Naujausios
Aš beržas – lietuviškas beržas su plieno dalgiu ant peties... Vakarais permąstau savo „žygdarbius“. Šiandien užkliuvo keli Agatos Kristi teiginiai. Tai pagal juos ir bandysiu pasinert į prisiminimus.
1. A. K. Didžiausia gyvenimo laimė – laiminga vaikystė. Ar ji buvo laiminga man? Karas. Pokaris. Tėtės, mamos sesers ir mano šaligreta buvo sklandi, bet sunki. Į Sibirą neišvežė. O kam buvo lengva? Vadinasi, viskas gerai.
2. A. K. Nedaryk to, ką už tave gali padaryti kiti. Ne. Aš stengiausi daryti viską nuo A iki Ž. Taip mus tėtė mokė. Vadino mus turčiais. Turčiai, nes kiekvienas turėjom tėtės padarytas klumpes. Mat buvo, jog visa šeima su viena pora kaliošų visą žiemą vaikščiojo... Buvau paauglys, kai pirmą algą parnešiau ir ištiesiau mamai. Ji pas mus – buhalterė. Mama apkabino mane, o tėtis pasakė: sąžiningai uždirbai, protingai išleisk. Nusipirkau rankinį laikrodį „Pobieda“, latvišką dviratį „Sarkanais metalurgs“ ir iš Rygos parsivežiau radijo aparatą „Daugava“. Ėjom pirmyn.
3. A. K. Svarbiausius gyvenimo momentus pastebim per vėlai. Anūkams į sąskaitas įnešdavau pinigų. Pirkau vienokius ir kitokius telefonus. Visiems trims nupirkau nešiojamus kompiuterius. Šiaip paremdavau. Mažąjį auginau kelerius metus... Gal reikėjo kitaip? Bet jau per vėlai...
4. A. K. Protingas savo įsitikinimus saugo savyje. Protingas ar ne, bet kiek čia man beliko. Tikras draugas turi teisę šį tą žinoti apie mane. Kai kas perskaitys, ir užmirš...
Mes buvome vadinami DARBO VETERANAIS, vėliau PENSININKAIS, dar vėliau SENJORAIS, o dabar virtome RIZIKOS GRUPE.... Kaip vadinsimės ateityje?