Naujausios
Tautodailininkas tapytojas Vytautas Masiulis gimė 1920 metų balandžio 12 dieną lietuvių išeivių šeimoje Argentinos sostinėje Buenos Aires. Į Lietuvą grįžo po septynerių metų ir apsigyveno netoli Papilio, Prudelių kaime. Čia užaugo, baigė mokyklą, dirbo tėvų ūkyje. Jo neaplenkė ir Antrojo pasaulinio karo audra: mobilizuotas dalyvavo mūšiuose prieš vokiečius, buvo sužeistas. Po karo dirbo statybose Lietuvoje ir Latvijoje, kūrė gipsatūros ornamentiką, restauravo bažnyčias. Kartu su žmona užaugino du sūnus ir dvi dukras. Būdamas 45 – erių, pradėjo tapyti. Jo unikalūs, saviti paveikslai pasiekė Kanadą, Jugoslaviją, kitas šalis, 1977 metais surengtoje liaudies meno parodoje Maskvoje pelnė laureato medalį, respublikinę premiją. V. Masiulis nutapė apie tūkstantį paveikslų, kurie iškeliavo į muziejus, pas dailės kūrinių kolekcionierius, yra Biržų krašto žmonių namuose. Ypač meniškai ir istoriškai vertingi jo paveikslai, įamžinę Biržų krašto įžymių žmonių tėviškes, kurių daugelio šiandien nė žymės nebelikę. Juos galima pamatyti Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje.
Mirė Vytautas Masiulis 2003 metų spalio 28 dieną. Palaidotas naujosiose Semeniškių kapinėse.
Svečiuose pas dailininką
1981 metų žiemą lankiausi pas Vytautą Masiulį Prudelių kaime. Ilgai tą dieną kalbėjomės apie gyvenimą, kūrybą, tapytojo svajones ir artimiausius planus. Tuomet ir pabandžiau parašyti apie talentingą ir savitą menininką, kuriam dar buvo lemta gyventi ir kurti daugiau kaip 20 metų.
Koks tada įsiminė Vytautas? Su švelniu, vos vos virpančiu šypsniu lūpose, nuoširdumu balse ir neskubant ištartuose žodžiuose, matyt, iš pačios prigimties atplaukusiu troškuliu kiekvieną darbą padaryti taip, kad jau geriau ir nepadarysi. Ir visai nesvarbu, koks tai darbas: ar iš sakų gintaru aprasojusių pušies rąstų vainikas po vainiko namo sienas „ budavoti“, krosnį mūryti, kad šiluma troboje laikytųsi ( galima iš plytų, galima ir iš koklių ), ar iš gipso puošniais karnizais ir rozetėmis sienas išdabinti, kad žmonėms būtų gražiau gyventi, ar raštų pynėmis ir ornamentais išmarginti dėžutę, ar pagaliau – sėdėti priešais spalvomis pražydusią drobę ir smulkiais, tiksliais teptuko potėpiais tobulinti tai, kas mano akimis jau visiškai išbaigta. Vytautas Masiulis viską moka.
Dabar jis jau nebesėdi, o stovi viduryje jaukaus, šilto kambario baltais sniego vėpūtiniais apneštoje tėvų sodyboje, netoli garsaus senove ir neeiliniais žmonėmis Papilio miestelio, nes atėjo kad ir neprašytas, bet vistiek šioks toks svečias, kuris, kaip ir kiti, stebėsis kaimo nuošalumoje gimusiomis Vytauto drobėmis, klausinės apie pradžių pradžią, apie tai, kaip atsirado šitas keistas, nenumaldomas noras tapyti drobę po drobės, jaučiant didelę laimę, kad šitiek visokių darbų nudirbusios rankos, tiek mačiusios akys, nemaža skriaudų ir džiaugsmo pergyvenusi širdis perkelia į drobę prisiminimus, ištisus gimtosios žemės, iki šiol kasdien tebesvaiginančios savo gražumu ir netikėtu naujumu, vaizdus ir paveikslus.Tai kas, kad jau šeši dešimtmečiai Vytautas jos keliais ir takeliais vaikšto. Gyventų antra tiek – nepabostų skaidrūs vasaros rytmečiai, žalių miškų ūksmėje čiurlenantys upeliai, švedų karus menančio ąžuolo viršūnėje nutūpusio gandro kleketavimas.
