Ar Satkūnuose gyventi gera?

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Du rū­pin­to­jė­liai: dro­ži­nys ir jo au­to­rius Kęs­tu­tis Sa­ka­vi­čius.
Sat­kū­nuo­se, kaip dau­ge­ly­je kai­mų ma­žė­ja gy­ven­to­jų, bet dau­gė­ja tuš­čių so­dy­bų. Kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Li­na Ma­si­lio­nie­nė ži­no kaip pa­di­din­ti gy­ven­to­jų skai­čių. Į ne­gy­ve­na­mas so­dy­bas at­kraus­ty­ti iš mies­to ba­ra­kų ir so­cia­li­nių būs­tų gy­ven­to­jus. Bu­vu­sios ra­jo­no val­džios toks pa­siū­ly­mas ne­su­do­mi­no. Ar Sat­kū­nuo­se gy­ven­ti ge­ra?

So­dy­bą par­da­vi­nė­ja 10 me­tų

Sat­kū­nų kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Li­na Ma­si­lio­nie­nė skai­čiuo­ja: gy­ven­vie­tė­je – 120 gy­ven­to­jų. Bend­ruo­me­nė­je – 56 na­riai. Per jos sep­ty­ne­rių me­tų ka­den­ci­ją mi­rė 29 gy­ven­to­jai, o gi­mė 6 kū­di­kiai.

– Kas liks po de­šim­ties me­tų? - su­si­rū­pi­nu­si bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Li­na kaip pa­vyz­dį nu­ro­do kai­my­ni­nį Gal­vo­kų kai­mą. Gal­vo­kai – gy­ven­vie­tė, o gy­ven­to­jus su­skai­čiuo­si ant vie­nos ran­kos pirš­tų.

– No­ri­me, kad Sat­kū­nuo­se gy­ven­to­jų bū­tų dau­giau. Ši­tiek ne­gy­ve­na­mų so­dy­bų! Vie­ną so­dy­bą par­da­vi­nė­ja 10 me­tų. Re­mon­to ten jau rei­kė­tų. Bet kai ku­riuos na­mus ir nu­per­ka. Pui­kų dviaukš­tį na­mą nu­pir­ko už 5 tūks­tan­čius eu­rų. Na­mų kai­nos pas mus svy­ruo­ja. Me­di­nu­kai nuo 200, o mū­ri­nu­kai – 9 tūks­tan­čių eu­rų. Tarp nau­ja­ku­rių – kau­nie­čiai, vil­nie­čiai. Vie­ną bu­tą dau­gia­bu­čia­me na­me įsi­gi­jo bal­ta­ru­siai vers­li­nin­kai. Dėl vi­zų. Nau­jų­jų šei­mi­nin­kų mes ne­sa­me ma­tę, – pa­sa­ko­ja Li­na Ma­si­lio­nie­nė.

Par­duo­da­mi na­me­liai – kniūb­te­lė­ję ir la­bai tvar­kin­gi. So­dai. Prie vi­sų na­mų apie 30 ir dau­giau arų dir­ba­mos že­mės. Su so­dais. Kai ku­rių so­de­liai nu­šie­nau­ti. Kai­my­nai tuo pa­si­rū­pi­no. Prie kiek­vie­no – ūki­niai pa­sta­tai, šu­li­niai. Ke­le­tas su pa­vė­si­nė­mis kie­me. Li­na ži­no kiek­vie­no na­mu­ko is­to­ri­ją: se­ne­liai iš­mi­rę, anū­kai iš­va­ži­nė­ję po už­sie­nius. Ki­tų pa­vel­dė­to­jai čia pat – gy­ve­na kai­my­ni­niuo­se kai­muo­se, Bir­žuo­se.

Pra­na­šu­mai ir trū­ku­mai

– Pirk, tvar­ky­kis pa­gal sa­ve ir gy­venk. Skink obuo­lius. Miš­kai ap­link. Ga­li gry­bau­ti, mal­kau­ti. No­rin­tiems pa­si­žmo­nė­ti – kai­mo bend­ruo­me­nė. Ma­žui­kiuo­se veik­lus mo­te­rų ūki­nin­kių sky­rius. Mes ne na­mi­sė­dos. Gru­pe­lė en­tu­zias­tų or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nius, lan­ko­me ki­tas bend­ruo­me­nes, da­ly­vau­ja­me są­skry­džiuo­se. Sė­da­me ant dvi­ra­čių ir lan­ko­me kai­my­ni­nių apy­lin­kių kul­tū­ri­nius ob­jek­tus. Žie­mą bend­ruo­me­nė­je vyks­ta pro­tmū­šiai. Net ke­tu­rios ko­man­dos ko­vo­ja: kuč­ga­lie­čiai, pa­pi­lie­čiai, kup­re­liš­kie­čiai, sat­kū­nie­čiai, – pa­sa­ko­ja bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Li­na.

