vi­sų sie­las, kas tik juos su­pras ir priims“.

Ket­vir­ta­sis va­ka­ras bu­vo su­reng­tas 1942 me­tų rugp­jū­čio 16 die­ną. „Nau­jo­sio­se Bir­žų ži­nio­se“ (rugp­jū­čio 22 d.) ra­šo­ma, kad „ta­ry­bi­niais me­tais ši gra­ži vie­tos jau­ni­mo tra­di­ci­ja bu­vo už­slo­pin­ta, nors šių me­no va­ka­rų ini­cia­to­rius gul­bi­nie­tis poe­tas P. Dre­vi­nis su ki­tais apy­lin­kės en­tu­zias­tais dė­jo vi­sas pa­stan­gas, bet jau ke­li me­tai tę­sia­ma tra­di­ci­ja rei­kė­jo per­trauk­ti“. Prieš sa­vai­tę bu­vo iš­ka­bin­ti pla­ka­tai, kad sek­ma­die­nį pa­ra­pi­jos sa­lė­je vyks tra­di­ci­nis me­no va­ka­ras. Su­si­do­mė­ji­mo bū­ta di­džiu­lio. Daug su­si­rin­ku­sių ne­til­po sa­lė­je. Bu­vo su­vai­din­ta S. Čiur­lio­nie­nės pa­sa­ka „Ka­ra­lai­tė Tik­ro­ji Tei­sy­bė“, ei­lė­raš­čius skai­tė Pra­nė Aukš­ti­kal­ny­tė, Leo­nar­das Ma­tu­ze­vi­čius, Pau­lius Dre­vi­nis ir ki­ti. Pa­bir­žės baž­ny­čios var­go­ni­nin­ko V. Smols­kio va­do­vau­ja­mi dai­ni­nin­kai pa­dai­na­vo Pa­bir­žės kraš­to dai­ną. Prieš po­rą sa­vai­čių jos teks­tas bu­vo iš­spaus­din­tas „Nau­jo­sio­se Bir­žų ži­nio­se“.

1943 me­tais „Nau­jo­sio­se Bir­žų ži­nio­se“ (rugp­jū­čio 21 d.) iš­spaus­din­tas Pau­liaus Dre­vi­nio straips­nis „Me­no šven­tė Pa­bir­žė­je“. Au­to­rius klau­sia, ko­dėl kas va­sa­rą, atė­jus lie­pos ar rugp­jū­čio mė­ne­siams, iš Gul­bi­nų, Kir­do­nių, Na­ciū­nų, Li­kė­nų, Pa­dai­čių, Dau­mė­nų, Ger­kiš­kių žmo­nės pės­ti ir va­žiuo­ti ren­ka­si į Pa­bir­žę. „Jie ren­ka­si, - at­sa­ko poe­tas, - tam, kad ką nors duo­tų gra­žes­nio, di­din­ges­nio tiek sa­vo kraš­to in­te­li­gen­ti­jai, tiek kai­mui. (...) Bu­vo en­tu­zias­mo vi­są Pa­bir­žės kraš­tą, svy­ran­tį ru­gių lau­kais, mar­gą vieš­ke­liais, so­dy­bo­mis, už­deg­ti me­no idė­jo­mis“. P. Dre­vi­nis ap­ra­šo penk­tą­jį tra­di­ci­nį va­ka­rą Pa­bir­žė­je, ku­rį pra­dė­jo va­ka­ro glo­bė­jas ku­ni­gas My­ko­las Sto­nys. Šį kar­tą va­ka­ras su­reng­tas net du kar­tus: rugp­jū­čio 7 d. – in­te­li­gen­ti­jai, rugp­jū­čio 8 d. – Pa­bir­žės kraš­to jau­ni­mui. Vėl skam­bė­jo dai­nos. Ope­ros ar­tis­tas Va­le­ras Ind­ri­ko­nis at­li­ko frag­men­tus iš „Tra­via­tos“, su­vai­din­ta Rim­bau­do ke­tu­rių veiks­mų ko­me­di­ja „Pas­lap­ties au­ka“, skai­to­mi ei­lė­raš­čiai. Straips­nį Pau­lius Dre­vi­nis bai­gia žo­džiais iš Me­no va­ka­rų ren­gė­jų Pa­bir­žė­je ak­to de­šimt­me­čiui: „ Mes, Pa­bir­žės kraš­to moks­lus ei­nąs jau­ni­mas, nuo 1937 me­tų or­ga­ni­za­vęs me­no va­ka­rus, su­riš­ti gi­lios drau­gys­tės ir mei­lės tė­vams, pa­ro­džiu­siems mums ru­gių, kvie­čių, mie­žių, li­nų žie­dų mė­ly­ną liū­de­sį, V – ta­ja­me tra­di­ci­nia­me me­no va­ka­re pa­si­ža­da­me li­gi mir­ties ti­kė­ti Me­no Die­vui, ku­ris iš­ke­lia žmo­gų li­gi ge­ni­jaus ri­bų ir pa­ro­do koks jis men­kas šliu­žas am­žių vi­sa­tos žvaigž­dy­nuo­se. Mes vi­si pa­si­ža­da­me de­šim­ta­me tra­di­ci­nia­me me­no va­ka­re su­va­žiuo­ti Pa­bir­žėn, lais­voj Lie­tu­voj pa­žiū­rė­ti į praė­ju­sias va­lan­das, iš­rė­žu­sias mū­sų vei­duos kan­čių ir mei­lės duo­bes, o gal ki­tus ir į ka­pus nu­ve­du­sius. Die­ve, iš­vesk Lie­tu­vą per aud­ras į sau­lę! Die­ve, pa­dėk mums! Mes iš­tę­sė­si­me!“ Ir pa­ra­šas – Pa­bir­žės kraš­to moks­lus ei­nąs jau­ni­mas.

