Naujausios
NAUJUMAS APSUKA GALVAS?
Nauji metai, juk labai gražiai skamba. Visa, kas nauja, traukia akį. Seilę varviname žiūrėdami į naują automobilį. Pravažiuojant po dailią sodybą kyla noras savo namą pasistatyti. Per televiziją žiūrint į pasaulio gamtos ir architektūros vaizdus šauna mintis pakilti nuo sofos ir iškeliauti į platųjį pasaulį…
- Traukia mus nauji dalykai. Aš prieš šventes Kudirkos gatvės parduotuvėje vos už du eurus nusipirkau naują švarką. Tikrai naują – su gamintojo etikete, – pasakojo bičiulis Stasys. Ir stebėjosi: – Ir ką manai?! Nuėjau į viešą renginį ir viena pažįstama iš karto pastebėjo, kad aš su nauju švarku. Net rankovę pačiupinėjo. Jeigu atvirai, tai man senojo švarko gaila. Tiek mudu kartu su juo esame visko matę! Dabar jaučiuosi jį išdavęs. Tačiau aš jį išvalysiu, atgaivinsiu. Ir vėl, kaip su nauju, viešai pasirodysiu.
Tikimės, kad nuo kitų metų pradžios sulauksime gerų permainų. Tik esame naivūs. Vėl nutiks jau ne kartą nutikę dalykai. Ir pažadai, kad elgsimės kitaip, ko gero, liks pažadais. Nors sakome, kad praeities nebėra, bet iš tikrųjų prie jos esame prirakinti tvirta grandine. Juk vėl darysime tas pačias klaidas. Tad praktiškai viskas tekės sena vaga. Ir taip – nebe pirmi metai. Nespėjame keistis ir pasikeisti?
PER GREITAI BĖGA LAIKAS?
Pastebėta, kad jauniems žmonėms laikas bėga lėčiau. O senoliams – labai sparčiai. Jauni laukiame, kol užaugsime, tapsime savarankiški, kalnus nuversime ar į juos įkopsime... Senimas irgi nori dar kažką nuveikti. Tačiau nespėja. Vos pradeda ką nors daryti, jau žiūrėk, dienos ir nebėra.
- Anų dienų vežėjai pastebėjo, jog į namus arkliai neraginami sparčiau bėga. Taip ir laikas – į pakalnę skriete skrieja, – apie laiko bėgsmą filosofiškai aiškino Stasys. Ir prisipažino, jog sumanymams įgyvendinti pradėjo labai trūkti laiko: – Nors mano amžiuje į darbą nereikia eiti. Senokai jau pensijoje. Mažiau ir miego reikia. Bet trūksta laiko. Buvau sumanęs iki Naujųjų metų garaže visos lentynose vinis, varžtus, veržles į dėžutės pagal dydžius sudėlioti. Svarsčiau išblaškytus įrankius vienoje vietoje pakabinti. Tačiau tik vinis nuo medvaržčių atskyriau. O kitoms geležėlėms laiko pritrūko. Pritrūko, tai pritrūko. Nė bėda. Juk ateinančiuose metuose vėl bus 365 dienos.
Gali būti, kad ne visada mūsų darbus stabdo laiko trūkumas. Juk iš tiesų nėra lengva imtis ko nors naujo. Kiekviena pradžia yra sunki. Kuo esi vyresnis, tuo esi atsargesnis. Daug klaidų patyręs, nagus nusvilęs. Nors iš to ir pasimokei, bet žinai, kad gyvenimo klaidos randais apdovanojo. Gal todėl ir lieka bičiulio garaže darbo įrankiai netvarkingai sudėlioti. Nieko tokio. Juk dabar net užrištoms akimis plaktuką ar reples reikalui esant senoje vietoje lengva rasti. Mat esame prirakinti ir prie praeitis, ir prie savo įpročių. Tačiau nauji metai – puiki proga atsikratyti blogų įpročių. Gal net muštis į krūtinę dėl padarytų nuodėmių. Visko gyvenime būna. Kam nepasitaiko?!
YRA KELIŲ, YRA IR KLYSTKELIŲ
Aiškinama, kad žmogui būdingos vidinės priešybės: protas ir jausmai, šviesa ir tamsa, atsakomybė ir laisvė, tvarka ir betvarkė… Pirmoje gyvenimo dalyje dažniausiai būname susitelkę į kurį vieną polių. Kitaip neišeina. Jeigu blaškysiesi, nieko nepasieksi. Tačiau kai norimą tikslą pasieki, tada vėjus ima kelti apleistoji, šešėlyje likusi sielos dalis. Ir būna, kuo labiau bandai tą apleistąją sutramdyti, tuo labiau ji šakojasi. Tada ir atsitinka visokių netikėtų nuotykių. Mat mus puola tykoti nuodėmės. Kai kurios vadinamos didžiosiomis. Jų net septynios: puikybė, gobšumas, pavydas, rūstumas, gašlumas, rajumas, tingumas.
- Tikrai nusidėjau – ir pavydėjau, ir tingėjau, – prisipažino Stasys. Ir teisinosi: – Tačiau tikrai nesijaučiu, jog dėl to degsiu pragare. Juk padariau ir gerų darbų.
Teisybė, juk septynioms nuodėmėms, kaip atsvara yra septynios dorybės. Irgi vadinamos didžiosiomis: išmintis, teisingumas, saikas, drąsa, tikėjimas, viltis, dosnumas.
- Išmokau turėti saiką prie stalo. Stengiuosi nuo jo atsikelti truputį alkanas. Ir iš pensijos esu aukojęs pinigėlių Ukrainai bei Maltiečių sriubai, – pasigyrė Stasys.
Išsiaiškinome, kad metų poelgių balansas nėra labai prastas. Gal ateinančiais metais bus daugiau dorybių nei paklydimų.
NAUJI METAI, NAUJI REIKALAI
Kaip mokėjome, taip savus gyvenimus gyvenome. Privalu, savais gyvenimo keliais bei takeliais ir ateinančiais metais savarankiškai keliauti. Niekas už mus jais nenueis. Tik nenuobodžiauti. Juk duota laiko tam, kad rytdiena būtų geresnė ar kitokia – nesiskirtų nei nuo vakar, nei nuo šios dienos. Ir nereikia dejuoti, jeigu nepasiseks. Bus sėkmių, džiaugsmų, vargelių… Juk gyvenimas, kad būtų nuostabus, neturi būti be priekaištų. Tad linksmų ir nenuobodžių ateinančių metų!