Ji įvar­di­ja ke­lias prie­žas­tis dėl ko Sat­kū­nų nau­ja­ku­riai ven­gia. Ateit, už­kam­pis. Bet vi­si kas tik no­ri dar­bą tu­ri. Va­ži­nė­ja į Bir­žus į bend­ro­ves "Bir­žų duo­na", "Ty­la", alaus da­ryk­lą. Kai ku­rie – į Ang­li­nin­kus. Vie­na mo­te­ris – kos­me­ti­kos pla­tin­to­ja. Jei­gu no­rė­tų, vie­ti­niai vy­rai ga­lė­tų su­si­bur­ti į miš­ko kir­tė­jų bri­ga­dą. Dar­bo bir­ža to­kius kur­sus ren­gia. Miš­kų ap­lin­kui yra. At­si­ras­tų ir dar­bo.

Ki­ta prie­žas­tis – pra­stas ke­lias. Ypač jis su­bjurs­ta pa­va­sa­rį, ru­de­nį. Pa­sak Li­nos, Bir­žų ra­jo­no val­džia kai­mo žmo­nėms duo­to pa­ža­do – išas­fal­tuo­ti ke­lią – ne­tę­si jau dvi­de­šimt me­tų. Kai­mą dul­kė­se skan­di­na, ke­lius ga­di­na miš­ka­ve­žiai ir žvy­rą ga­be­nan­tys sunk­ve­ži­miai. Šio­se apy­lin­kė­se net du žvy­ro kar­je­rai. Pla­nuo­ja­mas eksp­loa­tuo­ti dar ir tre­čias kar­je­ras.

– Kai sunk­ve­ži­miai pro ša­lį zu­ja, va­sa­rą skal­bi­nių lau­ke ne­pa­džiau­si, – guo­džia­si Li­na.

Ji pa­ti iš Bir­žų į Sat­kū­nus grį­žo su šei­ma prieš 20 me­tų. Pri­žiū­rė­ti mo­ti­nos.

– Aš kai­mo vai­kas. Čia gi­mu­si. Mies­te dir­bau ban­ki­nin­ke, bu­hal­te­re. Nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau, kad su­grį­žau. Iš pra­džių lai­kė­me tris kar­ves. Tu­rė­jo­me 15 ha že­mės. La­biau no­rė­jau gy­ven­ti vien­kie­my­je, ne gy­ven­vie­tė­je, bet da­bar džiau­giuo­si. Vien­kie­my­je vil­kai bū­tų gy­vu­lius iš­pjo­vę, – pa­sa­ko­ja Li­na. Ir už­tik­ri­na: – Ba­du tik­rai nė vie­nas ne­nu­mirs...

Li­na pa­sa­ko­ja: au­to­bu­sas pro Sat­kū­nus kur­suo­ja tik kar­tą per mė­ne­sį. Mo­kyk­li­niai au­to­bu­siu­kai ve­ža moks­lei­vius į Pa­pi­lio, Bir­žų mo­kyk­las. Jie vai­kus su­ren­ka, bet pa­ke­lei­vių ne­prii­ma. Au­to­mo­bi­lis daž­na­me kie­me. Be au­to­mo­bi­lio bū­tų sun­ku.

Ne­su­do­mi­no

– Jau anai ra­jo­no val­džiai siū­liau, kad į tuš­čius na­mus at­kraus­ty­tų iš mies­to so­cia­liai rem­ti­nus gy­ven­to­jus. Gy­vens ir džiaug­sis. Jei­gu tik ne­tin­gės. Vai­kams for­muo­sis dar­bi­niai įgū­džiai, kai ma­tys kad jų tė­ve­liai dar­že triū­sia. Pa­tys vai­kai tė­ve­liams no­rės pa­dė­ti. So­dai, že­mės po 30 arų, ūki­niai pa­sta­tai. Sta­tyk šilt­na­mį, au­gink dar­žo­ves. Vie­ną kar­tą pa­siū­lei būs­tą kai­me, ant­rą kar­tą. Jei­gu at­si­sa­kys, te­gul gy­ve­na kaip no­ri. Jei­gu at­si­sa­ko į kai­mą kraus­ty­tis, būs­tas ne­rei­ka­lin­gas. Kai ku­rie mū­sų žmo­nės to­kių nau­ja­ku­rių pri­si­bi­jo. Bet kai­my­nus drą­si­nu: jie ir­gi žmo­nės, tu­ri­me pa­si­ti­kė­ti, – pa­sa­ko­ja bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė. Ir ap­gai­les­tau­ja, kad jos pa­siū­ly­mas kol kas val­džios ne­su­do­mi­no.