Si­bi­rie­tiš­ka au­to­biog­ra­fi­ja

1958 me­tų ru­de­nį, iš­va­žia­vęs į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą, fa­kul­te­to de­ka­na­te, pa­va­sa­rį uni­ver­si­te­tą bai­gu­sių li­tua­nis­tų dip­lo­man­tų są­ra­še, iš­vy­dau ir Pau­liaus Dre­vi­nio pa­var­dę. Ta­da ne­ki­lo klau­si­mas, ko­dėl poe­tas, įsto­jęs į uni­ver­si­te­tą dar 1944 me­tais, jį bai­gė tik po 14 me­tų. Apie tai, kad Pau­liui Dre­vi­niui aš­tuo­ne­rius me­tus te­ko ei­ti dyg­liuo­tais trem­ti­nio ke­liais Šiau­rė­je, ta­da nie­kas ne­kal­bė­jo. Ma­žai kas ži­no­jo, kad Pau­lių če­kis­tams įskun­dė jo bend­ra­moks­lis, toks pat po­ka­rio me­tų stu­den­tas, vė­liau gar­sus ei­liuo­tų pa­sa­kų vai­kams kū­rė­jas Kos­tas Ku­bi­lins­kas.

Po Pau­liaus Dre­vi­nio mir­ties li­te­ra­to Al­fon­so Jo­no Na­vic­ko rū­pes­čiu bu­vo iš­leis­ta kny­ga „Nek­risk, žvaigž­de­le“. Jo­je ša­lia ei­lė­raš­čių iš­spaus­din­ta ir poe­to si­bi­rie­tiš­ka au­to­biog­ra­fi­ja. Poe­tas ra­šo, kad 1948 me­tais ge­gu­žės 22 die­ną bu­vo iš­trem­tas į Kras­no­jars­ko kraš­tą. Po dve­jų me­tų jam bu­vo leis­ta per­si­kel­ti pas mo­ti­ną ir bro­lį su šei­ma, taip pat trem­ti­nius, į Ir­kuts­ko sri­tį. Ten dir­bo vie­ti­nia­me miš­kų pra­mo­nės ūky­je pa­pras­tu dar­bi­nin­ku, vė­liau bu­vo siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio li­ni­jos bri­ga­di­nin­ku, de­šim­ti­nin­ku, meist­ru. Poe­tas pri­si­me­na, kad Si­bi­re jam te­kę pa­tir­ti ir di­de­lio al­kio, ir so­tes­nių die­nų. Iš pra­džių la­bai pa­varg­da­vęs nuo sun­kaus fi­zi­nio dar­bo, daž­nai kan­kin­da­vo gim­to­jo kraš­to nos­tal­gi­ja. Poe­tą vi­są lai­ką ste­bi­no ma­žai pa­žįs­ta­ma gam­ta. Tarp trem­ti­nių jis tu­rė­jo daug ar­ti­mų bi­čiu­lių, su ku­riais da­lin­da­vo­si at­siųs­tu siun­ti­niu, už­dirb­tu rub­liu, ži­nio­mis iš tė­vy­nės, kny­go­mis. „Per vi­sus iš­trė­mi­mo me­tus,- ra­šė Pau­lius Dre­vi­nis,- ma­no