Pašaukimo pradžia
Nelengva atsakyti, kur ta pradžių pradžia. Vytautui atrodė, kad ji visą laiką, lyg rusenanti kibirkštėlė, glūdėjo kažkur giliai ir vis laukė gaivaus vėjo, kuris turėjo įpūsti didelę, kaitrią ir malonią ugnį. Laukti reikėjo ilgai...Didžiuliu, neužmatomu, grėsmingai banguojančiu Atlanto vandenynu plaukė laivas. Ant denio, stipriai spausdamas motinos ranką, stovėjo penkiametis Vytukas. Žiūrėjo į viršum bangų besivartančias žuvėdras ir buvo laimingas, nes dar nesuprato ir nežinojo, kad, neradęs laimės Argentinoje, egzotiškame Buenos Aires mieste, neras jos ir tėvų žemėje, kiek paaugus reikės ganyti Papilio laukuose svetimus gyvulius, dar po kelerių metų – visa jėga užsigulus ant plūgo rankenų arti dirvoną, per dienas varyti platų, nuo rasos, o gal nuo išlieto prakaito saulėje žvilgantį pradalgį. Ir tik vienas, ryškus, iki šiol nepamirštas džiaugsmas kirbės krūtinėje, prisiminus piešimo pamokas Papilio pradinėje mokykloje. Kiti vaikai piešia sąsiuviniuose, o Vytautui mokytoja jau nebe pirmą kartą paduoda didelį, baltumu šviečiantį popieriaus lapą. Užgula tą lapą Vytautas, tylus ir drovus berniukas, ir pamiršta viską: klasės kampe kažko nepasidalijančius vaikus, ir net tai, kad jau visiškai arti pavasaris, po savaitės kitos prasikals pievose pirmoji gležnutė žolė, reikės atsisveikinti su mokykla, vėl susiieškoti daržinėlėje už grebėsto užkištą piemens botagą. Rodos, pati ranka, stipriai stipriai sugniaužusi pieštuką, greitai laksto baltu lapu ir dailiais lapeliais aplimpa baltakojo svyruoklio šakos, pasišokinėdamas nuvinguriuoja žydinčia pieva linksmas upeliūkštis, lenktyniaudami čirena padangėje vyturiai. Pakelia mokytoja prieš klasę Vytauto piešinį ir pasiima, nebe pirmą jau kartą, kad po kelių ar net keliolikos metų parodytų savo mokiniams ir pasakytų:“Štai kaip, vaikai, reikia piešti“.
Tapyba turėjo palaukti
Gal tada ir prasimušė pirmoji šaltinio versmė. Suraibuliavo saulėje skaidrūs vandenys ir vėl užgeso, nes, kaip pats Vytautas tada sakė, baigėsi mokykla – baigėsi ir piešimas. Kartėlį ir skriaudą jutau Vytauto žodžiuose. Ne, nemėgo jis dejuoti, neišsiduodavo, atrodė, visą laiką toks – santūrus, lėtas, nepažeidžiamas. Bet širdyje – giliai giliai – turėjo gludėti nuoskauda. Nes ne dėl abejingumo piešimui keliasdešimt metų pieštuko į rankas nepaėmė. Dar vaikystėje našlaičiu likusiam Vytautui pačiam viską užsidirbti reikėjo. Ir duonos kasdieninės kąsnį, ir drabužį, ir apavą. Ir karui viršum tėviškės beržų nusiritus teko dirbti ne tai, į ką širdis linko, nes augo vaikai, o Vytautas norėjo, kad jų vaikystė būtų kitokia, šviesi, laiminga, jie turėtų viską, apie ką Vytautas Masiulis tik svajoti galėjo. Todėl, sugrįžęs iš fronto, miškų ūkyje vežiku dirbo. Vasarą, žiemą su storiausiais rąstais ir malkomis galavosi, į miestą, o vėliau, kada mašinų atsirado, tik iš miško tankmės į pakraštį medieną arkliuku vežė, dar vėliau kuro kontoroje dirbo, o paskui bitininku. Latvijoje kultūros namus, parduotuvę, mechanines dirbtuves, gyvenamų namų pusę gatvės surentė. Ne tik surentė, bet, kaip sakoma, nuo pamatų iki rakto viską, kas reikia, padarė. Ir visur triūsė jėgų netaupydamas, nes ne vien dėl pinigo dirbo, o kad širdis darbu džiaugtųsi, gera būtų pačiam pažiūrėti ir negėda kitam parodyti. Tik prieš dešimtį metų, pajutęs, kad sveikata nebe ta, matyt, dėl sužeidimo Karpatuose 1945 metų pavasarį vis dažniau ėmė svaigti galva, lengvesnį darbą susirado: ėmė drožinėti suvenyrus, o paskui nusprendė, kad jau laikas įgyvendinti daug metų širdyje išnešiotą svajonę – atsisėdo vieną gražią dieną priešais švarų įrėmintos drobės stačiakampį. Nežinau, ar tą dieną lijo lietus, ar laukuose siautė pūga, maišėsi dangus su žeme, bet Vytautui tai buvo tikrai pati gražiausia diena.