Li­na Ma­si­lio­nie­nė pa­tei­kia du gy­ve­ni­miš­kus pa­vyz­džius. Kai­my­ni­nia­me kai­me mo­te­ris pri­glau­dė pil­na­me­tys­tės su­lau­ku­sį naš­lai­tį gi­mi­nai­tį. Už vals­ty­bės gau­tą pa­ra­mą at­nau­jin­ta so­dy­ba. Vai­ki­nas li­ko kai­me, įsi­kū­rė ir sėk­min­gai ūki­nin­kau­ja kar­tu su glo­bė­ja gi­mi­nai­te. Ant­ras pa­vyz­dys: sat­kū­nie­tis vai­ki­nu­kas ve­dė naš­lai­tę. Val­džia jiems bu­tą su­tei­kė Bir­žuo­se. Sat­kū­nie­tis iš­vy­ko pas žmo­ną ir jo bu­tas kai­me – tuš­čias...

Darbš­tuo­liai

Sat­kū­nie­čiai kar­vių ne­sku­ba par­duo­ti. Gy­ven­vie­tė­je net du pie­no su­pir­ki­mo punk­tai. Kiau­lių jau nie­kas ne­be­lai­ko. Pas­ku­ti­nės skers­tu­vės bu­vo prieš pen­ke­rius me­tus. Bet kiau­lie­ną sat­kū­nie­čiai mėgs­ta. Mė­są per­ka.

– Ne­be­tu­ri­me nė vie­no ark­lio. Vie­nas sat­kū­nie­tis pra­dė­jo au­gin­ti avis. Au­gi­na­me ir ož­kas. Pie­nui, sū­riams, mė­sai. Lai­ko­me viš­tas. Kai kas ver­čia­si triu­ši­nin­kys­te. Bu­vo me­tas, kai vie­nas au­gin­to­jas par­duo­da­vo po 100, 200 triu­šių. Su­pir­kė­jai at­vyks­ta į kai­mą, tik par­duok. Tik ne­tin­gėk dirb­ti, – ti­ki­na Li­na.

Kaip gy­ve­na nau­ja­ku­riai

Į Sat­kū­nus at­vy­ko nau­ja­ku­riai iš Kau­no. Į kai­mą iš mies­to pen­kias­de­šimt­me­čių šei­ma at­si­kraus­tė, nes mies­te ne­su­si­ra­do dar­bo. Vy­riš­kis iš pra­džių už­dar­bia­vo už­sie­ny­je, o pa­skui grį­žo ir su­si­ra­do dar­bą Bir­žuo­se.

– Na­mą pirk­tą už tūks­tan­tį eu­rų darbš­tus ir su­ma­nus vy­riš­kis iš­puo­šė neat­pa­žįs­ta­mai. Du­šas, van­den­tie­kis. Prie na­mų – dar­žas. Šei­ma au­gi­na ir triu­šius, – gi­ria kai­my­nus bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Dro­žė­jas, tarp kai­my­nų – skulp­to­rius, Kęs­tu­tis Sa­ka­vi­čius prieš 14 me­tų at­si­kraus­tė į Sat­kū­nus iš Vil­niaus. Ta­len­tin­gas me­džio meist­ras sa­vo kū­ri­niais iš­puo­šė ir vis dar puo­šia ne tik Sat­kū­nų, bet ir ap­lin­ki­nių kai­mų, Pa­pi­lio se­niū­ni­jos so­dy­bas.

Au­ri­mas ir Jo­lan­ta Šlei­vos prieš ke­le­rius me­tus į Sat­kū­nus at­si­kraus­tė iš Ro­kiš­kio ra­jo­no.

– Sat­kū­nuo­se gy­ve­no ma­no vy­ro Au­ri­mo se­ne­liai. Vy­ras dir­ba mies­te, o aš au­gi­nu tirs vai­ku­čius. Tarp jau­nų šei­mų mes jau­niau­si, bet nuo­bo­džiau­ti ne­ten­ka, – pa­sa­ko­ja Jo­lan­ta Šlei­vie­nė. Ir pri­pa­žįs­ta: jų vai­ku­čiams kai­me drau­gų ne­daug. Vi­sas ma­žų­jų džiaugs­mas, kai pas kai­my­nę su­va­žiuo­ja vai­kai­čiai.

Par­duo­tu­vė­je

Pen­kio­li­ka me­tų kai­me vei­kia pri­va­ti El­mos Kirk­liaus­kie­nės par­duo­tu­vė. Pre­kes į par­duo­tu­vę pri­sta­to 4 tie­kė­jai.

