Naujausios
Darbais mokytojai puošė kabinetus
Vytautas Masiulis gimė 1920 metais Buenos Airėse. Jam buvo septyneri, kai su tėvais grįžo į Lietuvą. Šeima apsigyveno Prūdelių kaime, netoli Papilio. Būsimasis menininkas mokėsi Smaliečių, Papilio pradžios mokyklose. Jau ten buvo pastebėta, kad Vytukas puikiai piešia, todėl piešiniams gaudavo geresnio popieriaus. Jo kūriniai pamažu ėmė puošti mokytojų kabinetus, pažįstamų kaimynų namus.
Baigus pradžios mokyklą, baigėsi ir piešimas. Reikėjo duoną užsidirbti – gyvulius ganyti.
Vėliau dirbo įvairius darbus. Kelerius metus iš gyvenimo išbraukė karas, tarnystė sovietų armijoje. Dirbo miškų ūkyje vežiku. Darbavosi Latvijoje ir Lietuvoje statybose. Kūrė gipsatūros ornamentiką. Restauravo bažnyčias. Dirbo medžio drožėju suvenyrų įmonėje. Meistravo ir medžio dėžutės. Darė stovus fotografijoms. Iš spalvoto stiklo ir akmenukų kūrė mozaikas...
Tapyti ėmė sulaukęs 47
Tapyti Vytautas Masiulis pradėjo tik 1967 metais. Nebaigęs jokių mokslų įrodė, kad kūrėjo prigimtis yra nepažini, pilna paslapties. Pradėjęs tapyti, Vytautas Masiulis bemat tapo populiarus. Jo paveikslai pasiekė Kanadą, Jugoslaviją, kitas šalis. 1975 metais tapytojas įstojo į Liaudies meno draugiją. Tais pačiais metais tapo pirmojo sąjunginio meno saviveiklos kūrybos festivalio laureatu. 1977 metais surengtoje liaudies meno parodoje Maskvoje pelnė laureato medalį, respublikinę premiją. 1980 metais – Jubiliejinės meno parodos laureatas. 1984 metais Vytautui Masiuliui buvo įteikta kultūros ministerijos premija. Tapytojo darbų yra įsigiję šalies muziejai. Daug jų turi privatūs kolekcininkai.
Pasidarydavo ir rėmus, ir dažus, ir teptukus
Dailininkas savo paveikslams pats darydavo puošnius rėmus. Pats pasidarydavo dažų. Išplakdavo kiaušinį ir į plakinį įmaišydavo pigmentinių dažų miltelių. Dažai būdavo patvarūs. Vėliau aliejinių dažų jau gaudavo pirkti. Pats iš juodsidabrės lapės plaukų pasidarydavo teptukų. Ne tik iš lapės. Kai kuriems teptukams imdavo arklio karčių, katės uodegos plaukų... Ir džiaugdavosi, kad jo teptukai ne prastesni už brangius profesionalių tapytojų teptukus.
Vienu metu pradėjo tapyti ant smėlio. Iš Panevėžio parsiveždavo kvarcinio smėlio. Tris kartus persijodavo. Klijuodavo smėlį ant kartono ar drobės, ir tapė akvareliniais dažais.
Atkurtos Nepriklausomybės metais atsiėmė žemę, kurią tėvai prieškariu buvo nusipirkę. Puolė ūkininkauti. Pats dirbdavo, pats techniką remontuodavo... Penkerius metus žemę dirbo. Ir atsisakė. Tapytojas gailėjosi daug laiko praradęs, nes per tuos metus būtų daug paveikslų nutapęs.
Kaip sūnus paveikslus parduodavo
Tapytojo paveikslai, vos išdžiūdavo, namuose neužsibūdavo. Buvo graibstomi. Sūnus Vytautas Masiulis sumanė pagudrauti, kad tėvo kūryba taip sparčiai iš namų neiškeliautų.
„Žiūrėdavau, ką tėtis nutapė. Klausdavau: kiek už tokį paveikslą nori gauti? Kai pasakydavo kainą, aš sakydavau, jog galiu brangiau parduoti. Ir pasilikdavau paveikslus sau. Atveždavau pinigus, ir sakydavau, kad pardaviau“, – „Biržiečių žodžiui“ sakė Vytautas Masiulis, prisiminęs, kaip šeimoje sukaupė gražią savo tėčio – tapytojo Vytauto Masiulio – kūrinių kolekciją. Pašnekovo manymu, tėtis įtarė, kad sūnus gudrauja, bet nieko nesakė. O ką sakysi, jeigu sūnus geras verslininkas, sugebėjo brangiai paveikslus parduoti?!
Tapytojas Vytautas Masiulis mus paliko 2003 metų spalio 28 dieną. Mirė Prūdelių vienkiemyje, iš kurio ėjo į pradžios mokyklas, kur dirbo, kūrė, tapė. Tapo žinomu pasauliui. Išėjo ir paliko kelias neįrėmintas drobes. Jas ant molbertų, tarsi jos dar lauktų menininko tepuko prisilietimo, galima pamatyti muziejaus parodoje. Parodoje, kur dviejose salėse rodomi įvairių metų, įvairia technika sukurti savito dailininko paveikslai.
„Žiūrėdavau, ką tėtis nutapė. Klausdavau: kiek už tokį paveikslą nori gauti? Kai pasakydavo kainą, aš sakydavau, jog galiu brangiau parduoti. Ir pasilikdavau paveikslus sau. Atveždavau pinigus, ir sakydavau, kad pardaviau.“ V. Masiulio sūnus V. Masiulis.