Stebinanti atmintis
Daug davė Vytautui Masiuliui pragyventi metai, nes fenomenalia regimąja atmintimi buvo apdovanotas šis papilietis. Tai, ką matė, įsiminė su visomis smulkmenomis, tiksliausiai sugebėjo atkurti paveiksle ar piešinyje. Į atmintį įstrigo ne vien formos, bet ir spalvos. Todėl jam nebuvo tokie svarbūs eskizai ar etiudai. Svarbiausia – kuo daugiau pamatyti, įsiminti, kad regėti vaizdai atgytų, kada Vytautas visai ilgai dienai įsitaiso prie molberto ir neskubėdamas paliečia drobę ten, kur jam diktuoja pavydėtina atmintis ir tapytojo intuicija.
Prisiminiau Biržų muziejuje surengtą Vytauto Masiulio personalinę tapybos darbų parodą. Ne vienas biržietis, o ir iš toliau į muziejų užklydęs dailės mylėtojas, gėrėjosi kruopščiai nutapytais peizažais. Ypač daug kam patiko beržynėlio pakraštys, pavasario skaidria žaluma šviečianti pievutė, miško laukyme skubantis upeliukas. Tolumoje, už saulės nušviestos pievos, vėl žaliuoja kuplios pušaitės, liekni berželiai. O už upelio ganosi tauriųjų elnių šeimynėlė. Šį peizažą, žavintį natūralaus gamtos grožio harmonija, Vytautas nutapė iš atminties. Gyveno jis netoli Neretos upelio, kuris sruveno Lietuvos ir Latvijos miškais. Iš tų vietų po daugelio metų atkeliavo į šį peizažą ir žalias, žiedais pamargintas pievutės kilimas, ir upeliukas, ir medžiai, ir žolėje sugulę beržų šešėliai. O taurieji elniai, kurių tada Lietuvoje ir Latvijoje dar nebuvo, atklydo į Vytauto paveikslą net iš tolimos Vengrijos, Balatono ežero apylinkių, kur Vytautui teko gyventi beveik metus.
Dažnai jo prisiminimuose atgyja tų dienų paveikslai, kada kartu su kitais savo kaimo vaikinais buvo mobilizuotas į Sovietinę Armiją. Lietuvoje žmonės ruošėsi taikiam gyvenimui, o vaikinai vis ėjo į Vakarus, nes ten dar griaudė mūšių kanonada. Karo keliai vedė per Čekoslovakiją, Vengriją, Austriją, Vokietiją...Nuo bombardavimo nukentėjusi Viena, kurioje kas žingsnis – nuostabios, Vytautui niekur nematytos skulptūros, žaisminga Štrauso valsų muzika skambantys fontanai, įspūdingi rūmai. Paskui Balatonas. Gražuolis ežeras Vengrijoje, pakrantės nusėtos prabangiomis vilomis, vynuogynais žaliuojančios kalvos ir slėniai, lyg iš senųjų tapytojų drobių nužengusios ąžuolų ir akacijų giraitės. Pavasarį, kai pražysta akacijos, nuo kvapo net galva svaigsta. Ir visur pilna žvėrių: vaikšto išdidūs gražuoliai taurieji elniai, po ąžuolais gilėmis smaguriauja šernai, iš po kojų pabaidyti skuodžia kiškiai. Gėrėjosi Vytautas grakščiais ir išdidžiais elniais, matė juos geriančius tyrą šaltinių vandenį, tarsi iš rusvos spindinčios bronzos nulietos skulptūros sustingusius ąžuolų pavėsyje. Įsiminė visam gyvenimui.