– Pag­rin­di­nė pre­kė – duo­na. Pre­kės – įvai­riau­sios. Tor­tai, sau­sai­niai, dribs­niai. Sal­dai­nių gal 20 rū­šių. Tu­ri­me ir bui­ti­nių pre­kių. Sa­vi­nin­kė at­si­žvel­gia į gy­ven­to­jų pa­gei­da­vi­mus. Jei­gu kam ko trūks­ta, sten­gia­si pri­sta­ty­ti, – pa­sa­ko­ja par­da­vė­ja Mil­da Va­len­tai­tė.

Mil­da už pre­kys­ta­lio nuo va­sa­rio mė­ne­sio. Anks­čiau ji dir­bo lan­ko­mo­sios prie­žiū­ros dar­buo­to­ja. Sat­kū­nuo­se ši pa­slau­ga ne po­pu­lia­ri. Nes pa­slau­ga mo­ka­ma. Skai­čiuo­ja­mas kiek­vie­nas cen­tas. Par­duo­tu­vė­je lan­ky­to­jų dau­giau­sia pa­šal­pų, pen­si­jų die­no­mis.

Po­mė­giai

– Kai­me neįp­ras­ta sė­dė­ti be dar­bo. Va­ka­rai dar il­gi. Mez­gu ko­ji­nes, rie­ši­nes, – pa­sa­ko­ja par­duo­tu­vės par­da­vė­ja Mil­da.

Ir ki­ti sat­kū­nie­čiai tu­ri po­mė­gių. Vy­tau­tas Zab­lac­kas mu­gė­se gar­sė­ja sa­vo pin­tais krep­šiais, drož­tais šaukš­tais, men­te­lė­mis, sam­čiais... Emi­li­ja Mar­tin­kė­nie­nė – siu­vi­nė­to­ja. Bend­ruo­me­nės na­muo­se ren­gia sa­vo pa­ro­das. Vi­tol­das Mar­tin­kė­nas ku­ria ne­tra­di­ci­nius dai­lius et­nog­ra­fi­nių so­dy­bų ma­ke­tus iš... ša­ka­lių.

Sat­kū­nie­čiai my­li ir gy­vū­nė­lius. Kaip mies­tie­čiai pra­mo­gai kam­ba­ry­je au­gi­na šu­nis. Juos la­bai my­li. Šu­ne­liai ma­ži, "ki­še­ni­niai". Nu­pe­nė­ti. Mie­ga šei­mi­nin­kų lo­vo­se. Jau per daug, net de­vy­nis, na­mų sar­gus lai­ko vie­nos so­dy­bo­je prie ka­pi­nai­čių šei­mi­nin­kai. Ir tik vie­nas šu­ne­lis pri­riš­tas. Ki­ti pa­lai­di. Gry­bau­to­jams pa­sto­ja ke­lią į miš­ką.

O va­ka­rais Sat­kū­nuo­se ka­le­na gand­rai. Jų kai­me pri­vi­so. Vien gand­ra­liz­džiai. Ai­ma­nuo­ja žmo­nės: gand­rai pri­da­ro ža­los, nai­ki­na vais­me­džius, gė­ly­nus. Ter­šia ant lan­gų, sie­nų, net kriau­šių. To­kios gar­džios kriau­šės pri­no­ko. Gand­rai jas ap­drabs­tė ir te­ko kriau­šę nu­pjau­ti.

Gė­li­nin­kių dar­že­liuo­se jau lieps­no­ja jur­gi­nai. Puoš­nūs kaip gai­džių skiau­te­rės. Ru­dens šauk­liai.

Iš­lai­dos

– Iš ko iš­gy­ven­si? Sa­vi dar­žai ir pie­nas – pa­ja­mos, – pri­si­pa­žįs­ta su­tik­ta sat­kū­nie­tė.

Ji dir­ba 3 ha sa­vos ir dar pri­si­du­ria 3 ha nuo­mo­ja­mos že­mės. Lai­ko dvi kar­ves. Tech­ni­kos ne­tu­ri. Ga­nyk­lą šie­na­vo sam­dy­tas ūki­nin­kas. Su­mo­kė­jo 500 eu­rų. Teks dar ir pa­pil­do­mai kar­vu­tėms pirk­ti šie­no.

Ant­ras rū­pes­tis – teks iš­leis­ti į mo­kyk­lą sū­nų. Ber­niu­kas išau­go švar­ke­lį, kel­nes. Praė­ju­siais me­tais moks­lei­viš­kos uni­for­mos bu­vo vie­no­kios, o šie­met – ki­to­kios. Uni­for­mos ne pi­gios. Ap­ran­gai apie 200 eu­rų, mo­kyk­li­nių pre­kių krep­še­lis kai­na­vo apie 100 eu­rų. Ber­niu­kui akys nu­si­lpu­sios, rei­kės dar ir aki­nu­kų...

Rug­sė­jis su nau­jais rū­pes­čiais.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.