
Naujausios
„Pasauli šventas, kokia sunki, kokia paini žmogaus kelionė…“
A.Zurba „...jai tešviečia...“
Vasario 8-oji - rašytojo, publicisto, ilgamečio žurnalo „Moksleivis“ redaktoriaus, jaunųjų filologų konkurso sumanytojo ir mokinių kūrybos vertintojo, ilgamečio konkurso vertinimo komisijos pirmininko, Biržų rajono Garbės piliečio, Algimanto Zurbos 78-asis gimtadienis. 1942 m. vasario 8-oji yra visur oficialiai skelbiama rašytojo gimimo data, nors įrašas Papilio katalikų bažnyčios krikšto metrikų knygoje užmena mįslę. Anelės ir Povilo Zurbų pirmagimis Algimantas, pakrikštytas Aloyzu 1942 m. kovo 14 d., o būsimo rašytojo Algimanto Zurbos gimimo diena bažnyčios krikšto metrikų knygos įraše - kovo 13-oji. Žinant, kokios sniegingos ir šaltos būdavo žiemos prieš 7-8 dešimtmečius, per pačias pūgas (jos labiausiai įsisiautėdavo vasarį) atvežti į Papilį pakrikštyti kūdikį iš Žvaguičių kaimo būtų buvusi pragaištinga mintis, tad, tikriausiai, ir laukta pavasario, o kunigas, matyt, pagal seną tradiciją įrašė į metrikų knygą vakarykštę dieną, tikrojo gimtadienio neužfiksavęs.
Rašytojo gimtadienį, deja, jau antrąsyk pasitinkame be jo. A.Zurba Anapilin iškeliavo 2018-ųjų metų rugsėjo 9-ąją, palikęs skaitytojams didžiulį savo kūrinių kraitį (28 knygos), kuriame gali rasti ir knygelių patiems mažiausiems, ir jaunimui, ir brandžiam skaitytojui. A.Zurbos romanų „Savūnė“, „...eina...“, „...jai tešviečia...“ trilogiją galėtume vadinti himnu gimtajai žemei ir jos žmonėms, biržietiški motyvai vyrauja ir romanuose „Molžemis“, „Krisius“, „Aušrų migla“, gimtinės ir ilgesiu persmelkta ir atsiminimų knyga „Gal taip reikėjo“. Romanas jaunimui „Šimtadienis“ buvo tapęs kultine jaunimo knyga, jos motyvais režisierius R.Banionis planavo statyti filmą jaunimui „Mano mažytė žmona“, tiktai rašytojo R.Šavelio rašytas scenarijus nuo romano jau gerokai nutolo.
Rašytojo tėviškė liko tuščia dar 1978 m., kada jo tėvai, vejami sveikatos negandų, persikėlė gyventi į Vilnių, pas vyriausiąjį sūnų Algimantą. Sodyba pamažu sunyko, užaugo mišku, bet A.Zurba visada jautė gilų ryšį su jį užauginusia gimtąja žeme.
2013 metų rugpjūtį surinko visus savo anūkus (nebuvo tik vyriausiosios, Giedrės) ir, kartu su žmona Laimute, vaikais Mantu ir Vaida, marčia Viktorija, atvažiavo į gimtuosius Biržus, norėdamas perduoti atmintį jauniesiems, parodyti jų senelių ir prosenelių žemę. Aplankė Biržų pilį, Biržų krašto muziejuje „Sėla“ susipažino su Biržų istorija, tada sustojo Papilyje, tėvų Anelės ir Povilo jaunystės miestelyje, ir tik visai vakarop nuvažiavo ieškoti Zurbų viensėdžio. Nuo Smaliečių, kur tebestovi pirmoji Algimanto Zurbos mokykla, pasuko link Žvaguičių, privažiavo žvyrduobes pamiškėje. Sūnus Mantas, su tėvu lankęs senelių sodybą dar būdamas paauglys, užlipęs ant vakaro saulės apšviestų žvyro kalnų, pabandė susiorientuoti. Buvo pasikliauta intuicija, pasukta į mišką takeliu, kuris, kuo toliau, tuo labiau prastėjo, reikėjo stoti ir palikti automobilius. Vis tik Mantui pavyko... Orientyru tapo buvusios sodybos pakrašty pasodintų eglių eilė, eglės ir parodė kelią. Jau visai beužgulant vakaro sutemai visi krūmynais prasibrovė iki sodybvietės, rašytojas sustojo po klevu, kažkada augusiu prie gryčios, anūkai pasklido nardyti po džiunglėmis virtusį buvusį savo prosenelių kiemą. Vaiduokliškas senų išlūžusių obuolių sodas, ir stebuklas... po viena obelim pabirę obuoliai. Ar ne mažiausiasis, Simas, obuolį nunešė po klevu, seneliui... tai buvo paskutinis rašytojo obuolys iš rašytojo vaikystės sodo...