bi­čiu­liai bu­vo ei­lė­raš­čiai. Juos kur­da­vau žie­mą prie lau­žo pie­tų per­trau­kos me­tu, va­sa­rą, gin­da­ma­sis nuo uo­dų ir mu­sių, miš­ke ant kel­mo, grį­žęs iš dar­bo, prie ži­ba­li­nės lem­pos poil­sio ba­ra­kuo­se, per ato­sto­gas ma­mos kam­ba­rė­ly­je. Sun­kiau bū­da­vo su jų nu­šli­fa­vi­mu, iš­bai­gi­mu, per­ra­šy­mu – vis neuž­tek­da­vo lai­ko. Pri­ra­šy­tus są­siu­vi­nius rei­kė­da­vo slėp­ti, nors ne vi­sa­da sėk­min­gai: ir tarp sa­vų­jų vi­so­kių pa­si­tai­ky­da­vo... Re­tai kam sa­vo nau­jus kū­ri­nė­lius pa­skai­ty­da­vau. Da­lis ei­lių iš­si­mė­tė be­ke­liau­jant, da­lį pa­ts su­nai­ki­nau, da­lį par­si­ve­žiau tė­viš­kėn“.

Mo­kyk­los di­rek­to­rius

Bai­gęs uni­ver­si­te­tą Pau­lius Dre­vi­nis bu­vo pa­skir­tas Va­rė­nos ra­jo­ne esan­čios Na­niš­kių vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi. Per 5 me­tus Na­niš­kiuo­se Pau­lius at­li­ko di­džiu­lį fi­zi­nį ir kū­ry­bi­nį dar­bą. Bend­rau­da­mas su mo­ki­niais ir tė­vais puo­se­lė­jo sa­vi­veik­lą, or­ga­ni­zuo­da­vo eks­kur­si­jas, ruoš­da­vo li­te­ra­tū­ros va­ka­rus, pa­si­kvies­da­mas sve­čių iš Vil­niaus. Ta­čiau par­ti­jos ideo­lo­gų ne­ten­ki­no ši veik­la. Pri­kai­šio­jo, kad di­rek­to­rius ne­si­rū­pi­na kom­jau­nuo­liais ir pio­nie­riais. Ra­gi­no rau­ti bur­žua­zi­nes at­gy­ve­nas, o ne mo­ky­ti dai­nuo­ti vai­kus apie li­ne­lius ir rū­te­les. Di­rek­to­rius jau­tė, kad ir kaip be­si­steng­tų, su sa­vo praei­ti­mi il­gai čia neiš­si­lai­kys. Nuo 1963 me­tų vi­sam lai­kui ap­si­gy­ve­no Klai­pė­do­je. Dės­tė lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, va­do­va­vo li­te­ra­tų bū­re­liui, ra­šė ei­lė­raš­čius, iš­lei­do ei­lė­raš­čių rin­ki­nius „ Kryž­ke­lė ke­lių pla­čių“, „ Tė­viš­kės eg­lės“, „ Vei­dai ir var­dai“, „Pei­za­žai“, „Vėl kar­to­jas gy­ve­ni­mas“, „Ža­liu ža­liuo­siu uo­siu“, ei­lė­raš­čių rin­ki­nė­lį vai­kams „ Žy­di pu­rie­nos“.