Savo krašto patriotas
Bet užteks tų prisiminimų. Jau dvi valandos bus, kai sėdime su Vytautu prie apskrito, užtiesto balta staltiese stalo, ir šnekučiuojamės apie tai, kas jam brangiausia. Apie tapybą, žinoma. O ant nedidelio kambarėlio sienos du paveikslai. Masyvus cementinis kryžius, pastatytas Biržų girioje 1863 metais žuvusių sukilėlių atminimui. O kitoje drobėje – iš nelabai tolimų Kvetkų apylinkių Miškinės vienkiemio kilusio dailininko Petro Kalpoko tėviškė.
Tvarkingas, lentelėmis apkaltas namas, viršum stogo lyg žalia bonia iškilusi kupli medžio viršūnė, priešais – įvairiaspalves žiedų galvutes kelia darželio gėlės. Kada prieš keletą metų buvau užsukęs į Miškinės vienkiemį, viskas lyg ir prasčiau atrodė.
- Matai, – neskubėdamas sako Vytautas, – čia gal ir aš pats kiek pagražinau. Nupiešiau taip, kaip buvo anksčiau. Na, o dėl darželio, tai gėles juk galima pasodinti. Ir žolė kaskart keičiasi, ir medžiai kasmet kitokie, labiau suauga, ir debesys kas valandėlę kiti. Sugalvoju ir nupiešiu juos tokius, kokie man reikalingi. O daiktas, ar tai namas, ar paminklas, turi būti toks, koks yra.
Žinau, širdyje Vytautas Masiulis didelis savo krašto patriotas. Ir kito didelio biržiečio dramaturgo ir režisieriaus Boriso Dauguviečio tėviškės peizažas žavi pavyzdingai sutvarkyta aplinka, nors sodybą dar tik ruošiamasi restauruoti. Poeto Kazio Jakubėno tėviškė, kurios jau nebėra, lyg kuklus papiliečio tapytojo Vytauto Masiulio paminklas žemiečiui poetui šviečia prieš keletą metų nutapytoje drobėje. Į šią paveikslų seriją gražiai įsilieja rašytojo Balio Sruogos gimtinė, Sandariškio ąžuolas, knygnešio Jurgio Bielinio sodyba ir kapas. Bus ir dar daugiau šitokių paveikslų, nes Vytautas nori įamžinti drobėse visus mūsų rajono kampelius, iš kurių kilo didelės ir gražios asmenybės.