Brangiausia, ką rašytojas paliko Lietuvai iškeliaudamas – jo kūrybinis palikimas, tačiau Biržams, savo gimtajai žemei, jis paliko daugiau. Dar praeitą pavasarį dalį rašytojo palikimo Biržų krašto muziejui „Sėla“ perdavė našlė Laima Zurbienė, vykdydama rašytojo testamentu išsakytą valią. Tąkart į muziejų buvo parvežta jo paskutinioji spausdinimo mašinėlė (kol A.Zurba dirbo, spausdino tik mašinėle), asmeninių nuotraukų, taip pat fotografijų iš įvairių renginių, susitikimų, knygų pristatymų, dalis rašytojo knygų rankraščių, asmeninės korespondencijos: skaitytojų (tarp jų ir mokinių) laiškų, atvirlaiškių. Įdomi vienetinė knyga – žurnalo „Moksleivis“ redakcijos dovana A.Zurbai 50-mečio proga: išleista rašytojo raštų rinktinė, sudėta į vieną storą knygą. Kita dalis palikimo į muziejų buvo parvežta po rašytojo pirmųjų mirties metinių minėjimo, muziejaus žmonėms pagerbus rašytojo atminimą drauge su šeimos nariais, rašytojo kolegomis, kaimynais, Vilniaus biržiečiais. Muziejui buvo perduotos literatūrinių premijų įteikimo proga rašytoją apjuosusios juostos, taip pat juostos, rašytojui jubiliejų proga dovanotas Biržų vaikų bibliotekos bei Papilio krašto žmonių, ypatingai brangintas suvenyras – romano „Šimtadienis“ herojė (mokykline uniforma aprengta lėlė), laikanti rankose miniatiūrinį „Šimtadienį“. Į rašytojo archyvą muziejuje bus padėta ir krūvelė juodraščių, pastabų sąsiuvinių, užrašų knygelių, kuriose kūrinių siužetų, veikėjų charakterių apmatai, įvairūs pamąstymai, būsimų renginių siužetiniai planai. Tarp jų ir mažutis lapelis, kuriame smulkėtylaičiu šriftu surašyti paskutinės viešnagės Biržuose apmatai, ruošiantis 2016 m. Biržų miesto šventės metu pristatyti paskutinįjį romaną „Aušrų migla“. Atviruko dydžio lapelyje du bibliotekos telefono numeriai, preliminarūs renginio dalyviai (A.Zurba, žmona Laima, St. Lipskis, 2-3 skaitovės...), tikslus renginio laikas ir vieta (VIII.6, 12 val.), planelis, apie ką bus kalbama, kurių veikėjų charakteriai bus aptarti, keli romano aptartini motyvai.
Taip rūpestingai rašytojas ruošdavosi ne tik savo knygos pristatymams, bet ir ne tokiems rimtiems renginiams, kaip pvz., vienos „krivūlietės“ jubiliejus... Su A.Zurbos archyvu pateko ir 10-ies bloknoto lapelių juodraštis ruošiantis sveikinti iš Dukurnių kilusią Vilniaus biržietę. Į tuos lapelius sudėta ir krašto istorija, ir jubiliatės vardo bei jos krašto vietovardžių etimologijos aiškinimas, ir pasvarstymai apie tarmę, administracinius krašto pokyčius, ryškiausias krašto asmenybes, ir galiausiai – išvada: „dar galima - daug ką... bet ir tai liudija, kokio rimto, reikšmingo krašto vaikas yra Alė...“
Paradoksas... paprastai gimimo dienos proga dovanos dovanojamos sukaktuvininkui, šiandien – lyg ir atvirkščiai, norime pasidžiaugti ir padėkoti rašytojui už jo dovanas mums – jo gimtojo krašto žmonėms. Mūsų dovana į savo kūrinius Biržų kraštą įaudusiam rašytojui – atminimas ir pasiryžimas jį saugoti.
„Tenykštis kaimas - mano žemė. Ir kas, kad paskui nuo jo nutolsti, kas, kad tik retkarčiais užsuki. Jis gyvas tavyje, jis niekur nepasitrauks, neišnyks, jo neužgoš nei naujų įspūdžių griūtys, nei labai pasikeitęs gyvenimas, nei, rodosi, tokie tolimi, su juo nesusiję darbai. Ir gyvas bus, kol vaikštinėsi po pasaulį...“ (A.Zurba). Te gyvas bus...