Kas pa­ska­ti­no kur­ti

„Kas pa­ska­ti­no ma­ne ra­šy­ti? Ko­dėl iki šios die­nos ne­me­tu plunks­nos? Kam tu­riu bū­ti dė­kin­gas už poe­zi­jos ki­birkš­tė­lę? – klau­sė poe­tas 1977 me­tais sa­vo au­to­biog­ra­fi­jo­je –Tėvas, dar ca­ro lai­kais bai­gęs Gul­bi­nų pra­džios mo­kyk­lą, da­ly­va­vęs dvie­juo­se ka­ruo­se, gra­žiai ir įtai­giai pa­sa­ko­da­vo apie įvai­rius iš­gy­ve­ni­mus, at­si­ti­ki­mus, sek­da­vo pa­sa­kas, šei­mos ir ar­ti­mų kai­my­nų ra­te­ly­je il­gais ru­dens ir žie­mos va­ka­rais skai­ty­da­vo Do­ne­lai­čio, Kry­lo­vo, Ba­ra­naus­ko, Mic­ke­vi­čiaus, Mai­ro­nio, Ler­mon­to­vo, Ja­no­nio, Nek­ra­so­vo, Bin­kio ei­lė­raš­čius, o aš, nors ir ge­rai ne­sup­ras­da­mas, su­lai­kęs kva­pą, vis­ko klau­sy­da­vau­si...Kai iš­mo­kau skai­ty­ti, nu­tvė­ręs ko­kį laik­raš­tį, ry­te ry­da­vau kiek­vie­ną kū­ri­nė­lį ir gal­vo­da­vau, kad ir aš taip ga­lė­čiau pa­ra­šy­ti. Li­te­ra­tū­riš­kai aug­ti ir bręs­ti man pa­dė­jo įvai­rių vi­du­ri­nių ir aukš­tų­jų mo­kyk­lų li­te­ra­tū­ri­niai bū­re­liai, ku­riems daug me­tų esu va­do­va­vęs. La­bai šil­tai pri­si­me­nu Gul­bi­nų pra­džios mo­kyk­los mo­ky­to­ją J. Au­dic­ką. Jo pa­ska­tin­tas, 1931 me­tais per lie­tu­vių kal­bos pa­mo­ką pa­ra­šiau pir­mą­jį sa­vo ei­lė­raš­tį. Aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se ma­ne mo­kė to­kie ra­šy­to­jai, kal­bi­nin­kai, pe­da­go­gai kaip V, My­ko­lai­tis Pu­ti­nas, B. Sruo­ga, J. Bal­či­ko­nis, K. Kor­sa­kas, E. Meš­kaus­kas, V. Mak­nys, J. Kruo­pas, J. Bu­dzins­kas...“

O pir­mą­jį ei­lė­raš­tį, pa­si­ra­šęs Gi­rios Ba­lan­dė­lio sla­py­var­džiu, Pau­lius Dre­vi­nis iš­spaus­di­no 1935 me­tų ru­de­nį žur­na­le „Žvaigž­du­tė“. Ant­rą­jį jau Dre­vi­nio pa­var­de tais pa­čiais me­tais iš­spaus­di­no „Atei­ties spin­du­liuo­se“. Mo­ky­da­ma­sis Bir­žų, Tau­ra­gės, Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­jo­se jis ra­šė la­bai daug, jo ei­lė­raš­čiai bu­vo nuo­lat spaus­di­na­mi ne tik „Žvaigž­du­tė­je“, bet ir „Atei­ties spin­du­liuo­se“, „Ži­bu­rė­ly­je“, „Kregž­du­tė­je“, „Atei­ty­je“, „Moks­lo die­no­se“, „Mo­te­ry­je“, „Drau­gi­jo­je“ , „Jau­na­ja­me ūki­nin­ke“ ir ki­to­je tų me­tų pe­rio­di­ko­je.

Mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja ir kū­ry­ba

Poe­tas yra sa­kęs esąs la­bai daug kam dė­kin­gas, kad pa­mi­lo kny­gą, ta­po mo­ky­to­ju, ku­ria pa­ts ir ki­tus mo­ko kur­ti. Ta­čiau dirb­da­mas mo­kyk­lo­je nuo­lat ju­to, kad mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja poe­zi­jai nė­ra dė­kin­ga. 1974 me­tais sa­vo bi­čiu­liui poe­tui ir žur­na­lis­tui Kos­tui Fe­da­ra­vi­čiui ra­šė: „Aš pa­ts vos ne vos be­lai­kau plunks­ną ran­ko­je, ma­ne ne­pap­ras­tai iš­var­gi­no tie­sio­gi­nis dar­bas“. Poe­tui Eu­ge­ni­jui Ma­tu­ze­vi­čiui yra sa­kęs, kad mo­ky­to­ja­vi­mą sa­vo lai­ku bu­vo net pa­mė­gęs, nors jis rei­ka­la­vo pe­da­go­gi­niam dar­bui skir­ti la­bai daug ne tik šir­dies, bet ir lai­ko. Ir net sek­ma­die­nius re­tai tu­rė­da­vo lais­vus; rei­kė­da­vo ra­šo­muo­sius tai­sy­ti ir na­mų už­duo­tis tik­rin­ti, ap­gal­vo­ti bū­si­mų pa­mo­kų pla­nus, or­ga­ni­zuo­ti eks­kur­si­jas, tu­ris­ti­nius žy­gius, įvai­rias tal­kas. „Ne sy­kį, - pri­si­me­na Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius, - man Pau­lius su kaž­ko­kiu grau­du­liu yra sa­kęs, lyg ir guo­dę­sis: „Šian­dien esu tvir­tai įsi­ti­ki­nęs, kad ra­šy­to­jui la­bai ri­zi­kin­ga ir ne­dė­kin­ga mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja – su daž­nai va­di­na­mais ga­my­bi­niais pa­si­ta­ri­mais, įky­rio­mis, o daž­nai ir skau­džio­mis vi­zi­ta­ci­jo­mis, ma­žai kam rei­ka­lin­gais įvai­riau­siais pla­nais, il­gai už­si­tę­sian­čiais pe­da­go­gų ta­ry­bos po­sė­džiais, per­krau­ta už­kla­si­ne veik­la“.

Kuk­lu­mas. Kū­ry­bi­nė vir­tu­vė

Bu­vo la­bai kuk­lus, sa­vo kū­ry­bą ver­ti­no kri­tiš­kai. 1977 me­tais Kos­tui Fe­da­ra­vi­čiui ra­šė, kad „su sa­vo at­bu­ku­sia plunks­na nie­ko pa­gir­ti­no šiais me­tais ne­su­kū­riau. Vie­nas ki­tas pei­za­ži­nis ei­lė­raš­tis – tai dar ne kū­ry­ba. Ke­tu­ri ma­no ei­lė­raš­čiai bu­vo at­spaus­din­ti „Švy­tu­ry­je“. Ta­čiau jie se­na­ma­diš­ki“.

Ki­tuo­se laiš­kuo­se K. Fe­da­ra­vi­čiui ra­šė ne­tu­rįs pre­ten­zi­jų bū­ti ša­lia ve­dan­čių poe­tų, o dau­ge­lis 1940 – 1941 me­tais jo iš­spaus­din­tų ei­lė­raš­čių esan­tys silp­ni. „Silp­ni ir ma­no ei­lė­raš­čiai vai­kams, skelb­ti prieš ka­rą. Apie jų spaus­di­ni­mą ant­rą kar­tą ne­ga­li net kal­bos bū­ti“.

