Biržiečiams pristatyti Jono ir Adolfo Mekų „Gyvenimo lai(š)kai“

Gra­ži­nos DA­GY­TĖS nuo­tr.
Prie se­no­vi­nio sta­lo su­sė­do Jo­no Me­ko mo­ki­nys ki­no re­ži­sie­rius Aud­rius Sto­nys, kny­gos su­da­ry­to­jas Kęs­tu­tis Pi­kū­nas, kny­gos koor­di­na­to­rė Ind­ra Dre­vins­kai­tė ir de­šimt­me­tį su J. Me­ku bend­ra­vęs, kar­tu dir­bęs Arū­nas Ku­li­kaus­kas.
Die­nos švie­są iš­vy­do ir į skai­ty­to­jų ran­kas at­ke­lia­vo vie­na gra­žiau­sių 2019 me­tų kny­gų – bro­lių Jo­no ir Adol­fo Me­kų „Gy­ve­ni­mo lai(š)kai“. Lei­di­nys pa­si­ro­dė mi­nint poe­to, eseis­to, avan­gar­di­nio ki­no kū­rė­jo ir ki­no kri­ti­ko Jo­no Me­ko pir­mą­sias mir­ties me­ti­nes ir be­lau­kiant jau se­niau šį pa­sau­lį pa­li­ku­sio re­ži­sie­riaus, edu­ko­lo­go, avan­gar­di­nio ki­no kū­rė­jo Adol­fo Me­ko 95-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių (rug­sė­jo mė­ne­sį).

Bro­lių gim­ta­ja­me Bir­žų kraš­te kny­ga pri­sta­ty­ta praė­ju­sį šeš­ta­die­nį.

Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­sios bib­lio­te­kos sa­lė tą va­ka­rą ta­po dar vie­no jau­kaus pa­si­kal­bė­ji­mo vie­ta, kur prie se­no­vi­nio ap­va­laus sta­lo, prie se­ną­sias Bir­žų kraš­to žmo­nių bend­ra­vi­mo tra­di­ci­jas pri­me­nan­čio mo­li­nio ąso­čio su­sė­do kny­gos su­da­ry­to­jas Kęs­tu­tis Pi­kū­nas, Jo­no Me­ko mo­ki­nys ki­no re­ži­sie­rius Aud­rius Sto­nys, kny­gos koor­di­na­to­rė Ind­ra Dre­vins­kai­tė ir de­šimt­me­tį su J. Me­ku bend­ra­vęs, kar­tu dir­bęs Arū­nas Ku­li­kaus­kas.

Po sta­lu pa­klo­to šie­no „ki­li­mas“ daž­ną grą­ži­no į dau­giau ar ma­žiau to­li­mą vai­kys­tę, kve­pian­čią kai­mu. Sus­kam­bo pir­mo­ji J. Me­ko „Se­me­niš­kių idi­lė“, min­ty­se vi­sus ne­kel­da­ma į gar­bių­jų bro­lių gy­ve­ni­mo pra­džią, į my­li­mą gim­tą­jį kai­mą, ku­rio ka­pi­nai­tė­se il­si­si ne tik jų ar­ti­miau­si žmo­nės, bet ir prieš me­tus gim­ti­nėn grį­žęs poe­tas, eseis­tas, avan­gar­di­nio ki­no kū­rė­jas ir ki­no kri­ti­kas Jo­nas Me­kas.

Sim­bo­liš­ka, kad ir kny­gos idė­ja K. Pi­kū­nui ir Ind­rai Dre­vins­kai­tei gi­mė be­lan­kant se­ną­sias kai­mo ka­pi­nai­tes. Ge­rai, kad iš­gy­ve­nę vi­so­kius lai­kus, sau­go­mi rū­pes­tin­gų gi­mi­nai­čių, bro­lių ra­šy­ti laiš­kai iš­li­ko iki šios die­nos. Laiš­kai, pa­sak kal­bė­ju­sių­jų, – tar­si „Se­me­niš­kių idi­lių“ tę­si­nys.