Kaip gimsta paveikslas
Negreitai gimsta paveikslas. Stebisi Vytautas, kad yra tokių liaudies menininkų, kurie nutapo peizažą per aštuonias valandas. Jis mano, kad tai ne paveikslas, o tik eskizas. Turi praeiti trys paros, kol išdžiūsta vienas aliejinių dažų sluoksnis. O tokių sluoksnių būna keli. Dirba Vytautas ilgai, nes tvirtai įsitikinęs, kad tik dirbant daug ir atkakliai, nutapytas paveikslas palies žmogaus širdį. Tenka ne kartą taisyti, ieškoti pačios tinkamiausios kompozicijos, atspalvio, potėpio. Kaip atsisėda rytą priešais molbertą, taip ir prasėdi iki vakaro. Pakyla tik tada, kai pajunta įskaustant nugarą. Tuomet išeina į kiemą, pabėgioja, pasimankština ir vėl sėda prie darbo, kuris ne vienam iš šalies gali atrodyti ir lengvas, ir smagus.Taip nėra. Tapyba, jei tai sąžiningo, jaučiančio atsakomybę už savo darbą žmogaus užsiėmimas, jo džiaugsmas, pašaukimas, pagaliau gyvenimo prasmė – reikalauja didžiausių dvasinių ir fizinių jėgų įtampos. Todėl Vytautas Masiulis, dirbdamas kasdien, per mėnesį nutapo 2 – 3 paveikslus.Tiesa, ne visiems vienodai laiko prireikia. Jei peizažas sudėtingesnis, stambesnis, daugiau detalių ar žmonių figūrų priekiniame plane, tapyti tenka ilgiau. O geriausiai sekasi dirbti tapytojų seminaruose. Neaišku ir pačiam Vytautui, kodėl taip yra. Gal, kad suvažiuoja geriausi liaudies tapytojai. O tada nejučiomis apima ta gera ir sveika varžybų dvasia: nenusileisti pripažintiems meistrams, parodyti, kad ir mes ne iš kelmo spirti, kai ką sugebam. 1979 metų vasarą Nidoje per dvi savaites Vytautas nutapė 4 peizažus. Juose įkvėptai perteiktas gimtosios žemės grožis. Ypač įspūdingas dramatiška kylančio milžiniško audros debesio įtampa peizažas „ Prieš audrą Neringoje“.
Armėnijoje
Grįždamas iš tapytojų seminaro Armėnijoje, Vytautas Masiulis parsivežė tik vieną paveikslą „Armėnijos peizažas“. Gyva Armėnija alsuoja rusvame kalnų kolorite, nedidelio kaimelio namukuose, per akmenuotą kalnų upelį permesto tilto arkoje, kruopščiai ištapytose činaros šakose. Tai tik atskiros detalės, visos kartu susiliejančios į darnią visumą: drobėje išnyra apibendrintas, o kartu labai konkretus ir tikras Armėnijos peizažas. Kartu su Vytautu viename kambaryje gyvenęs lietuvių tapytojų grupės vadovas, dailininkas Rimas Bičiūnas nuolat įtikinėjo, kad Vytautas neskubėtų, tapytų kaip įpratęs, jeigu nesuspės, baigs namuose. Vis ragino, kad daugiau pavažinėtų, pavaikščiotų po kalnus, prisikauptų įspūdžių, kurie vėliau, grįžus į Papilio pašonėje esančius Prudelius, duos pradžią naujiems paveikslams.
Įspūdžių ir sumanymų Vytautui tikrai nestigo. Atsinešė iš kito kambario eskizus, šūsnį paties fotografuotų ir pasidarytų nuotraukų, spalvingus leidinius apie Gechardą, Garni, Eičmadziną, Sevaną, kitas Armėnijos įžymybes. Pasakojo apie kalnuose iškaltus iš akmens vienuolynus, nagingų akmentašių papuoštus skulptūromis ir ornamentais, prisiminė viršum Jerevano iškilusį Ararato kalną, vaišingus ir nuoširdžius armėnus.
Toli nueina žmogus, jeigu jis talentingas ir darbštus. Ilgai net biržiečiai liaudies menininkai nežinojo, kad Vytautas Masiulis laisvalaikiu bando savo jėgas tapyboje. Niekas negalėjo įspėti, kad šitas kuklus ir nelabai šnekus papilietis 1977 metais taps pirmojo sąjunginio meno saviveiklos kūrybos festivalio laureatu, o 1980 metų vasarą jam bus įteiktas Jubiliejinės liaudies meno parodos laureato medalis. O kiek įvairių diplomų, garbės raštų buvo susikapę Vytauto Masiulio namuose. Tai skatino dar atkakliau ieškoti tų grožio kibirkštėlių, kurios bliksi jo savito braižo paveiksluose. Tačiau Vytautas tikriausiai būtų taip atkakliai dirbęs net jeigu ir nebūtų tais metais tapęs vienu labiausiai žinomu Lietuvoje liaudies dailininku. Prasimušė iš ilgai gruodo kaustytos žemės šaltinis ir alma gaivi jo versmė, džiugindama visus tuos, kuriems graži mūsų žemė, brangus kuriantis, tėviškę mylintis žmogus.
Iš parengtos knygos „Biržų krašto siluetai“.
