Naujausios
***
Vienas bičiulis tvirtino, jog po pandemijos niekas nepasikeis, nes niekas nesikeis. Juk pasaulis neapsivers. O mūsų neįmanoma staiga pakeisti. Ir mes elgsimės panašiai, kaip elgėmės iki šiol. Gal. Kadangi nežinome, kas bus po visų karantinų, todėl raminame save, jog pokyčių nebus? Sunku mus perauklėti. Nors gavome per galvas, bet apsisukę, vėl elgiamės lyg niekur nieko. Nesimokome, nei iš savų, nei iš svetimų klaidų. Nei pridėti, nei atimti: esame tokie, kokie esame. Nors kiekviename žingsnyje kartojamas žodis karantinas, bet traukia į viską numoti ranka, prasmukti pro valdiškus kordonus. Todėl tenka mus į vietą pastatyti didelėmis baudomis.
***
Ir ankstesniais laikais panašūs dalykai dėjosi. Ne šiandien sugalvota karantinu ir kitokiais suvaržymais tramdyti mūsų laisves. Žodis „karantinas“ kildinamas iš prancūzų kalbos žodžio „quarantaine“, reiškiančio „beveik 40“. Pirmą kartą anglų kalboje šis žodis buvo pavartotas 1617 metais. Tada vienam laivui 40 dienų nebuvo leidžiama įplaukti į uostą, baiminantis, kad juo galėjo būti atplukdytas mirtinas ligos užkratas.
Tačiau pasaulio Ligų kontrolės ir prevencijos centrų duomenimis, pirmasis oficialus karantinas buvo paskelbtas kur kas anksčiau – dar 14 amžiuje. 1347 – 1352 metais Europą siaubė buboninis maras, vadintas „juodąja mirtimi“. Jis nusinešė apie 20 milijonų žmonių gyvybių. Kai 1347 metais maras ėmė plisti Venecijoje, uostai pradėjo nebeįleisti laivų, atplaukiančių iš ligos paveiktų sričių. Venecijos valdžia ėmė ir uždarė savo uostus įtartiniems laivams, jų įgulas izoliavo 40 dienų. Tad: gražiuoju nei anksčiau, nei dabar su mumis neįmanoma susikalbėti.
***
Vadinasi, nieko naujo po šia saule. Buvo visokių epidemijų, buvo įvairių karantinų. Panašu, kad bus dar visko. Dabartinė pandemija šiokia tokia staigmena. Mat buvome patikėję, jog galime įveikti beveik visas ligas. Net po teismus tampydavome gydytojus, jeigu kuriam nepavykdavo vieno ar kito ligonio iš mirties patalo pakelti. Nedaug trūko, kad būtume įtikėję, jog mūsų mokslas tiek pažengė, kad liko tik nedidelis žingsnis iki nemirtingumo? Tačiau niekingas koronavirusas mus negailestingai nubloškė atgal į viduramžius. O gal net į priešistorinius amžius? Dabar kaip kokie šamanai bandome aiškintis: iš kur tas virusas atsirado? Kas jį paleido į mūsų taip puikiai sustyguotą, civilizuotą pasaulį? Aišku, kaip dieną, kad to viruso niekas nesukūrė. Jis gyveno gal pas šikšnosparnį, gal pas skujuotį, gal dar pas kokį kitą šeimininką. Kol mes nekišome nosies į tų gyvūnų gyvenimus? Tada virusas ir nutarė susipažinti su smalsuoliais? Tad dabar mus žudo mūsų smalsumas? Panašu, kad taip gali būti.
***
Per smalsumą juk esame ne kartą nukentėję. Prisiminkime senovės graikų mitą apie Pandorą ir jos vardu pavadintą skrynią. Pandorą Dzeuso įsakymu iš molio nulipdė šlubas kalvis Hefaistas. Visi dievai ją apipylė dovanomis ir pavadino – „visų apdovanotąja”. Iš tiesų, Pandora buvo Dzeuso keršto žmonėms projektas. Atkeršyti buvo sumanyta už tai, kad Prometėjas iš dievų pavogė ugnį ir ją padovanojo žmonės. Tad žmonėms, gavusiems dievišką ugnį, klastingas Dzeusas pasiuntė Pandorą. Ji žmonėms patiko. Ją žmonės mylėjo. Nenumanė, kad ji buvo Dzeuso siųstas prakeiksmas. Ir Pandora nežinojo, kodėl ji buvo pasiųsta žmonėms. Kol kartą iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė skrynią, kurioje buvo uždarytos visos žmonių nelaimės. Ir iš skrynios pasipylė ligos, vargai, kančios... Skrynioje liko tik viltis. Ji, viena likusi, verkė ir gailiai prašėsi išleidžiama. Pandora ją irgi išleido. Todėl ir turime: ir puokštę vargų, ligų, nelaimių ir viltį, kad viską įveiksime. Taip nuo pasaulio sukūrimo ir griauname pasaulį, kišdami pirštus ten, kur nėra reikalo kišti?
***
O gal smalsumas geras dalykas? Puikus pažangos variklis! Kažkada, kai dar nebuvo nei lėktuvų, nei sklandytuvų tėvas Dedalas su sūnumi Ikaru, vašku prisiklijavo plunksnas ir pradėjo skraidyti. Visai neblogai skraidė. Tik tėvas sūnų perspėjo, kad tas per aukštai nekiltų. Tačiau Ikaras nepaklausė ir bandė pasiekti dangų. Tačiau saulė vašką ištirpino. Ikaras nukrito į vandenį ir nuskendo. Tačiau Ikaro nelaimingas skrydis pažangos nesustabdė. Žmonės kūrė orlaivius, raketas... Kilo. Buvo ir nelaimių. Ir visai neseniai dangus knibždėjo nuo lėktuvų. Jais žmonės pirmyn atgal skraidė po pasaulį. Buvo išmokę legendinę pamoką – neskrido į saulę. Tačiau istorija pasikartojo. Kitaip. Šį kartą skraidymo aparatų sparnus pakirpo ne saulė, o virusas. Teks pasukti galvas, kol rasime būdų, kaip vėl nuo žemės saugiai atsiplėšti?
***
Prieiname prie išvados, kad smalsumas mus ir žudo, ir į priekį veda. Neleidžia likti vakarykščiame pasaulyje. Gyvendami karantine, svajojame, kad sugrįšime į tą pasaulį, kuriame ką tik buvome. Taip nebus, nes taip būti negali. Juk virusas niekur nedings. Gyvens su mumis. Gal pasidarys gailestingesnis, juk nėra protinga savo šeimininką žudyti? Gal ir mes susidraugausime su virusu? Jį – vakcina ar vaistais – prisijaukinsime. Tada močiutė anūkėlę, pasiilgusią artimo bendravimo, ant kelių be baimės pasisodins. Yra vilties, kad taip atsitiks. Jeigu ne šiemet, tai kitais metais. Ko gero, gavę dar vieną gyvenimo pamoką, tapsime išmintingesni. Kol vėl neužriesime nosies ir negausime naujos pamokos. Be pamokų niekaip gyventi neišeina. O kaip be jų?! Samanomis apželtume! Todėl ir mokomės visą gyvenimą.
