Rudens pilkumoje – rašinėlis vietoje plunksnų plėšymo

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Bai­gė­si bo­bų va­sa­ra. Me­džiai at­si­svei­ki­no su la­pais. Ir ru­dens die­nos pa­si­da­rė žiau­riai pil­kos. Tik kai kur ant obe­lų dar švie­čia liūd­ni vie­ni­ši obuo­liai. At­su­ko­me laik­ro­džius va­lan­da at­gal. Kad dar il­ges­ni bū­tų ny­kūs va­ka­rai? At­suk­tu­me lai­ką šim­tą me­tų at­gal, sės­tu­me prie ži­ba­li­nės lem­pos ir plė­šy­tu­me plunks­nas. Da­bar gy­ve­ni­mas tiek pa­ge­rė­jo, jog obuo­lius iš­kei­tė­me į ba­na­nus. Mie­ga­me ant sin­te­ti­nių ar dar ko­kiais už­pil­dais pri­kimš­tų pa­gal­vių. Sė­di­me prie te­le­vi­zo­rių ir plė­šo­me į ga­ba­lus ne plunks­nas, o po­li­ti­kus, šou vers­lo at­sto­vus ir ki­tus mums ro­do­mus žmo­nes. Kas ne­žiū­ri te­le­vi­zo­rių, tas vis­ką sa­vo kom­piu­te­riuo­se ir iš­ma­niuo­se te­le­fo­nuo­se ma­to. Ma­to ir sa­vo ko­men­ta­rais kiek­vie­ną vie­šu­mo­je pa­si­ro­džiu­sį į vie­tą pa­sta­to. Ir jūs, vai­kai, taip da­ry­ki­te! Pa­si­žiū­rė­ki­me: ką ga­li­me į smul­kius ar ru­pius mil­tus su­mal­ti.

Re­gist­rai

Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja no­ri įkur­ti dar vie­ną re­gist­rą. Ja­me bū­tų cent­ra­li­zuo­tai kau­pia­mi duo­me­nys apie ad­mi­nist­ra­ci­nius nu­si­žen­gi­mus ir ki­to­kius tei­sės ak­tų pa­žei­di­mus. Sei­mo opo­zi­ci­jos at­sto­vas Kęs­tu­tis M. to­kį su­ma­ny­mą kri­ti­kuo­ja. Jam neaiš­ku, kam rei­kia dar vie­no re­gist­ro, kai jų jau yra ke­li šim­tai? Sa­vų re­gist­rų tu­ri mi­nis­te­ri­jos, ži­ny­bos, įstai­gos ir įstai­gė­lės. Jų iš­lai­ky­mas vals­ty­bei kai­nuo­ja. Pri­rei­kus ko­kios pa­žy­mos, dar pi­ni­gų už vie­ną ar ki­tą pa­žy­mą iš pi­lie­čio pra­šo. Ir mums tie re­gist­rai at­ro­do ne­rei­ka­lin­gi. Nei šis, nei tas. El­gia­ma­si kaip ko­kiais Vi­du­ram­žiais! Lyg bū­tų Ba­la­nos ga­dy­nė! Juk yra fa­ce­boo­kas, goog­le. Te­gul val­džia vis­ką, ką apie mus tu­ri, į tas sve­tai­nes su­ke­lia. Mes, ko mums rei­kia, pa­si­gug­lin­si­me ir par­si­gug­lin­si­me. Juk da­bar ir taip ži­no­me: kur kas iš­va­žia­vo, su kuo pie­ta­vo, kur ke­lia­vo, ko­kias dai­nas dai­na­vo... Su­ži­no­me, ko net val­džia ne­ži­no. Iš fa­ce­boo­ko ir ki­tų sve­tai­nių. Kam mums tie re­gist­rai, ku­rie mū­sų, mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus ėda?

