Naujausios
Kitoks žurnalistas
Anot parodos autoriaus, kiek per ilgametį korespondento darbą kadrų pripyškinta ir kiek archyvuose saugoma – suskaičiuoti, veikiausiai, būtų neįmanoma. Parodoje sudėtos nuotraukos nuo Atgimimo laikų iki dabar. „Seniausia nuotrauka parodoje galbūt yra 1989 metų – joje užfiksuotas pirmasis Vasario 16-osios minėjimas Biržuose“, – sako Feliksas.
Žurnalisto užfiksuotuose kadruose – ir kiti Biržų krašte bei visoje Lietuvoje žinomi veidai, įsipynę į to meto rajono įvykius. Nuo buvusio Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus, prezidento Rolando Pakso (pasak F. Grunskio, tai vienintelis Lietuvos prezidentas, lankęsis „Biržiečių žodžio“ redakcijoje), maestro Vytauto Kernagio – iki dabartinio mero Kęstučio Knizikevičiaus su paslaptingąja šviesiaplauke...
Nuotraukose atsiskleidžia ne tik miesto, bet ir kaimo žmonių gyvenimas, jų kasdienybė, šventės, istorijos.
F. Grunskis prisipažįsta: fotografija ir rašymas – dvi priklausomybės jo gyvenime.
„Gal nesu tikras žurnalistas, mat ... nemėgstu klausinėti. Atrodo, kaip eisi prie žmogaus ir kamantinėsi, kaip jis gyvena, ar jam patinka valdžia, ar dar kas nors... Na, koks mano sušiktas reikalas?! Bet va, pataikai ant žmogaus, kuriam tiesiog patinka šnekėtis – ir kokia užsimezga kalba! Tada galima šnekėti kelias valandas apie viską“, – mintimis dalinasi pašnekovas. Ir priduria, kad paskui tenka sukti galvą, ką iš to pokalbio parašyti.
– Sakykite, Feliksai, kaip gyvenime nutiko, kad pasirinkote žurnalisto duoną ir fotografavimą?
Esu savamokslis, nebaigęs žurnalistikos mokslų. Studijavau automatiką ir elektroniką tuometiniame Kauno politechnikos institute. Šį mokslą pasirinkau todėl, kad man visuomet buvo smalsu, kaip daiktai veikia. Net „Žigulį“ esu išardęs iki pat mažiausio varžtelio. Studijų nebaigiau, nes perėjau į neakivaizdinį skyrių, o ten pritrūko valios mokytis. Tada pradėjo klibinti eiti į tarybinę armiją. Kelis mėnesius slapsčiausi, bet surado. Ir be reikalo tai dariau, nes tarnauti patiko. Rygoje išrikiavo naujokus ir visiems davė perskaityti kelis sakinius iš angliško laikraščio „Morning Star“. Tuos, kurie angliškai šiek tiek mokėjo, nuvežė į specialųjį žvalgybos batalioną prie Leningrado. Pusmetį sėdėjome su ausinėmis ir mokėmės užrašinėti NATO strateginės aviacijos pilotų pokalbius. Ne tik mokėmės, bet ir klausėmės kitų tarnybos draugų atsivežtų pogrindinių Visockio, Utiosovo dainų. Vėliau sekant ir pelenguojant NATO lėktuvus budėjimuose irgi turėjome gražų laiką. Virėme kavą, vaišinomės užkandžiais. Kadangi buvo geri radijo imtuvai, tai be trukdžių klausėmės „Laisvės“, „Amerikos balso“, Liuksemburgo radijų. Tarnavau 1970-1972 metais.
Rašymas mane lydėjo visada – rašiau nuo pat jaunų dienų. Tarnaudamas armijoje nusiunčiau apsakymą į Kaune ėjusį „Nemuno“ žurnalą. Išspausdino. Atsiuntė riebų honorarą – 150 rublių. Armijoje šauktiniui kareiviui mėnesiui skirdavo gal 3 rublius cigaretėms, kavai... Tad su už apsakymą gautais pinigais vargo nemačiau vos ne visą likusią tarnystę. Studijuodamas Kaune kartkartėmis ką nors parašydavau į „Kauno tiesą“ ir kitus laikraščius.
