DANGIŠKA BENDRYSTĖ
Visų Šventųjų švente Bažnyčia pamini visus šventuosius. Tai šventė, kuri sujungia Dangų ir Žemę. Mat tą dieną mes žvelgiame į tuos, kurie yra Danguje. Į šventuosius. Istorija mini, jog senovės keltai tikėjo, jog lapkričio 1-ąją atsiverdavo dangiškasis angelų pasaulis. Tą dieną palaimintųjų sielos nužengdavo pas mus pabendrauti. Abu pasauliui susijungdavo. Ta diena, kai išnyksta riba tarp Dangaus ir Žemės, ankstyvosios Bažnyčios buvo paskelbta Visų Šventųjų švente. Ir mes ją švenčiame drauge su šventaisiais, gyvenusiais prieš mus.
– Išeitų, kad Visų Šventųjų šventė lyg ir aukštesnės prabos nei Vėlinės. Per Vėlines bendraujame su išėjusių artimųjų vėlėmis, o per Visų Šventųjų dieną, su tais, kurie Danguje, – svarstė Stasys. Ir prisiminė: – Pokario metais mūsų kaime nebuvo mados švęsti gimtadienius. Švęsdavome vardadienius. Ne tik savo, bet ir savo globėjo – šventojo vardo dieną. Mano globėjas yra šventasis Stanislovas.
Galima sakyti, kad šventieji yra mūsų angelai sargai, lydintys ir saugantys mūsų gyvenimus. O iš kur atsiranda šventieji?
Į ŠVENTUMĄ ILGAS KELIAS
Krikščionių tradicijoje šventasis yra žmogus arba kartais angelas, kuris po mirties buvo pripažintas Dangaus gyventoju. Tapo pavyzdžiu kitiems tikintiesiems. Galima pamanyti, kad šventasis, tai žmogus be nuodėmės. Iš tikrųjų, šventasis gyvenime nebuvo tobulas. Popiežius Pranciškus yra sakęs, kad nėra šventojo be praeities, nėra nusidėjėlio be ateities.
– Tad kone kiekvienas galime tapti šventuoju? – klausė Stasys.
Pirmaisiais krikščionybės metais tikintieji kankinius ir didžius tikėjimo liudytojus po jų mirties tiesiog pripažindavo šventaisiais. Imdavo juos garbinti. Melsti jų užtarimo. Vėliau atsirado kanonizacijos procesas. Katalikų bažnyčios bendruomenė po žmogaus mirties liudija jo šventumą. Popiežiaus paskirta komisija tikrina, ar kandidatas atitinka šventumo požymius. Jeigu žmogus nebuvo kankinys, turi būti nustatytas bent vienas stebuklas. Jeigu viskas gerai, Popiežius šį žmogų iškilmingu aktu paskelbia palaimintuoju. Po to vyksta papildomas tyrimas. Tikrinamas stebuklų tikrumas, mat reikia dar vieno stebuklo. Tik nekilus abejonėms, asmuo paskelbiamas šventuoju. Įprastai, ne anksčiau kaip praėjus penkeriems metams po jo mirties. Teoriškai šventasis lieka šventuoju visiems laikams. Nors būta išimčių. Viduramžiais ir net vėliau kai kurie asmenys buvo pašalinti iš liturginių kalendorių. Kai nustatyta, kad jų šventumo liudijimai buvo pagrįsti legendomis ar net melu. Tačiau Katalikų Bažnyčia niekada oficialiai neatšaukė vieno ar kito šventojo. Ji tik pataria nebeskelbti viešų tų šventųjų minėjimų. Įdomu, kad XX amžiuje buvo išbraukta apie du šimtus šventųjų iš visuotinės liturgijos. Tai nebuvo atšaukimas. Tik šventųjų kalendoriaus pertvarka.
Lietuvoje vieninteliu 1602 metais oficialiai kanonizuotu Lietuvos šventuoju laikomas Šventasis Kazimieras. Kazimieras buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus sūnus. Garsėjo maldingumu, teisingumu ir rūpesčiu vargšais. Laikomas Lietuvos, jaunimo ir politikų globėju.
– Šių dienų jaunimas šaunus, jiems didelės globos gal ir nereikia. O mūsų politikams būtų ne pro šalį, kad jiems kas įpūstų šventos dvasios ir jie eitų tik takais dorybės, – pastebėjo Stasys.
