Mažiau partijų – lengviau pasirinkti, daugiau partijų – daugiau demokratijos?

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Trys žinomi šalies politikai – Artūras Zuokas, Remigijus Žemaitaitis ir Artūras Paulauskas – įkūrė naują partiją. Šiuo politiniu žingsniu tikisi rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose gauti keliolika mandatų. Suprantama: jeigu nesitikėtum, tada nieko nedarytum, rankas sudėjęs sėdėtum. Kai tikiesi, tada veiki. Tik po rinkimų paaiškėja, ar koks nors veikimas nenuėjo vėjais. Ar vienaip, ar kitaip bus, faktas kaip blynas – turime naują partiją.

***

Nauja partija vadinsis „Laisvė ir teisingumas“. Naujoji partija įkurta Artūro Zuoko vadovaujamos partijos „Laisvės sąjungos (liberalų)“ pagrindu. Suvažiavimo metu likviduota „Tvarkos ir teisingumo“ partija prijungta prie minėtos Artūro Zuoko vedamos partijos. Partijos pirmininku išrinktas Remigijus Žemaitaitis, kuris iki šiol vadovavo suvažiavimo metu likviduotai „Tvarkos ir teisingumo“ partijai. Taigi po tokio politinio žingsnio ar manevro naujos partijos vėliavoje liko žodžiai LAISVĖ ir TEISINGUMAS, o dingo gana svarbus iki tol partijos pavadinime buvęs žodis TVARKA. Dingo, tai dingo. Kaip sumanė politikų trijulė, taip ir padarė. Matyt, Lietuvoje tvarkos jau per akis.

***

Į naujos partijos suvažiavimą partiečiai suvažiavo automobiliais. Ir iš jų neišlipo. Automobiliuose priėmė visus su partijos reorganizavimu susijusius sprendimus. Pateisino žodį SUVAŽIAVIMAS! Gal ateis tokie laikai, kai delegatai suskris lėktuvais ar skraidančiomis lėkštėmis. Tada paraidžiui suprasime ir dabar vykstančius politinius SĄSKRYDŽIUS? Nors gražiau būtų, jog įsikurtų kokia judri partija ir į suvažiavimą visi susibėgtų. Būtų gražus politinis SUSIBĖGIMAS.

***

Ko gero, nereikia nei suskristi, suvažiuoti ar susibėgti, juk partijų mūsų valstybėje jau yra daug. Todėl galima pagirti du Artūrus ir Remigijų, kad jie rado bendrą kalbą ir iš dviejų partijų padarė vieną. Jeigu mūsų politinėje padangėje ir daugiau partijų taip gražiai pečius suremtų, gerokai sumažėtų dabar veikiančių partijų. Kol kas jų, pagal Teisingumo ministerijos informaciją, atnaujintą šių metų kovo 7 dieną, yra net 27. Joms priklauso 114 395 nariai. Kai Teisingumo ministerija įregistruos naująją „Laisvės ir teisingumo“ partiją, o likviduotąją išbrauks, veikiančių partijų sąraše liks 26 partijos. Nemažai. Todėl ir sakome, jog būtų gerai, kad daugiau partijų susijungtų. Kol nesijungia, pasižiūrime, ką turime. Gal ką pavyktų bent mintyse sujungti?

***

Kai pasižiūri į kai kurių partijų skambius pavadinimus, atrodo, jog ne tik dvi, bet net kelias partijas galima drąsiai sumesti į krūvą. Lietuvai nuo to būtų tik geriau. Štai turime: partiją LIETUVA – VISŲ, KARTŲ SOLIDARUMO SĄJUNGĄ – SANTALKĄ LIETUVAI, Kovotojų už Lietuvą sąjungą, Centro partiją „Gerovės Lietuva“, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją, Lietuvos liaudies partiją, politinę partiją „Lietuvos sąrašas“, Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionys demokratai, partiją „Jaunoji Lietuva“, Nacionalinį susivienijimą. Pavyzdžiui, kodėl pastaroji partija Nacionalinis susivienijimas negalėtų visų aukščiau išvardintų partijų suvienyti, sujungti į vieną ir pavadinti naują partiją VARDAN TOS LIETUVOS VIENYBĖ TEŽYDI?

***

Atrodytų visai be vargo būtų galima sujungti Lietuvos socialdemokratų darbo partiją su Lietuvos socialdemokratų partija. Taip tik atrodo, jog lengvai išmetus vieną žodį turėtume vieną partiją. Ne taip seniai taip ir buvo, bet kažko nepasidalino ir atsidalino. Štai yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Lietuvos žaliųjų partija. Ir vėl – nelimpa į krūvą? Nors žalumas tarsi galėtų sujungti. Matyt, ne tik pilkų, bet ir žalių atspalvių yra daug.

***

Kai kurių partijų tikrai nėra su kuo sujungti. Pavyzdžiui, yra Žemaičių partija. Jeigu dar būtų Aukštaičių, Dzūkų, Suvalkiečių partijos, būtų galima dėti visas į krūvą išeitų graži Etnografinės Lietuvos partija. Nesujungsi to, ko nėra, su tuo, ko nėra. Yra, kaip yra. Ir taip daug tuščiai papilstėm.

***

Kai yra daug partijų, tada daug demokratijos? Būtų mažiau partijų – lengviau būtų pasirinkti? Ar vienaip, ar kitaip būtų, kažin ar mums gerai būtų. Juk vis dar, nors tu ką, dažnai pasitaiko, kad ne tuos išrenkame.