Fotografuoti pradėjau būdamas gal kokių dešimties metų, kai iš pusbrolio dovanų gavau vokišką fotoaparatą „Agfa“. Pirmosios nuotraukos nėra išlikusios. Tačiau priklausomybę fotografijai įsitaisiau visam gyvenimui. Ir dabar, jeigu nepasiimu fotoaparato, jaučiuosi, kaip nesavas. Jeigu ką nors pamatysiu ir nenufotografuosiu?!
- Kaip užsimezgė ryšys su „Biržiečių žodžiu“?
Tuoj po armijos dvejus metus dirbau techniku-elektriku Linkaičių kolūkyje, Joniškio rajone. 1974 metais vedžiau biržietę Vaivą Jakubėnaitę. Jos tėvai Ona ir Adolfas Jakubėnai prikalbino mus kraustytis į Biržus. 1975 metais atvažiavome ir apsigyvenome pas uošvius. Kaip tik priešais dabartinį redakcijos pastatą esančiame name. Kur dabar gyvena traumatologas Dalius Jakubėnas su žmona otorinolaringologe Laima. Uošvis tuomet dirbo melioracijoje ir iš anksto buvo sutaręs, kad gausiu elektromonterio darbą. Melioratoriai baigia Rinkuškiuose statyti daugiabutį namą ir aš gausiu butą. Įsidarbinau. Tačiau pastačius namą paaiškėjo, kad buto duoti man negali. Nes pagal įstatymą būtina gyventi ar dirbti rajone penkerius metus. Tad penkerius metus su šeima glaudėmės pas Jakubėnus.
Dirbdamas melioracijoje mėgau parašinėti. Kaip tik „Biržiečių žodis“ Juliaus Janonio jubiliejinių metų proga buvo paskelbęs rašinių konkursą. Ir aš apie Juliuką kažką priskaldžiau, prirašiau – ir kažką laimėjau. Po kokio mėnesio man paskambino iš redakcijos ir pakvietė dirbti. Padirbėjau, kol suėjo tie penkeri metai. Tada grįžau į melioraciją jau į inžinieriaus energetiko pareigas. Melioratoriai buvo pastatę dar vieną daugiabutį, kuriame man skyrė 4 kambarių butą. Šiek tiek padirbėjęs melioracijoje, vėl sulaukiau kvietimo iš „Biržiečių žodžio“. Grįžau, nors dar kurį laiką antraeilėse pareigose buvau atsakingas už melioracijos elektros ūkį.
- Ar gali būti, kad „Biržiečių žodis“ – Jūsų amžina meilė?
Tikrai „Biržiečių žodžiui“ jaučiu didelę simpatiją, nors buvau nuklydęs į šoną.
Atgimimo laikais mus, kelis žurnalistus iš aplinkinių rajonų pasikvietė panevėžietis Bronislovas Matelis. Buvo ir daugiau pažįstamų žmonių iš literatų sambūrių – panevėžietė Elena Mezginaitė, kupiškėnai Urbonai… Buvo pasiūlyta Biržuose, Kupiškyje, Pasvalyje, Rokiškyje įkurti dienraščio „Lietuvos ryto“ filialus – „Panevėžio rytus“.
Grįžau sugundytas. Išėjau iš „Biržiečių žodžio“. „Lietuvos rytas“ nupirko Biržuose butą, kurį reikėjo paversti redakcijos biuru. Kelis mėnesius, kol viską įrengė, dirbau tarp išverstų sienų. Sekėsi neblogai. Pradžioje dirbau vienas. Ir rašiau, ir skelbimus priimdavau. Vėliau jau dirbome keturiese. Dvi darbuotojos – Marija ir Virga – skelbimų ir prenumeratos skyriuje bei du – aš ir Jurgita Vitkauskienė korespondentai. Mat darbo buvo. Vienu metu penkis kartus per savaitę „Panevėžio ryte“ išeidavo Biržų krašto naujienoms skirtas puslapis. Tad biržiečiai gaudavo šviežių naujienų. Rajone pasiekėme bene 2,5 tūkstančio „Panevėžio ryto“ prenumeratorių.
