Šių metų pabaigoje buvo pakvipę paraku. Mūsų Vyriausybė su Ingrida priešakyje grasino atsistatydinti, bet liko dirbti. Ministrai Gabrielius ir Marius neva norėjo trauktis iš postų, bet buvo prikalbinti pareiškimus atsiimti. Tačiau postą paliks „Lietuvos geležinkelių“ vadas Mantas, nors jis lyg ir nieko blogo nepadarė. Tiesiog – pagal sutartį ir toliau vežė baltarusiškas trąšas. O to daryti nedraudė net galingosios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Seime kažką vietoje ar ne vietoje pasakė Seimo narys Remigijus. Tada jį kolega Laurynas išvadino asilu ir liepė užsičiaupti. Seimo narys Tomas Seimo salėje paminėjo Valdemaro pavardę. Pastarasis nuėjo pasiteirauti, kodėl buvo ištarta jo pavardė. Ir tada neva Valdemaras stuktelėjo Tomui į krūtinę. Tomas iškvietė į Seimą policiją. Valdemaras tvirtina nieko tokio nedaręs: “Kaip aš galiu tokiam jaunam, dideliam suduoti?“ Apžvalgininkas „Lietuvos ryto“ laikraštyje apie šiuos įvykius parašė: „Lieka tikėtis, kad kitais metais nebus peržengtos ribos, kurias švenčių išvakarėse peržengė Dievo kūriniai Seime?“ Žinant karingą lietuvių tautos istoriją, su tomis ribomis gali būti visokių dalykų. Štai mūsų ministrą Gabrelių dėl politikos Kinijos atžvilgiu kai kurie europiečiai jau praminė Drakono žudiku. Tad galime sulaukti dar ne vieno mūsų politikų įstabaus žygio?
***
Turime įvairių reikalų savoje padangėje. Ne viena krizė nervus ėda. Klastingas virusas, nelegalūs migrantai, didėjančios kainos… O ką padarysi?Juk sakoma, kad bėda po vieną nevaikšto. Tai ir vaikšto. Tačiau kaip nė vienais metais turime įdomius užsienio santykius, prieš kurios net vietinė kasdienybė nublanksta. Viena senolė kažkada bičiulį, kuris mėgo išsišokti, mokė santūrumo. Mat tas bičiulis – reikia nereikia – visur kišdavosi. Kitus kritikuodavo. Nesaldus pasidarė jo gyvenimas. Pažįstami ėmė jo vengti. Tada pasiguodė minėtai senolei ir ji jį pamokė diplomatijos: „ Vaikeli, jeigu nori ramiai gyventi, nebūk saldus – praris, nebūk ir kartus – išspjaus“. Paprasčiau sakant, liepė vyrui prikąsti liežuvį. Lengva pasakyti, sunku slidų liežuvį už dantų sulaikyti. Kai kada labai norisi ką nors tvirtai pareikšti, į save dėmesį atkreipti. Ir už tai balų pelnyti. 2003 metais ne visi palaikė JAV karą Irake. Prieš šį karą buvo Prancūzija. Tačiau Lietuva ir kitos Baltijos šalys tuo metu stojo į JAV pusę ir siūlė savo pagalbą operacijai Irake. Tada tuometis Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas pareiškė, kad mes praleidome gerą progą patylėti. Tačiau mes negalėjome tylėti, nes labai norėjome įstoti į NATO. Juk norint tapti Aljanso nare reikėjo svaraus JAV žodžio. Ir tas žodis netrukus tapo kūnu. 2004 metų kavą Lietuva tapo NATO nare, o tų pačių metų gegužę – Europos Sąjungos nare. Pasijutome dideli. Ir kuo toliau, tuo aukščiau keliame galvą.
***
Ne juokais reiškiamės. Nusprendėme, kad reikia rimtų pokyčių kaimyninėje Baltarusijoje. Visas pasaulis juk mato, kad toje valstybėje nėra demokratijos. Stengiamės iš visų jėgų, bet kaimynas Aliaksandras nepasiduoda. Ir dar Astrave atominę jėgainę pasistatė. Ir paleido, nors mes visomis išgalėmis tą elektrinę bandėme blokuoti. Tik nieko gero neišėjo. Paaiškėjo, kad kaimynai latviai iš Astravo elektrą perka ir mums parduoda. Jeigu mes neperkame, negi leisime kitiems pirkti ?! Teko taip savuose elektros laiduose padaryti, kad iš Astravo elektra per Lietuvą netekėtų į Latviją, o iš jos atgal pas mus. Žinovai sako, kad iš dalies todėl elektra pas mus tokia brangi. Dėl švento reikalo vieno kito pinigėlio negi gaila?! Na, gal sugadinome braliukams elektros verslą. Gal kaimynai kiek supyko. Tačiau, jeigu mes savo geležinkeliais, solidarizuodamiesi su JAV, liausimės vežti baltarusiškas trąšas, juk jos galės dundėti Latvijos geležinkeliais? Ir taip ištaisysime skriaudą dėl sužlugdyto elektros biznio?
***
Tačiau vargu ar mums pavyks biznio reikalus su Didžiąja Kinija pataisyti. Susikibome dėl dviejų žodžių: Taivanas ir Taibėjus. Mums Taivanas – mielas žodis, o komunistinei Kinijai tas žodis neskamba. Todėl dabar truputį gauname į kaulus… Mūsų prekės nenori į Kiniją važiuoti. Ir iš Kinijos į Lietuvą kroviniai stringa. Sakome, kad dėl demokratinių vertybių nėra gaila santykius su Kinija sugadinti. Eina garsas per pasaulį apie drąsią Lietuvą! Tuo pat metu mūsų padangėje ne viskas aišku ir skaidru. Pusbalsiu sakoma, kad Taivaniečių atstovybė Lietuvoje buvo atidaryta be Prezidento žinios. Jeigu tiesa, išeitų, jog Lietuvoje yra du užsienio politikos centrai. Mūsų Užsienio reikalų misterija kai kuriuos veiksmus daro be Prezidento žodžio, nors pagal Konstituciją Prezidentas yra užsienio politikos formuotojas. Dėl tokių dviprasmybių kenčia verslas. Tuo pačiu nukenčia visi šalies gyventojai, nes mums iš savo kišenės tenka už kietos diplomatijos pasekmes sumokėti. O ką padarysi, jeigu mūsų užsienio politikos vairininkai ne visada sugeba santūriau elgtis, kai kada patylėti . Panašiai, kaip su lakštingalomis, kurios negali nečiulbėti? Gal gerai? Esame, kokie esame. Juk lietuviais esame gimę.