Nausėdžių šokėjos Prahoje

Kol vie­ni šau­kia, kad kai­mai nyks­ta, kad tro­bos ap­link tik tuš­tė­ja, Bir­žų ra­jo­no Nau­sė­džių kai­mo mo­te­rys ne­snau­džia ir nau­jus su­ma­ny­mus au­džia. Ly­giai taip prieš be­veik še­še­rius me­tus Iri­nos Ša­ku­ro pa­va­din­tos ir gra­žios idė­jos su­vie­ny­tos, ke­tu­rios kai­mo mo­te­rys su­si­bė­go į gru­pe­lę ir ėmė šok­ti či­go­niš­ko sti­liaus šo­kius.

Šian­dien tas kuk­lus bū­re­lis jau ge­ro­kai išau­gęs, ko­lek­ty­vą su­da­ro vie­nuo­li­ka skir­tin­go am­žiaus šo­kė­jų, ku­rias vis dar vie­ni­ja karš­ta mei­lė šo­kiui, mū­sų tau­tos folk­lo­rui. Pa­si­kei­tė ne tik ko­lek­ty­vo su­dė­tis, bet ir at­lie­ka­mas šo­kio re­per­tua­ras. Ka­dan­gi sa­vo šo­kiu mo­te­rys la­biau grę­žia­si į folk­lo­rą, mū­sų kraš­to sa­vi­tu­mą, tai pa­ska­ti­no su­si­kur­ti sa­vo ko­lek­ty­vui ir ati­tin­ka­mą pa­va­di­ni­mą.

Taip vie­nos re­pe­ti­ci­jos me­tu ir gi­mė šio ko­lek­ty­vo pa­va­di­ni­mas „Lie­pa“. Dau­ge­lis klau­sia, ko­dėl lie­pa? Lie­pa, nes va­sa­ros va­ka­rais kiek­vie­nas kai­mo kam­pe­lis ap­glos­ty­tas švel­niu lie­pų žie­dų aro­ma­tu. Lie­pa, nes šo­kan­ti mo­te­ris, kaip tas me­dis – grakš­ti, sva­jin­ga ir vi­sai ne­svar­bu, ko­kio ji am­žiaus. Ga­lų ga­le lie­pa, nes il­gi žie­mos va­ka­rai Nau­sė­džių kai­me ne­nuo­bo­dūs ir neat­sie­ja­mi nuo jau­kių pa­šne­ke­sių, su­si­rin­kus prie puo­de­lio karš­tos lie­pų žie­dų ar­ba­tos.

Šie me­tai ko­lek­ty­vui „Lie­pa“ bu­vo kaip nie­kad sėk­min­gi ir įdo­mūs. Tu­rė­jo­me ga­li­my­bę pa­si­žval­gy­ti ir sa­ve pa­ro­dy­ti ne tik po Bir­žų, Pas­va­lio, Ku­piš­kio ra­jo­nus, da­ly­va­vo­me Šiau­lių mies­to šven­tė­je, bet ir bu­vo­me pa­kvies­tos į tarp­tau­ti­nį folk­lo­ro fes­ti­va­lį „Mė­ly­na­sis dei­man­tas“, ku­ris vy­ko Če­ki­jos res­pub­li­kos sos­ti­nė­je – Pra­ho­je. Fes­ti­va­lis vy­ko rugp­jū­čio 23–26 die­no­mis, ja­me da­ly­va­vo 29 ko­lek­ty­vai iš skir­tin­gų pa­sau­lio ša­lių. Šis ren­gi­nys jau ne pir­mus me­tus kvie­čia įvai­raus po­bū­džio mė­gė­jų folk­lo­ro an­samb­lius: dai­nuo­ja­mo­jo folk­lo­ro an­samb­lius, šo­kių ko­lek­ty­vus, šo­kan­čius su gy­va mu­zi­ka ar fo­nog­ra­ma, is­to­ri­nės mu­zi­kos gru­pes. Pag­rin­di­nis jo tiks­las – pa­dė­ti iš­sau­go­ti, o kar­tu ir pa­ro­dy­ti, skir­tin­gų tau­tų folk­lo­ro lo­by­nus. Ir tai pa­da­ry­ti žvel­giant ne į pro­fe­sio­na­lų at­lie­ka­mą kū­ri­nį, o bū­tent la­biau pa­ska­tin­ti folk­lo­ro mė­gė­jus pa­ro­dy­ti sa­ve.

Tai­gi, vė­lų be­si­bai­gian­čios va­sa­ros va­ka­rą, su pil­nais la­ga­mi­nais ne­ri­mo, spė­lio­nių ir vil­čių, Nau­sė­džių kai­mo mo­te­rų šo­kių ko­lek­ty­vas „Lie­pa“, kar­tu su va­do­ve Iri­na Ša­ku­ro bei dar dviem ly­din­čiais pa­gal­bi­nin­kais, iš­si­ruo­šė į Če­ki­ją. Bu­vo įdo­mu, kaip ten vis­kas bus? Kaip pa­si­seks? Ta­čiau va­sa­riš­kas oras ir nau­ji įspū­džiai grei­tai iš­blaš­kė ne­ri­mą ir be­li­ko tik mė­gau­tis ke­lio­ne. O ke­lio­nė ne­prail­go... Lie­tu­vos ža­lią­sias ly­gu­mas kei­tė Len­ki­jos ku­ku­rū­zų pla­ty­bė, ug­ni­niai sau­lėg­rą­žų lau­kai, ga­liau­siai akis stul­bi­no Če­ki­jos kal­vų gro­žis ir Pra­hos se­na­mies­čio ka­ted­rų di­dy­bė.