Pi­ni­gai

Lie­tu­vių liau­dies pa­tar­lė sa­ko: pro­to dau­giau nei pi­ni­gų. Ši pa­tar­lė, kaip nie­ka­da, da­bar tin­ka mū­sų Sei­mui. Mat svars­to­mas ki­tų me­tų biu­dže­tas. Daug pro­tin­gų siū­ly­mų, kam ir kiek pi­ni­gų dau­giau duo­ti. Tik ma­žai iš­min­tin­gų siū­ly­mų, iš kur tų pi­ni­gų paim­ti. Tad tik­rai pro­to dau­giau nei pi­ni­gų! Pro­tin­gi pro­tin­gas kal­bas va­ri­nė­ja. Nuo jų Sei­me nuo­lat karš­ta. Sei­mo val­dy­ba, ma­tyt, to­kią pa­dė­tį įver­ti­no ir pa­pra­šė, kad ki­tais me­tais iš biu­dže­to bū­tų skir­ti 306 tūks­tan­čių eu­rų Sei­mo rū­mų vė­si­ni­mo sis­te­mai įreng­ti. Su­sig­rie­bė! O kur ta val­dy­ba bu­vo anks­tes­niais me­tais?! Gal jau se­niai bū­tu­me ge­ro­vės vals­ty­bę su­kū­rę, jei­gu įsta­ty­mus bū­tu­me prii­mi­nė­ję šal­to­mis gal­vo­mis. Nė­ra ko da­bar svars­ty­ti, kas bū­tų bu­vę, jei­gu ki­taip bū­tų bu­vę. Žiū­rė­ki­me į prie­kį.

Pap­ras­tas spren­di­mas

Žiū­rė­ki­me, iš kur ne po 10, o po 20 eu­rų kiek­vie­nam vai­kui dau­giau pi­ni­gų duo­ti. Juk taip pa­ra­šy­ta koa­li­ci­nė­je val­dan­čių­jų su­tar­ty­je! Pir­ma pa­tys pa­ra­šė, o da­bar gal­vas krapš­to, pa­ža­dams pi­ni­gų ne­suk­rapš­to. Atei­ki­me iš­rink­tie­siems į pa­gal­bą. Pa­vyz­džiui, gy­ven­to­jai tu­ri apie pu­sant­ro mi­li­jo­no au­to­mo­bi­lių. Vai­kų iki 18 me­tų ša­ly­je šiek tik dau­giau kaip pu­sė mi­li­jo­no. Rei­kia kas mė­ne­sį nuo kiek­vie­no au­to­mo­bi­lio im­ti 10 eu­rų mo­kes­tį. Ta­da kiek­vie­nam vai­kui prie vai­ko pi­ni­gų kas mė­ne­sį ga­lė­si­me pri­dė­ti net po 30 eu­rų. Pap­ras­ta, kaip du kart du!

Te­gul vei­sia­si

Yra pa­ste­bė­ta, kad še­šė­liuo­se ir vie­šuo­siuo­se pir­ki­muo­se ga­li­ma ras­ti net ke­lis mi­li­jar­dus eu­rų. Nes­vai­kim! Kur mes dė­sim tuos mi­li­jar­dus?! Iš­taš­ky­sim, pra­val­gy­sim... Ir lik­si­me prie su­ski­lu­sios gel­dos. Daug ge­riau, kai ži­no­me, kad tu­ri­me tuos še­šė­li­nius mi­li­jar­dus. Jie nie­kur ne­dings­ta gal du ar tris de­šimt­me­čius. Gu­li pa­tam­sy­je. Ir vei­sia­si. Te­gul me­ta į ma­ne ak­me­nį tas, ku­riam pa­sta­ra­sis žo­dis ne­pa­tin­ka. Pa­tin­ka ar ne­pa­tin­ka, bet vie­to­je plunks­nų plė­šy­mo ėmiau ir pa­ra­šiau šį ru­de­niš­ką ra­ši­nė­lį.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.