Tačiau sėkmė truko neilgai. Žiniasklaidos rinkoje prasidėjo pokyčiai. Biržuose pradėjo eiti „Šiaurės rytai“, Panevėžyje irgi atsirado konkurentų. Panevėžyje „Panevėžio ryto“ tiražas pradėjo kristi. Valdžia nusprendė, jog regionų puslapius reikia apkarpyti, nes panevėžiečiams neįdomu skaityti, kas dedasi Biržuose, Pasvalyje ar Kupiškyje...Buvau atleistas. Ir tada su atgaila širdyje nuėjau į „Biržiečių žodį“, kad priimtų atgal paklydėlį... Priėmė. Jurgita dar kurį laiką dirbo, bet „Lietuvos ryto“ plėtrai atėjo galas, ir „Panevėžio ryto“ filialai Biržuose ir aplinkiniuose rajonuose užsidarė.
- Kaip vyko laikraščio leidyba tais laikais, kai dar nebuvo interneto, išmaniųjų technologijų?
Kai pradėjau „Biržietyje“ dirbti 1977 metais, tai straipsnius rašydavome parkeriais ar tušinukais. Mašininkė atspausdindavo tekstus. Biržų spaustuvėje linotipais ir rankomis būdavo surenkami tekstai. Nuotraukos buvo vežamos į Rygos cinkografijos įmonę, kur iš jų buvo daromos klišės. Tos nuotraukų klišės ir švininiai tekstai būdavo sumontuojami į puslapius. Tas rinkinys buvo dedamas į rotacinę spausdinimo mašiną. Ji sukdavosi ir atspausdindavo biržietišką laikraštį. Nebuvo nei interneto, nei skaitmeninių fotoaparatų. Būdavo: padarai juostiniu fotoaparatu kokius penkis kadrus. Nuneši į fotoateljė. Ten nukerpa juostos galiuką, išryškina, atspausdina nuotraukas... Fotografuodavai, ir nežinodavai, kas išeis. Pasitaikydavo, kad visose nuotraukose – žmogus užsimerkęs... Įdomūs buvo reikalai. 1993 metais „Panevėžio ryte“ jau rašėme kompiuteriuose. Kol nebuvo interneto, užkoduotus tekstus telefonu siųsdavome tiek į „Panevėžio rytą, tiek į „Lietuvos rytą“. Nuotraukos ir jų negatyvai į Panevėžį ar Vilnių keliaudavo keleiviniais autobusais. Vėliau, atsiradus žmoniškam internetui, skaitmeniniams fotoaparatams, viskas klojosi paprasčiau.
- Ar visada laikraščiai rašo tiesą?
Tiesa ar teisybė – neaiškūs dalykai, kiekvieno tiesa apie tą patį reikalą gali būti kitokia.
Kai laikraščiai sovietiniais laikais buvo leidžiami pagal komunistų partijos vadovybės nurodymus, tai viskas ir „ėjo“ pagal juos: komunistai viską gerai darė. Na, suprantat, apie ką aš?
Ir dabar partinis tonas šiandieninėje žiniasklaidoje juntamas. Pasižiūri „Lietuvos ryto“ televiziją, pasižiūri LRT, TV3, „Laisvės TV“... Gal ten tiesiogiai jokie politikai nesikiša, bet aiškiai matai, jog vieniems arčiau širdies valdžia, o kitiems – opozicija. O po rinkimų – apverčia plokštelę.
Kiek „Biržiečių žodyje“ teko dirbti, kiek vadovų redaktorių turėjau – nė vienas man nėra pasakęs, kad turiu parašyti taip ir ne kitaip. Nesu parašęs nė vienos žinutės, kad vienas komunistas lauką arė, o kitas komunistas – akėjo. Jeigu nenorėdavau, tai ir nerašydavau. Nepaisant to, kokiais laikais laikraštis buvo leidžiamas.
- Kokiomis temomis rašyti Jums lengviausia, o kokiomis – sunkiausia?