O ra­šo ta­da, kai pa­jun­ta kū­ry­bi­nę nuo­tai­ką. Ne­šo­ka iš pa­ta­lo, kai į gal­vą už­klys­ta vi­lio­jan­ti te­ma, tik sten­gia­si įsi­mnti pir­mą­ją me­ni­nę fra­zę, iš ku­rios vė­liau vie­nas po ki­to gims­ta po­smai. „Da­lį ei­lė­raš­čių, - ra­šė Pau­lius Dre­vi­nis, - kaip sa­ko­ma su­kū­riau vie­nu pri­sė­di­mu. Daž­nai prie sa­vo kū­ri­nė­lių su­grįž­tu po il­ges­nio lai­ko juos skai­ty­da­mas, brau­ky­da­mas, šli­fuo­da­mas, o kai ku­riuos ir vi­sai su­nai­kin­da­mas. Da­bar sten­giuo­si, kad nau­ja­gy­mis bent pus­me­tį pa­gu­lė­tų lop­šy­je, tai yra ma­no ra­šo­ma­ja­me sta­le“.

Sun­kiau poe­tui bu­vo ei­lė­raš­tį už­baig­ti, ne­gu pra­dė­ti. La­biau­siai mė­go ke­tu­rei­lį, bet ne­ven­gė ir dviei­lio po­smo. Per mė­ne­sį pa­ra­šy­da­vo 3 – 4 ei­lė­raš­čius. Re­tai skai­ty­da­vo ne­se­niai su­kur­tas ei­les bi­čiu­liams ir pa­žįs­ta­miems. „Kū­ry­biš­kiau­si ir pro­tin­giau­si , - yra sa­kęs poe­tas, - šie mė­ne­siai: spa­lis, kai įvai­rias­pal­viai la­pai kren­ta, sau­sis su si­dab­ri­nė­mis pus­ni­mis, ba­lan­dis, skam­bąs grį­žu­sių paukš­čių bal­sais ir kve­pian­ti uo­go­mis, me­du­mi, džiūs­tan­čiu šie­nu ir pir­mai­siais obuo­liais lie­pa“.

Grį­ži­mas tė­viš­kėn

1980 me­tų spa­lio mė­ne­sį Li­kė­nų sa­na­to­ri­jo­je ir Bir­žų J. Ja­no­nio in­ter­na­ti­nė­je mo­kyk­lo­je bu­vo su­reng­ti Pau­liaus Dre­vi­nio li­te­ra­tū­ros va­ka­rai. Poe­tas ne iš kar­to su­ti­ko va­žiuo­ti į Bir­žus, nes jam at­ro­dė, kad Bir­žuo­se jo nie­kas ne­lau­kia, ma­žai jį kas ten pri­si­me­na ir į to­kį va­ka­rą tik­rai ne­su­si­rinks klau­sy­to­jų. Tuo me­tu Bir­žų cent­ri­nės bib­lio­te­kos di­rek­to­re dir­bu­si ir poe­to li­te­ra­tū­ri­nius va­ka­rus ren­gu­si Ona Ge­ru­lie­nė pri­si­me­na, kad iš da­lies poe­tas bu­vo tei­sus, nes pra­dė­ju­si tar­tis su tuo­me­ti­ne ra­jo­no val­džia dėl P. Dre­vi­nio va­ka­rų or­ga­ni­za­vi­mo, su­si­dū­rė su aiš­kiai prie­šin­gu nu­si­tei­ki­mu. Bu­vo pa­sa­ky­ta, kad Si­bi­re pa­bu­vo­jęs poe­tas Bir­žuo­se nė­ra pa­gei­dau­ti­nas.

