Naujausios
Kartais tampame tokie bambekliai, kad imame garsiai ginčytis su televizoriumi, radiju ar laikraščiu – nepatinka, ką kiti sako, kaip galvoja, ką daro. Kyla noras pasipiktinti, pabarti, pamokyti – tarsi mes patys būtume geresni, išmintingesni, geriau žinotume, kaip reikia gyventi ar net mąstyti. Ir vis dėlto, atrodo, daugiausia patarimų dalija tie, kurie patys jais nesinaudoja.
Mane visada traukė kontrastai – jie išryškina tai, ką dažnai mėginame nutylėti ar supaprastinti. Ne visiems tokie kontrastai patinka, bet jie neišvengiamai egzistuoja. Pavyzdžiui, pandemijos tema – atrodo, seniai praėjusi, bet dar ir šiandien pakanka užsiminti, ir tuoj išlenda etiketės: „antivakseriai“, „sąmokslo teoretikai“, „neatsakingi piliečiai“. Ir vis tiek lieka klausimas – kas buvo teisus? Tas, kuris skiepijosi, ar tas, kuris ne?
Mano mama – ligota moteris. Gydytoja aiškiai pasakė: skiepas jai gali būti pavojingas. Ar tai reiškia, kad ji – blogis, atsisakiusi vakcinos? Juk skiepų šalutinis poveikis nebuvo paslaptis. Sveikas žmogus gal jo ir nepajuto, bet juk kalbame ne apie patį skiepą, o apie polinkį skirstyti žmones į „gerus“ ir „blogus“. Tai – tik dar vienas kiršinimo pavyzdys, kuris, panašu, niekur nedingo.
Panašiai ir su dar viena mėgstama etikete – „prie ruso buvo geriau“. Dažnai girdžiu, kad taip „kai kurie“ sako. Bet kas tie „kai kurie“? Aš tokių nesutikau. Tad gal tai dar viena dirbtinai palaikoma priešprieša, kuria patogu manipuliuoti?
Gal metas pradėti klausyti ne šūkių, o vienas kito – be etikečių ir išankstinių nuostatų?
Daug žmonių piktinasi ne konkrečiais politiniais sprendimais, o tuo, kaip viskas pateikiama – per rietenas, kaltinimus, manipuliacijas. Šeimų maršas? Iš jo buvo viešai šaipomasi. Ūkininkų mitingas? Ar tikrai visuomeninis transliuotojas skyrė tam deramą dėmesį? O dabar – kiek kalbama apie galimą pinigų netekimą, apie mitingus, kurių turėtume bijoti. Informacija dažnai pateikiama taip, kad viena pusė jaučiasi atstovaujama, o kita – niekinama.
Visuomenė susiskaldžiusi. Vieni palaiko, kiti piktinasi, o dar kiti viską stebi iš šalies, manydami, jog vyksta paprasčiausia interesų kova. Laisvo žodžio lyg ir turime, bet stokojame gebėjimo išgirsti kitą nuomonę, toleruoti skirtumus. O kai viena televizija pokalbiams nuolat kviečiasi tuos pačius – „savuosius“ – veidus, natūralu, kad žmonės ima nepasitikėti.
Gal vertėtų pradėti nuo atsakomybės – ypač tiems, kurie nori vadovauti ar atstovauti visuomenei. Ar neturėtume iš politikų – savivaldybės tarybos narių, Seimo narių – reikalauti ne tik programų, bet ir nepriekaištingos reputacijos įrodymų? Gal tada būtų mažiau abejotinų figūrų politikoje, mažiau triukšmo, daugiau pagarbos.
Žmones vienija taika, bet dažniausiai susitelkiame tik ištikus nelaimei. O juk galėtume susikalbėti ir be krizių – jei tik norėtume girdėti vieni kitus.
Gal kartais iš tiesų geriau nebežiūrėti televizijos ir patikėti, kad pasaulis gražesnis, nei jame piešiamos nuotaikos. Arba bendrauti su dirbtiniu intelektu – jis bent jau nustatytas taip, kad pritartų, švelniai pataikautų... Jis nekritikuos, nepertrauks, nepasakys: „tu klysti“. Šiandien daugeliui ir reikia – ne nuoširdaus pokalbio, ne argumentų, o patvirtinimo, kad mąstai „teisingai“. Viešajame gyvenime dažnai ieškome ne dialogo, o atspindžio – tų, kurie kalba tai, ką ir mes galvojame, tų, kurie sustiprina mūsų poziciją. Ir kai pasigirsta kitokia nuomonė, dažnai ji paskandinama triukšme, o ne išgirstama. Dirbtinis intelektas bent jau nekonfliktuoja. Bet ar tai – tikras bendravimas?
Netgi pats dirbtinis intelektas apie bendravimą sako: „Tikras bendravimas – tai ne tik žodžių mainai. Tai gebėjimas išgirsti kitą, net jei jo nuomonė skiriasi“.
Norėjome žiemos su sniegu – pasnigo. Norėjome šviesos – sužibo šimtai lempelių, o dienos pamažu ilgėja. Netrukus prabėgs žiema, ateis pavasaris, džiugins saulė. Visi metų laikai turi savo žavesio, jei tik mokame jį pastebėti.
Juk svarbu ne tai, kas už lango, o tai, ką jaučiame širdyje. Kaip būtų gera, jei nė vienam netektų išgyventi skausmo, vienatvės, netekčių. Jei visi būtume sveiki, laimingi, viduje ramūs. Jei turėtume daugiau laisvės – ne tik išorėje, bet pirmiausia savyje.
Šilumos kiekvieniems namams. Ir laisvės pojūčio – nes kas kitas, jei ne mes patys, kuriame savo gyvenimą?! Tik pats žmogus gali pasakyti, kas jam yra laimė. Kartais užtenka jaustis laimingu tiesiog ryte išgėrus karštos kavos puodelį ir pažvelgus į besikeičiančią šviesą už lango.