Kęs­tu­tis Pi­kū­nas pa­sa­ko­jo, jog vie­nu me­tu jo na­mai „bu­vo nu­klo­ti“ laiš­kais – rei­kė­jo iš jų gau­sy­bės at­rink­ti pa­čius bū­ti­niau­sius, vė­liau jiems kny­go­je te­ko ieš­ko­ti vie­tos ir jun­gian­čių­jų žo­džių. Su­da­ry­to­jui bu­vo svar­bu, kad skai­ty­to­jas, at­si­ver­tęs bet ku­rią kny­gos vie­tą, su­pras­tų, kas, kaip ir kur. Taip gi­mė ki­to­kio for­ma­to, šei­mos al­bu­mą pri­me­nan­ti kny­ga, ku­ri kiek­vie­nam ją var­tan­čiam pri­mins ir jo pa­ties šei­mos ar gi­mi­nės ke­lią. Pus­la­piai, ku­riuos teks kiek­vie­nam „at­plėš­ti“, pri­mins gau­tus, kaž­ka­da skai­ty­tus laiš­kus.

Jo­no Me­ko mo­ki­nys ki­no re­ži­sie­rius Aud­rius Sto­nys kal­bė­jo, jog jam yra di­de­lė lai­mė ir gar­bė, kad te­ko „pri­si­lies­ti“ prie šios kny­gos gi­mi­mo. Re­ži­sie­rius, vie­šė­jęs pas J. Me­ką Ame­ri­ko­je, tei­gė, jog poe­tas ne­bu­vo dau­gia­kal­bis. Jis sė­dė­da­vęs ir žiū­rė­da­vęs, ir ki­tus kvies­da­vęs žiū­rė­ti... Pa­sak A. Sto­nio, jau pa­ts Jo­no Me­ko gy­ve­ni­mas bu­vo pa­vir­tęs me­no kū­ri­niu.

Nau­jo­ji kny­ga mums at­ve­ria as­me­ni­nį, pri­va­tų bro­lių gy­ve­ni­mą. Ji pa­de­da pa­žin­ti poe­tą Jo­ną Me­ką, ati­džiai „ren­kan­tį žo­džius, pri­si­ri­šu­sį prie ar­ti­mų­jų“. Pa­var­čius „Gy­ve­ni­mo lai(š)kus“, daž­nam no­ri­si per­žiū­rė­ti ir fil­mus.

Lei­di­nio pro­ga pir­mą kar­tą Bir­žuo­se sve­čia­vo­si ir Ame­ri­ko­je kar­tu su Jo­nu Me­ku dir­bęs Arū­nas Ku­li­kaus­kas. Jis pa­ste­bė­jo, jog poe­tas ir ki­no kū­rė­jas Jo­nas Me­kas nie­ka­da ne­lei­do sa­vo sve­čiams liū­dė­ti, bu­vo jiems ma­lo­nus, pa­pras­tas ir vai­šin­gas. Kar­tu A. Ku­li­kaus­kas pa­ste­bė­jo, jog nė­ra ma­tęs ki­to taip ap­si­skai­čiu­sio, iš­si­la­vi­nu­sio žmo­gaus, koks bu­vo poe­tas Jo­nas Me­kas. Sa­ve kai­mie­čiu va­din­ti mė­gęs poe­tas, ga­lė­jo at­sa­ky­ti į bet ko­kius už­duo­tus klau­si­mus, pa­ko­men­tuo­ti bet ku­rias kny­gas, jis ves­da­vo ki­no me­no nau­jo­kus į ži­no­mų Ame­ri­kos me­ni­nin­kų dirb­tu­ves ir vi­sur bu­vo ži­no­mas, lau­kia­mas, prii­ma­mas. J. Me­ko na­muo­se vi­siems pa­ka­ko šei­mi­nin­ko ke­pa­mų bul­vi­nių bly­nų, deš­ros ir sū­rio. Ir tai bu­vo ne šiaip sau mais­tas. Pa­sak Aud­riaus Sto­nio, jis jun­gė poe­tą su Jo šak­ni­mis. Ly­giai taip pat, kaip vi­du­ry Niu­jor­ko už­trauk­ta pa­mėg­ta dai­na „Trauk per­kū­nai pa­nė­la jau­no­ji“ nu­ties­da­vo til­tą iki pra­ras­tos ša­lies – Lie­tu­vos.