Ta­čiau li­te­ra­tū­ros va­ka­rai įvy­ko. Jie ta­po tik­ra poe­ti­nės kū­ry­bos šven­te. Bir­žie­čiai poe­tą api­py­lė gė­lė­mis. Pau­lius Dre­vi­nis šiems su­si­ti­ki­mams su tė­viš­ke pa­ra­šė pluoš­te­lį pri­si­mi­ni­mų „Tė­viš­kės ži­di­nio ši­lu­ma“. Vir­pė­jo poe­to bal­sas, kai pil­nu­tė­lė­je sa­lė­je skai­tė šiuos jau­di­nan­čius pri­si­mi­ni­mus apie gim­tą­jį Gul­bi­nų kai­mą, poe­tui bran­gius žmo­nes. Šie pri­si­mi­ni­mai bu­vo iš­spaus­din­ti, ta­čiau pla­tes­nis li­te­ra­tū­ros va­ka­ro ap­ra­šy­mas su nuo­trau­ko­mis taip ir ne­pa­si­ro­dė.

„At­vyk­ti į Bir­žus,- skai­tė sa­vo pri­si­mi­ni­mus poe­tas,- ma­ne pa­ska­ti­no Gul­bi­nų, Kir­do­nių, Pa­bir­žės der­lin­gos ly­gu­mos, Upy­tės ir Ta­tu­los mė­ly­ni vin­giai, Li­kė­nų ku­ror­to vers­mės, at­sta­to­ma Rad­vi­lų pi­lis, Šir­vė­nos eže­ro sa­los, ta­kai ta­ke­liai Ast­ra­vo par­ke, bu­vu­sios gim­na­zi­jos kie­mas, po ku­rį pa­sku­ti­nį kar­tą vaikš­čio­jau prieš 42 me­tus ... Ši­ta­me mies­te su­ran­du įmin­tas ne tik ma­no, bet ir dau­ge­lio bran­gių žmo­nių – mi­ru­sių ir gy­vų – pė­das. Ši­tas mies­tas – ma­no pir­mų pa­si­se­ki­mų ir ne­pa­si­se­ki­mų vie­ta, anks­ty­vo­sios jau­nys­tės su­švy­tė­ji­mas, išei­ties taš­kas į to­li­mus ke­lius. Džiau­giuo­si, kad Bir­žai ne tik se­niai už­gy­dę ka­ro pa­da­ry­tas žaiz­das, bet ir la­bai išau­gę, pa­gra­žė­ję, iš­sklei­dę spar­nus di­de­liam skry­džiui.

...Čia ma­no tė­viš­kė. Čia kaž­ka­da gi­miau ir au­gau. Iš čia vi­sam gy­ve­ni­mui iš­si­ne­šiau kū­ry­bi­nės ug­ne­lės ši­lu­mą. Kol plaks šir­dis, ran­kos tie­sis į tė­viš­kės ži­di­nį.“

Po li­te­ra­tū­ri­nių va­ka­rų laiš­ke Kos­tui Fe­da­ra­vi­čiui poe­tas ra­šė: „Klau­si ma­nęs, kaip pa­si­se­kė ke­lio­nė į Šiau­rės Lie­tu­vą. Ma­no kū­ry­bos va­ka­rai spa­lio 1 die­ną įvy­ko Li­kė­nuo­se ir Bir­žuo­se. Abi sa­lės bu­vo pil­nos. Pub­li­ka la­bai rim­tai klau­sė­si ir ak­to­rių, ir dai­ni­nin­kų. Pas­te­bė­jau daug se­niai ne­ma­ty­tų vei­dų, mie­lų žvilgs­nių, su­si­ti­kau su kai ku­riais bu­vu­siais vai­kys­tės ir paaug­lys­tės drau­gais, o taip pat su bir­žie­čiais ra­šy­to­jais. Ir pa­si­kal­bė­ti su jais te­ko. At­ro­do, kad abu su­si­ti­ki­mai praė­jo be di­des­nių prie­kaiš­tų. Vė­liau nu­vy­kau į Gul­bi­nus. Vaikš­čio­jau po ru­de­nė­jan­tį tė­viš­kės miš­ke­lį, Mel­dy­nę, klau­siau­si aukš­tų eg­lių ūže­sio, vi­sų už­mirš­ta­me so­de rin­kau obuo­lius, krū­muo­se gry­bus, ra­dau vie­ną ki­tą nu­kri­tu­sį rie­šu­tą, sto­vė­jau prie už­tvi­nu­sio Eže­ry­čio. Ge­ra bu­vo sve­čiuo­tis bro­lio Jur­gio šei­mo­je! Vi­sur ma­ne ly­dė­jo mė­ly­nas Aukš­tai­ti­jos dan­gus, ra­mios Bir­žų kraš­to ly­gu­mos, gel­to­nos miš­kų, upių, eže­rų spal­vos.

