
Naujausios
Brolių gimtajame Biržų krašte knyga pristatyta praėjusį šeštadienį.
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos salė tą vakarą tapo dar vieno jaukaus pasikalbėjimo vieta, kur prie senovinio apvalaus stalo, prie senąsias Biržų krašto žmonių bendravimo tradicijas primenančio molinio ąsočio susėdo knygos sudarytojas Kęstutis Pikūnas, Jono Meko mokinys kino režisierius Audrius Stonys, knygos koordinatorė Indra Drevinskaitė ir dešimtmetį su J. Meku bendravęs, kartu dirbęs Arūnas Kulikauskas.
Po stalu pakloto šieno „kilimas“ dažną grąžino į daugiau ar mažiau tolimą vaikystę, kvepiančią kaimu. Suskambo pirmoji J. Meko „Semeniškių idilė“, mintyse visus nekeldama į garbiųjų brolių gyvenimo pradžią, į mylimą gimtąjį kaimą, kurio kapinaitėse ilsisi ne tik jų artimiausi žmonės, bet ir prieš metus gimtinėn grįžęs poetas, eseistas, avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas Jonas Mekas.
Simboliška, kad ir knygos idėja K. Pikūnui ir Indrai Drevinskaitei gimė belankant senąsias kaimo kapinaites. Gerai, kad išgyvenę visokius laikus, saugomi rūpestingų giminaičių, brolių rašyti laiškai išliko iki šios dienos. Laiškai, pasak kalbėjusiųjų, – tarsi „Semeniškių idilių“ tęsinys.
Kęstutis Pikūnas pasakojo, jog vienu metu jo namai „buvo nukloti“ laiškais – reikėjo iš jų gausybės atrinkti pačius būtiniausius, vėliau jiems knygoje teko ieškoti vietos ir jungiančiųjų žodžių. Sudarytojui buvo svarbu, kad skaitytojas, atsivertęs bet kurią knygos vietą, suprastų, kas, kaip ir kur. Taip gimė kitokio formato, šeimos albumą primenanti knyga, kuri kiekvienam ją vartančiam primins ir jo paties šeimos ar giminės kelią. Puslapiai, kuriuos teks kiekvienam „atplėšti“, primins gautus, kažkada skaitytus laiškus.
Jono Meko mokinys kino režisierius Audrius Stonys kalbėjo, jog jam yra didelė laimė ir garbė, kad teko „prisiliesti“ prie šios knygos gimimo. Režisierius, viešėjęs pas J. Meką Amerikoje, teigė, jog poetas nebuvo daugiakalbis. Jis sėdėdavęs ir žiūrėdavęs, ir kitus kviesdavęs žiūrėti... Pasak A. Stonio, jau pats Jono Meko gyvenimas buvo pavirtęs meno kūriniu.
Naujoji knyga mums atveria asmeninį, privatų brolių gyvenimą. Ji padeda pažinti poetą Joną Meką, atidžiai „renkantį žodžius, prisirišusį prie artimųjų“. Pavarčius „Gyvenimo lai(š)kus“, dažnam norisi peržiūrėti ir filmus.
Leidinio proga pirmą kartą Biržuose svečiavosi ir Amerikoje kartu su Jonu Meku dirbęs Arūnas Kulikauskas. Jis pastebėjo, jog poetas ir kino kūrėjas Jonas Mekas niekada neleido savo svečiams liūdėti, buvo jiems malonus, paprastas ir vaišingas. Kartu A. Kulikauskas pastebėjo, jog nėra matęs kito taip apsiskaičiusio, išsilavinusio žmogaus, koks buvo poetas Jonas Mekas. Save kaimiečiu vadinti mėgęs poetas, galėjo atsakyti į bet kokius užduotus klausimus, pakomentuoti bet kurias knygas, jis vesdavo kino meno naujokus į žinomų Amerikos menininkų dirbtuves ir visur buvo žinomas, laukiamas, priimamas. J. Meko namuose visiems pakako šeimininko kepamų bulvinių blynų, dešros ir sūrio. Ir tai buvo ne šiaip sau maistas. Pasak Audriaus Stonio, jis jungė poetą su Jo šaknimis. Lygiai taip pat, kaip vidury Niujorko užtraukta pamėgta daina „Trauk perkūnai panėla jaunoji“ nutiesdavo tiltą iki prarastos šalies – Lietuvos.
A. Stonys kalbėjo, jog kiekvienas Mekų laiškas yra paslaptis. Skaitant atrodo, kad jis rašytas ir siųstas būtent tau.
Pasak knygos koordinatorės Indros Drevinskaitės, „nėra pasauly nė vieno vargšo, kuris negalėtų parašyti laiško, ir nėra nė vieno turtuolio, kuris nenorėtų jo gauti...“
Jono ir Adolfo Mekų artima giminaitė Edita Mekaitė, prisimindama, kaip bobutės saugotus laiškus teko atiduoti į knygos sudarytojų rankas, nešykštėjo komplimentų kūrybinei grupei, leidusiai būti šalia.
Biržų rajono savivaldybė yra viena iš knygos leidybos rėmėjų. Renginio metu pasidžiaugta, kad jos vadovai „solidžiai priėmė žinią apie knygos leidybą“. Vicemerė Astra Korsakienė sakė linkinti, kad vartantiems šią originalią knygą kiltų mintis ją paskaityti. Mero pavaduotoja teigė mananti, jog ši knyga bus labai populiari.
Renginiui artėjant į pabaigą pastebėta, jog pasitraukę iš Tėvynės lietuviai vadino save „išvietintais“... Išsyk kilo klausimas, kiek dabar tarp mūsų yra „išvietintų“? Ir dar, pamąstymui – Amerikoje gyvenęs ir kūręs Jonas Mekas lietuviškai rašė be klaidų, o jo angliška kalba turėjo lietuvišką akcentą...
Post scriptum: Konkursą skelbė Lietuvos kultūros ministerija. Apdovanojimą knyga pelnė „už lengvą ir daugiasluoksnį vaizdažodinį pasakojimą“. Ji laimėjo Meninės ir dokumentinės fotografijos leidinių kategorijoje.
Knygą išleido UAB „Post scriptum. Littera“, spausdino UAB „Petro ofsetas“.
Knygą galima įsigyti Biržų r. savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje (I ir II a.) ir Biržų turizmo informacijos centre, o vasario 20-23 d. – tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje (5 salė, C09 stende).