Būtų gerai, kad tokie palinkėjimai pasiektų Dangų ir iš ten nusileistų ant mūsų išrinktųjų. Dabar, kai mes juos išrenkame, jie taip susireikšmina, kad tampa kone šventaisiais. Rūpi mums ta politika, nors tu ką! Rūpi ir patiems, kad kas iš Aukštybių mūsų gyvenimuose padėtų. Tad atsivertėme Krikščionių šventųjų sąrašą.
SAVŲ GLOBĖJŲ PAIEŠKA
Šiame sąraše daugiau kaip tūkstantis vardų. Paieškojome savų patronų. Radome aštuonis šventuosius Feliksus. Iš jų – net du popiežiai, trys kankiniai, vyskupas, diakonas, vienuolis. Šventųjų Stanislovų radome tik du: pamaldų vienuolį ir kankinio mirtimi mirusį vyskupą.
– Nemanyk, kad esi pranašesnis, turėdamas daugiau bendravardžių šventųjų, – nusijuokė Stasys. Ir papasakojo anekdotą: – Vienas jaunas raitelis niekaip negalėjo užlipti ant žirgo. Tad įkėlęs koją į balnakilpę, paprašė vieno šventojo pagalbos. Nepadėjo. Tada paprašė padėti – antro, trečio šventojo. Ir ką manai? Peršoko per arklį! Spėjo sušukti: „Ačiū! Nereikėjo visiems iš karto!“
Įdomūs dalykai su tais šventaisiais. Prašome jų malonės, nors jie buvo žmonės su kūnu ir krauju. Gal reikia gyventi taip, kad nereikėtų šauktis pagalbos? O gal šventieji mums padeda, tik ne visada pajuntame ar išgirstame.
– Mano mama, kuri prieš septyniolika metų iškeliavo iš šio pasaulio, nuo mažumės mums, vaikams kartodavo: vaikeliai, nebūkite saldūs – praris, nebūkite kartūs – išspjaus. Aš dažnai tą jos patarimą ir dabar girdžiu, – pasakė Stasys. Jo nuomone, mūsų tėvai net po mirties, iki mūsų pačių mirties, mus globoja tarsi kokie šventieji. Ir taip vyksta visų žmonių gyvenimuose.
ŠVENTUMAS PASIEKIAMAS KIEKVIENAM?
Knygose aprašyti šventųjų gyvenimai yra įkvėpimo šaltinis. Tie gyvenimai sako, kad šventumas yra pasiekiamas kiekvienam. Mat šventumas tam tikra prasme yra paprasčiausias buvimas savimi.
– Tad užtenka gyventi, kaip gyveni? Ir dėl Dangaus nesukti galvos? – stebėjosi bičiulis.
Na, gal reikia pasistengti. Reikia matyti ne tik save, bet ir kitus. Daugelis šventųjų aukojosi dėl kitų. Gyveno pagal matematikai prieštaraujantį dėsnį: kuo daugiau dovanoji, tuo daugiau gauni atgal. Pastebėta, jog šventumui patinka džiaugsmas. Kad ir kas nutiktų, dangus griūtų ar vėjas žolę rautų, nuolat reikia būti džiugiam. Gyvenimą reikia gyventi džiaugsmingai. Juk duotas jis, kaip malonė tik vienam kartui.
– Nuolat būti linksmam nėra lengva, kai greta kiekvieno iš mūsų ir visame pasaulyje daug blogio ir neteisybės, – paprieštaravo Stasys ir susigriebė: – Išeitų, kad šventuoju tikrai netapsiu, nes nuolat sielojuosi dėl karo Ukrainoje, griežiu dantimis ant Trampo, kad jis ukrainiečiams galingesnių raketų neduoda… Man atrodo, jog veidmainiška nutaisyti linksmą veidą, kai kitiems nėra linksma. Gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur ne gerumas, o kumštis viską lemia.
Visai susipainiojome šventumo keliuose ir takeliuose. Pasukome į visiškas dykumas. Tada paklausėme: ką reiškia garsus pasakymas, kad ne šventieji puodus lipdo? Šventiesiems toks amatas per prastas?
– Manau, kad taip pasakoma, kad visi galime ne tik puodus nulipdyti, bet ir šventaisiais tapti, – priėjo prie išvados Stasys. Ir atsiduso: – Puodžiumi gali tapti to amato pasimokęs, o šventuoju – tik numiręs.
Vadinasi, viskas paaiškės, kai pasieksime svarbiausią gyvenimo tikslą. Tada mes viską sužinosime. O mus išlydėjusieji spėlios: kaip mums tame Anapilyje sekasi?