Jau dvi sa­vai­tės, kaip vėl esu uos­ta­mies­ty­je. Sus­pė­jau pail­sė­ti, vėl ga­liu skai­ty­ti, ra­šy­ti, mąs­ty­ti. Tik kai va­ka­rais at­si­gu­lu ir už­si­mer­kiu, to­lu­mo­je iš­ky­la Pa­bir­žės go­ti­kos bokš­tai, ima oš­ti Li­kė­nų tam­sios alė­jos, su­ban­guo­ja Šir­vė­nos eže­ras. Vėl į sa­ve ma­tau įbes­tas klau­sy­to­jų akis“...

Gim­to­sios že­mės pi­lig­ri­mas

Ge­ras poe­to bi­čiu­lis Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius yra sa­kęs, kad vi­so­je Pau­liaus Dre­vi­nio poe­zi­jo­je al­suo­ja Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­to dva­sia, tau­ri iš­ti­ki­my­bė tė­viš­kės že­mei gai­vi­na poe­ti­nį žo­dį, min­tį, sva­jo­nę, il­ge­sį. Pats Pau­lius Dre­vi­nis ne kar­tą yra pa­brė­žęs, kad jis iš tik­rų­jų esąs la­bai pri­si­ri­šęs prie sa­vo že­mės lo­pi­nė­lio, nors jau dau­ge­lį me­tų gy­ve­nęs ir gy­ve­nąs ki­tur. To­dėl Pau­lius, kaip gim­to­sios že­mės ir poe­zi­jos pi­lig­ri­mas, kas­met lan­ky­da­vo sa­vo tė­viš­kę Gul­bi­nus, Pas­va­lį, Bir­žus, vi­są Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­tą. „Lan­ky­da­vo ten gy­ve­nan­čius sa­vo gi­mi­nes, kai­my­nus, bi­čiu­lius, pa­žįs­ta­mus. Lan­ky­da­vo ka­pi­nes, ka­pi­nai­tes. Pa­si­mels­da­vo už ten mie­gan­čius am­ži­nu mie­gu. Po tą kraš­tą daž­niau­siai jis ke­liau­da­vo pės­čias, kad ne­rei­kė­tų sku­bė­ti, kad ga­lė­tų ap­lan­ky­ti kiek­vie­ną šir­džiai bran­gų ir neuž­mirš­ta­mą kam­pe­lį“ – ra­šė Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius.

Gal to­dėl sa­vo pa­grin­di­nę poe­zi­jos kny­gą, rink­ti­nę, ku­rion su­dė­ti poe­tui bran­giau­si ei­lė­raš­čiai, Pau­lius Dre­vi­nis pa­va­di­no „Sun­ki ke­lio­nė“. Nes ke­lio­nė tė­viš­kės že­me į žmo­nių šir­dis nie­ka­da ne­bū­na leng­va. Ta­čiau, net pa­bai­gus že­miš­ką­ją ke­lio­nę, skam­ba poe­to žo­dis. Jaut­ri poe­to ly­ri­ka, ku­rio­je ki­birkš­čiuo­ja bran­gios nuo­sta­bos, su­si­ža­vė­ji­mo ir mei­lės gim­ti­nei aki­mir­kos, kaip mū­sų dva­sios, gy­vy­bės duo­na gu­li ant kas­die­ny­bės sta­lo, švie­si poe­zi­jos paukš­tė sklan­do vir­šum Poe­to tė­viš­kės.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.