Kadangi esu vienkiemio vaikas, grynas kaimietis, tai man prie širdies labiausiai žemiškos temos – kaimo žmonės, jų istorijos, jų problemos. Negaliu rašyti ir net skaityti, kai būna parašyta, kas ką primušė, kas kur su mašina įsirėžė ar kitų baisių įvykių iš juodosios kronikos.
Žinau, kad kitiems žmonėms tai patinka. Gal pasidžiaugia, kad ne su jais taip atsitiko? Aš visuomet stengiuosi šių naujienų neskaityti. Mat skaitydamas pradedu įsivaizduoti, kaip tas žmogus jaučiasi. Pasidaro negera dėl jo nelaimės. Kremtuosi dėl karo baisybių maskolių užpultoje Ukrainoje. Matyt, toks būdas, kad pradedu sirgti svetimomis ligomis. Vengiu net dalyvauti laidotuvėse...
- Kokį pamenate labiausiai šokiravusį įvykį iš darbo praktikos?
Buvo toks įvykis – kažkuriame kaime, tiksliai nepasakysiu kuriame, buvo nužudyta mergina. Man tuometė „Lietuvos ryto“ valdžia liepė nuvažiuoti ir žuvusios merginos tėvus pakalbinti. Galvojau – siaubas! Žmonėms nelaimė, o aš dar turiu lįsti į akis su savo klausimais... Gal net būsiu išvytas iš kiemo. Tačiau jie atsivėrė. Pasakojo, man, nepažįstamam žmogui tragedijos smulkmenas. Būna, kad žmonės svetimam ima ir papasakoja tai, ko net artimiems žmonės nepasako. Tik susigriebia ir sako: tik jau apie tai nerašykite. Baisių priekaištų dėl savo rašymų nesu gavęs. Sykį viena pažįstama garsi Biržų ponia, kuri dabar jau Anapilyje, ruošėsi švęsti garbingą jubiliejų. Aš ją pakalbinau. Kaip dera tokiomis progomis parašiau daug pagyrų ir užsiminiau, kad jubiliatė pokyliui užsakė 5 kg tortą. Kai laikraštyje pasirodė tas rašinys, tai už torto paminėjimą iš jubiliatės gavau tiek velnių, kad ir dabar, tai prisiminus, jaučiuosi negerai padaręs. O dabar laikai kitokie. Garantuotai būčiau išbartas, kad neparašiau, jog jubiliato baliuje buvo labai didelis tortas.
- Ar spaudoje turėtų būti daugiau gerų ir mažiau blogų naujienų? O gal vien tik geros? Ir apskritai – koks turėtų būti geras laikraštis?
Man atrodo, kad kiekviename laikraštyje žmogus turi atrasti kažką sau artimo. Jeigu rašoma apie biržietį, kuris vos ne penkis kartus į kosmosą išskridęs, bet neparašoma, kas jo tėvai – na, tai nežinau... Žmonėms įdomu skaityti apie pažįstamus, apie jų ar jų vaikų pasiekimus.
Žmones domina temos, artimos jų reikalams. Jeigu turi kokių ligų, dažnai lankaisi pas gydytojus – tai ir domėsiesi sveikatos temomis. Visada perskaitomos užuojautos, kas mirė... Kiekvienam – savo.
Mane labai erzina paskutiniu metu politikų ir apžvalgininkų nuolat viešumoje sakomi žodžiai: naratyvas, kontekstas, komunikacija, kvestionavimas... Nesinori tokių politikų sakymų cituoti. Juk yra tiek gražių savų, lietuviškų žodžių.
- Ar buvo rašinių ar nuotraukų, kurios neišvydo dienos šviesos?
Sunku viską per tiek metų atsiminti, bet, greičiausiai, nebuvo. Būdavo, jog kai kurie rašiniai tiesiog pasendavo. Mat ankstesniais metais, kai „Biržiečių žodis“ buvo nedidelės apimties, kai kas netilpdavo. Sakydavo: laikraštis – ne guminis! Tačiau aš nenuobodžiavau. Kai dirbau “Panevėžio ryte, bendradarbiavau su „Lietuvos rytu“. Kai grįžau į „Biržiečių žodį“ daug mano publikacijų buvo „Respublikoje“.