A. Sto­nys kal­bė­jo, jog kiek­vie­nas Me­kų laiš­kas yra pa­slap­tis. Skai­tant at­ro­do, kad jis ra­šy­tas ir siųs­tas bū­tent tau.

Pa­sak kny­gos koor­di­na­to­rės Ind­ros Dre­vins­kai­tės, „nė­ra pa­sau­ly nė vie­no varg­šo, ku­ris ne­ga­lė­tų pa­ra­šy­ti laiš­ko, ir nė­ra nė vie­no tur­tuo­lio, ku­ris ne­no­rė­tų jo gau­ti...“

Jo­no ir Adol­fo Me­kų ar­ti­ma gi­mi­nai­tė Edi­ta Me­kai­tė, pri­si­min­da­ma, kaip bo­bu­tės sau­go­tus laiš­kus te­ko ati­duo­ti į kny­gos su­da­ry­to­jų ran­kas, ne­šykš­tė­jo komp­li­men­tų kū­ry­bi­nei gru­pei, lei­du­siai bū­ti ša­lia.

Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė yra vie­na iš kny­gos lei­dy­bos rė­mė­jų. Ren­gi­nio me­tu pa­si­džiaug­ta, kad jos va­do­vai „so­li­džiai priė­mė ži­nią apie kny­gos lei­dy­bą“. Vi­ce­me­rė Ast­ra Kor­sa­kie­nė sa­kė lin­kin­ti, kad var­tan­tiems šią ori­gi­na­lią kny­gą kil­tų min­tis ją pa­skai­ty­ti. Me­ro pa­va­duo­to­ja tei­gė ma­nan­ti, jog ši kny­ga bus la­bai po­pu­lia­ri.

Ren­gi­niui ar­tė­jant į pa­bai­gą pa­ste­bė­ta, jog pa­si­trau­kę iš Tė­vy­nės lie­tu­viai va­di­no sa­ve „iš­vie­tin­tais“... Iš­syk ki­lo klau­si­mas, kiek da­bar tarp mū­sų yra „iš­vie­tin­tų“? Ir dar, pa­mąs­ty­mui – Ame­ri­ko­je gy­ve­nęs ir kū­ręs Jo­nas Me­kas lie­tu­viš­kai ra­šė be klai­dų, o jo ang­liš­ka kal­ba tu­rė­jo lie­tu­viš­ką ak­cen­tą...

Post scrip­tum: Kon­kur­są skel­bė Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja. Ap­do­va­no­ji­mą kny­ga pel­nė „už leng­vą ir dau­gias­luoks­nį vaiz­da­žo­di­nį pa­sa­ko­ji­mą“. Ji lai­mė­jo Me­ni­nės ir do­ku­men­ti­nės fo­tog­ra­fi­jos lei­di­nių ka­te­go­ri­jo­je.

Kny­gą iš­lei­do UAB „Post scrip­tum. Lit­te­ra“, spaus­di­no UAB „Pet­ro of­se­tas“.

Kny­gą ga­li­ma įsi­gy­ti Bir­žų r. sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je (I ir II a.) ir Bir­žų tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­re, o va­sa­rio 20-23 d. – tarp­tau­ti­nė­je Vil­niaus kny­gų mu­gė­je (5 sa­lė, C09 sten­de).

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.