Fes­ti­va­lis „Mė­ly­na­sis dei­man­tas“ pra­si­dė­jo rugp­jū­čio 24-osios vi­dur­die­nį. Tą­dien sau­lė ne­pa­gai­lė­jo sa­vo spin­du­lių, gal­būt, taip tar­si drą­sin­da­ma mū­sų šo­kė­jas. Nau­sė­džių kai­mo mo­te­rų šo­kių ko­lek­ty­vas „Lie­pa“ pa­si­ro­dė 15 nu­me­riu. Į sce­ną pa­ki­lo Lie­tu­vos ir Bir­žų mies­to vė­lia­vos. Šo­kė­jos šo­ko tri­jų šo­kių py­nę. Vi­so pa­si­ro­dy­mo me­tu ne­trū­ko ap­lo­dis­men­tų, fo­tob­lyks­čių. Po pa­si­ro­dy­mo žiū­ro­vai la­bai do­mė­jo­si mū­sų šo­kė­jų ap­ran­ga, fo­tog­ra­fa­vo­si su šiau­di­nė­mis skry­bė­lė­mis, ypač vi­sus do­mi­no muš­to­kės (svies­ta­mu­šės). Su­sid­rau­ga­vo­me su Len­ki­jos ir Grai­ki­jos ko­lek­ty­vais. Ga­vo­me kvie­ti­mą ir ki­tais me­tais at­vyk­ti į to­kį fes­ti­va­lį, ku­ris vyks Grai­ki­jo­je. Fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riai ap­do­va­no­jo vi­sus ko­lek­ty­vus pri­si­mi­ni­mo do­va­nė­lė­mis. Kar­tu su ki­tais ko­lek­ty­vais plau­kė­me lai­vu ap­link Pra­hos se­na­mies­tį, va­ka­re bu­vo­me pa­kvies­tos į tra­di­ci­nę Če­kų va­ka­rie­nę. Jos me­tu ne tik vai­ši­no­mės tra­di­ci­niais če­kų pa­tie­ka­lais, bet ir klau­sė­mės če­kiš­kos mu­zi­kos, gė­rė­jo­mės šo­kiais.

At­vy­kus į to­kią ša­lį, ne­bu­vo ga­li­ma pa­si­ten­kin­ti vien fes­ti­va­liu, no­rė­jo­si iš­nau­do­ti kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę ir pa­ma­ty­ti Pra­hą iš ar­čiau. Juk ne vel­tui sa­ko­ma, kad Pra­ha – vie­nas gra­žiau­sių Eu­ro­pos mies­tų. Lais­vo­mis va­lan­do­mis sku­bė­jo­me į se­na­mies­tį ir tar­si po kau­le­lį nars­tė­me Pra­hos gro­žy­bes. Pa­si­vaikš­čio­jo­me Ka­ro­lio til­tu, ap­lan­kė­me Pra­hos pi­lį, Šv. Vi­to ka­ted­rą, ko­pė­me į 60 met­rų aukš­čio Pra­hos ap­žval­gos bokš­tą, ku­ris dar va­di­na­mas jau­nes­nią­ja Pa­ry­žiaus Ei­fe­lio bokš­to se­su­te. Ėjo­me siau­riau­sia Pra­hos gat­ve, ku­ri vos 50 cen­ti­met­rų plo­čio. Neiš­dil­do­mą įspū­dį pa­li­ko ast­ro­no­mi­jos ob­ser­va­to­ri­jos so­dai, nak­ti­nės Pra­hos pa­no­ra­ma...

Pil­nos nau­jų įspū­džių, pa­ki­lios nuo­tai­kos grį­žo­me į sa­vo ša­lį, į sa­vo kai­mą tęs­ti ne­baig­tų dar­bų ir pra­dė­ti nau­jus. Ši ke­lio­nė įkve­pia kur­ti to­liau ir siek­ti dar di­des­nių tiks­lų. Esa­me be ga­lo dė­kin­gos rė­mė­jams už pa­si­ti­kė­ji­mą bei idė­jos pa­lai­ky­mą. Be pa­gal­bos var­gu ar bū­tų mums pa­vy­kę įgy­ven­din­ti šį pro­jek­tą. Dė­ko­ja­me ko­lek­ty­vo va­do­vei Iri­nai Ša­ku­ro, nes ji pir­mo­ji mu­mis pa­ti­kė­jo ir ne­si­lio­vė kar­to­ju­si, jog mes ga­li­me ir mums tik­rai pa­vyks. Taip pat ačiū ir Nau­sė­džių kai­mo bib­lio­te­kos ve­dė­jai Re­gi­nai Ka­va­liaus­kie­nei už įam­žin­tas ke­lio­nės aki­mir­kas, Ig­nui Ša­ku­ro – už ne­pa­kar­to­ja­mas eks­kur­si­jas po Pra­hą. Ti­ki­mės, jog ši ke­lio­nė bus tik vie­na pir­mų­jų Nau­sė­džių kai­mo mo­te­rų šo­kių ko­lek­ty­vo „Lie­pa“ iš­vy­kų į sve­čias ša­lis.