- Ar buvo , kad pasirodžius straipsniui, pasijutote padaręs gerą darbą?
Minėjau, kad dirbdamas „Biržiečių žodyje“, rašiau „Respublikos“ dienraščiui. Sugriuvus garsiai Biržų akcinei pieno bendrovei, jos turtas buvo užstatytas keliems bankams. Po bankroto Žemės ūkio bankui atiteko Medeikių cechas. Po kurio laiko buvo paskelbta, kad tas cechas jau virtęs metalo laužo krūva. Man paskambino pažįstamas žmogus iš Vilniaus ir paprašė nuvažiuoti į Medeikių cechą. Paaiškino, jog ten paromis budi darbuotojai. Ir cechas, nors be pieno, bet dirba. Įrenginiais varinėjamas vanduo, kad neužaktų sudėtingi ir brangūs mechanizmai. Ceche nuolat palaikoma gyvybė. Nuvažiavau. Nufotografavau. Parašiau. Ir išsiunčiau “Respublikai“. Išspausdino. Vėl sulaukiau skambučio iš Vilniaus. Padėkojo ir pasakė, kad mano rašinys išverstas į vokiečių kalbą. Vokietijos investuotojai susidomėjo. Ir ką? Po kurio tikrai – atsidaro investuotojas iš Vokietijos. Cechą nupirko. Jis ir dabar veikia. Gal taip padėjau išgelbėti įmonę nuo virtimo griuvėsiais?
- Kuriais laikais „Biržiečių žodžio“ redakcijoje dirbti buvo geriausia?
Turbūt – Sąjūdžio laikais. To laikmečio atmosfera buvo nenusakoma, ją reikėjo pajusti. Bet dirbdamas šiame laikraštyje visuomet jaučiausi – ir iki šiol jaučiuosi – laisvas.
- Jums, kaip patyrusiam, įžvalgiam žurnalistui, turbūt ir nepameluosi. Iškart atskirtumėt melagį pašnekovą...
Moku atpažinti ant ausų kabinamus „makaronus“, bet ir artistų būna visokių – moka meluoti įtaigiai. Nesakyčiau, kad visi politikai – melagiai. Apskritai aš tikiu žmonių geruoju pradu.
Vienu metu teko būti liaudies tarėju teisme. Visuomet bandydavau žmogų pateisinti, išteisinti... Kas be nuodėmės – meskit į mane akmenį. Tuometis teisėjas Justinas Jaksebaga vienam žmogui, atėjusiam į teismą ieškoti teisybės, pasakė: nepasiklydai, čia teismas, bet čia teisybės nerasi.
- Ar gerai, kad „Biržiečių žodis“ turi konkurentus?
Manau, kad gerai. Be konkurencijos – blogai. „Biržiečių žodis“ buvo šiek tiek be konkurencijos buvo apsnūdęs. Tuometis „Panevėžio rytas“ ir vėliau pradėję eiti „Šiaurės rytai“ privertė pasitempti. Tačiau dėl negailestingos rinkos „Biržiečių žodis“ pasisiūlė, kad jį nupirktų „Šiaulių kraštas“. Tačiau po kelerių metų „Biržietis“ vėl buvo parduotas. Jį nupirko prieštaringai vertinamas rygietis Kęstutis Isakas ir „Biržų duona“. Dabar visos akcijos jau priklauso „Biržų duonai“. Jeigu ne ponas Isakas, tai nežinia, kas būtų su laikraščiu atsitikę. Dabar manau, kad laikraštis, po klajonių sugrįžęs į namus, niekada niekam nebus parduotas.
- Šiandien esate skaitytojų mėgstamas „Biržiečių žodžio“ apžvalgininkas. Žvelgiant į naujienas, kurios dedasi mūsų rajone ir Lietuvoje – ar nesišiaušia plaukai?
Kai Lietuvoje riejamasi dėl valdžios – man tai jau nebekelia nuostabos. Bet kai Biržų rajono savivaldybės taryboje prieštaraujama tik tam, kad prieštarautų , kai mintyse sako: „Nebalsuosiu ne todėl, kad tavo idėja bloga, o tik todėl, kad tu ją pasiūlei, juk kažkada man ant nuospaudos buvai užlipęs“. Darosi neskanu, kai kovojama ne dėl reikalo esmės, o bala žino dėl ko.
- Kokią įsivaizduojate popierinio laikraščio ateitį?
Turbūt jis išnyks. Nes kuo toliau, tuo labiau mūsų visų gyvenimai persikelia į išmaniuosius ekranus. Bet man asmeniškai „skaniau“ vartyti popierinį laikraštį nei PDF variantą. O gal ateis tokia mada, kad bus nemadinga ką nors skaityti kompiuteriuose ar išmaniuose telefonuose?
- Daug metų atidavėte žurnalistikai: esate matomas, žinomas, gerbiamas, bet išlikote kuklus. Iš kur tas kuklumas?
Esu paprastas vienkiemio vaikas... Kiekvieną kartą išgyvenu, kai tenka eiti į renginį, kur daug žmonių. Aš širdyje esu atsiskyrėlis. Man sunku buvo gyventi mieste, kur tarpduryje nėra slenksčio, ant kurio galėtum atsisėsti, saulę pasitikti ar palydėti.
- Todėl ir įsigijote sodybą vienkiemyje, kad būtų slenkstis?
Visuomet troškau gyventi kaime, bet anuomet buvo tokia tvarka: jeigu turi butą – namo kaime negali. Kai sovietų vadas Gorbačiovas tvarką pasikeitė, ėmiau ieškoti sodybos. Ir radau seną sodybą. Namas – skardiniu stogu. Tvartas ir daržinė – be stogo. Dilgėlės – aukštesnės už namo langus. Artimiausi kaimynai – už 700 metrų. Kelio nėra – išartas. Sodyba kainavo 5 tūkstančius rublių, kuriuos gavau pardavęs už talonus gautas virtuvės spinteles. Pardavėjas, kiek pamenu, už tuos pinigus nusipirko kėdes ir stalą...
Seną sodybą buvo sunku „lopyti“, nes nebuvo iš ko. Nuo vienos sienos nulupi lentą ir ją prikali prie kitos sienos. Pirmais metais važiuodavo pas mane, kaip į cirką. Visi norėdavo pažiūrėti, kaip Feliksas kuriasi... Gavau iš savivaldybės paskyrą šešiems rulonėliams ruberoido. Juo uždengiau daržinę. Tvarto stogui pirkau senų šiferio lapų. Brolis padovanojo karvę. Žmona išmoko melžti, o aš neišmokau. Karvių turėjome bene keturias. Laikėme kiaulių, žąsų, ančių, net fazanų. Kai pasenome, tai iki ožkų nusigyvenome. O dabar jau ir tų nebeturime. Liko tik gražūs ožio ragai. Tačiau turime kelias vištas ir gaidį. Nors vienkiemyje yra daug visokių paukštelių, bet gaidžio giedojimas – nepakartojamas, nors jis lapes bei vanagus vilioja. O butą palikome sūnui.
- Ar jūsų vaikai seka tėčio pėdomis?
Duktė Rita gyvena Biržuose. Turi masažo saloną. Sūnus, gyvenantis Rinkuškiuose, yra elektrikas, įrenginių montuotojas – visoje Lietuvoje stato grūdų bokštus, džiovyklas. Gal, kaip senelis, į rašymus pasuks trylikametė anūkė Milita. Ji dabar per pusvalandį sugeba parašyti labai ilgą pasaką.
- Jūsų švarko, kurį kasdien nešiojate, atlape neįmanoma nepastebėti segės su ežiuku. Ką tai Jums reiškia?
Esu kilęs iš Ežeikių kaimo, Joniškio rajono. Mokiausi ten nuo pirmos iki septintos klasės. Ežeikiuose susituokiau. Ten dabar gyvena brolis. Ežiuko lipduku papuoštas ir mano automobilis. Būna, kad jaučiuosi, kaip ežiukas. Nenoriu būti glostomas, kad mane liestų. Ilgai atidėlioju ėjimą į kirpyklą. Koncerte ar teatre man patinka sėdėti eilės pradžioje arba gale. Sustingstu, kai man sėdint prie kompiuterio kas nors atsistoja už nugaros. Spygliai pasišiaušia. Dabar jau iš anksto šiaušiasi, vien pagalvojus apie dalyvavimą savo parodos pristatyme.
- Sakykite: kada geriausias metas fotografuoti?
Pajuokausiu: saulėtekius geriausia fotografuoti, kai saulė teka, o saulėlydžius, kai saulė leidžiasi. O žmones, kai fotografuojamasis to nemato. Nes tada žmogus būna savimi. Būna gyva nuotrauka. Atsisuka – ir viskas. Žmogus, pamatęs fotoaparatą, susikausto.
Kartais, kai labai įsijaučiu, pagautas azarto padaryti gerą kadrą, tampu kone medžiotoju. Patinka, kai pranešama, jog renginyje bus fotografuojama ir filmuojama. Pasijuntu laisviau. Būna, kad grįžtu iš kokio viešo susibūrimo net su keliais šimtais nuotraukų. Iš jų – tik keliolika ar kelios dešimtys būna vertos šiek tiek dėmesio.
Nededu į feisbuką nuotraukų, kuriose žmogus užsimerkęs, išsižiojęs, atrodo kaip girtas ar ne visai protingas. Parodoje rodomose nuotraukose yra žmonių, kurių jau senokai nebėra tarp mūsų.
- „Spalvoti ir nespalvoti Felikso pamatymai“ – kelinta tai paroda?
Ogi – pirma. „Sėlos“ muziejaus darbuotoja Edita prišnekino. Sutikau, o paskui – išsigandau. Pagalvojau: Dieve, kur aš įsivėliau, joks aš fotografijos menininkas!
- Kaip atrinkote nuotraukas šiai parodai?
Buvo baisiai sunku. Nežinau ar pavyko. Galvoju, kad archyve yra geresnių nuotraukų. Tik sunku jas surasti, nes tame archyve – baisi netvarka. Kompiuteryje ir išoriniame kietajame diske yra daugiau kaip tūkstantis aplankų, kurių kiekviename apie kelios dešimtys ar šimtai nuotraukų. Košė – makalošė. Neįsivaizduoja, kaip galima surūšiuoti. Senesniame kompiuteryje buvo toks šuniukas, kuris reikalingą nuotrauką surasdavo. Naujame kompiuteryje yra paieškos sistema, bet aš su ja nerandu bendros kalbos. Toks nuotraukų kaupimas irgi savotiška priklausomybė. Gaila ištrinti, nors žinai, kad niekam niekada nereikės.
- Turbūt tokio įspūdingo kiekio nuotraukų nebūtumėte sukaupęs, jei nebūtumėte dirbęs žurnalistu?
Nežinau. Žurnalistui tikrai tiek daug nuotraukų nereikia. Fotografuoju kaip ir sau: ne tik žmones, bet ir paukštelius, gėles, gamtos vaizdus… Kai nuotraukos patinka, pasidalinu feisbuke. Jeigu feisbuko nebūtų, kažin ar tiek daug fotografuočiau. Tas feisbukas ir kiti socialiniai tinklai – žmonijos apsėdimas. Irgi priklausomybė. Todėl apsiriboju feisbuku, nelendu į tiktoką, instagramą ar dar kur...
- Jūsų žodis fotografijų parodos lankytojui?
Visi dabar mokame fotografuoti. Fotografuokite ir džiaukitės sustabdę gyvenimo akimirkas. Nes praeis ir nebegrįš jos. Nors nereikia raginti. Dabar daug žmonių savo išmaniuose telefonuose turi šimtus ar tūkstančius fotografijų. Tik paprašyk ką nors parodyti, surengs čia ir dabar puikią fotografijų parodą. Mano parodoje yra fotografijų, padarytų dar juostiniais fotoaparatais. Jos vertingesnės, nes jose daugiau įdėta darbo. Tai tiek. Dėkoju už pakalbinimą.
Ačiū Jums už pokalbį ir sakau iki.
