Naujausios
Sodybą pardavinėja 10 metų
Satkūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Lina Masilionienė skaičiuoja: gyvenvietėje – 120 gyventojų. Bendruomenėje – 56 nariai. Per jos septynerių metų kadenciją mirė 29 gyventojai, o gimė 6 kūdikiai.
– Kas liks po dešimties metų? - susirūpinusi bendruomenės pirmininkė.
Lina kaip pavyzdį nurodo kaimyninį Galvokų kaimą. Galvokai – gyvenvietė, o gyventojus suskaičiuosi ant vienos rankos pirštų.
– Norime, kad Satkūnuose gyventojų būtų daugiau. Šitiek negyvenamų sodybų! Vieną sodybą pardavinėja 10 metų. Remonto ten jau reikėtų. Bet kai kuriuos namus ir nuperka. Puikų dviaukštį namą nupirko už 5 tūkstančius eurų. Namų kainos pas mus svyruoja. Medinukai nuo 200, o mūrinukai – 9 tūkstančių eurų. Tarp naujakurių – kauniečiai, vilniečiai. Vieną butą daugiabučiame name įsigijo baltarusiai verslininkai. Dėl vizų. Naujųjų šeimininkų mes nesame matę, – pasakoja Lina Masilionienė.
Parduodami nameliai – kniūbtelėję ir labai tvarkingi. Sodai. Prie visų namų apie 30 ir daugiau arų dirbamos žemės. Su sodais. Kai kurių sodeliai nušienauti. Kaimynai tuo pasirūpino. Prie kiekvieno – ūkiniai pastatai, šuliniai. Keletas su pavėsinėmis kieme. Lina žino kiekvieno namuko istoriją: seneliai išmirę, anūkai išvažinėję po užsienius. Kitų paveldėtojai čia pat – gyvena kaimyniniuose kaimuose, Biržuose.
Pranašumai ir trūkumai
– Pirk, tvarkykis pagal save ir gyvenk. Skink obuolius. Miškai aplink. Gali grybauti, malkauti. Norintiems pasižmonėti – kaimo bendruomenė. Mažuikiuose veiklus moterų ūkininkių skyrius. Mes ne namisėdos. Grupelė entuziastų organizuojame renginius, lankome kitas bendruomenes, dalyvaujame sąskrydžiuose. Sėdame ant dviračių ir lankome kaimyninių apylinkių kultūrinius objektus. Žiemą bendruomenėje vyksta protmūšiai. Net keturios komandos kovoja: kučgaliečiai, papiliečiai, kupreliškiečiai, satkūniečiai, – pasakoja bendruomenės pirmininkė Lina.
Ji įvardija kelias priežastis dėl ko Satkūnų naujakuriai vengia. Ateit, užkampis. Bet visi kas tik nori darbą turi. Važinėja į Biržus į bendroves "Biržų duona", "Tyla", alaus daryklą. Kai kurie – į Anglininkus. Viena moteris – kosmetikos platintoja. Jeigu norėtų, vietiniai vyrai galėtų susiburti į miško kirtėjų brigadą. Darbo birža tokius kursus rengia. Miškų aplinkui yra. Atsirastų ir darbo.
Kita priežastis – prastas kelias. Ypač jis subjursta pavasarį, rudenį. Pasak Linos, Biržų rajono valdžia kaimo žmonėms duoto pažado – išasfaltuoti kelią – netęsi jau dvidešimt metų. Kaimą dulkėse skandina, kelius gadina miškavežiai ir žvyrą gabenantys sunkvežimiai. Šiose apylinkėse net du žvyro karjerai. Planuojamas eksploatuoti dar ir trečias karjeras.
– Kai sunkvežimiai pro šalį zuja, vasarą skalbinių lauke nepadžiausi, – guodžiasi Lina.
Ji pati iš Biržų į Satkūnus grįžo su šeima prieš 20 metų. Prižiūrėti motinos.
– Aš kaimo vaikas. Čia gimusi. Mieste dirbau bankininke, buhaltere. Niekada nesigailėjau, kad sugrįžau. Iš pradžių laikėme tris karves. Turėjome 15 ha žemės. Labiau norėjau gyventi vienkiemyje, ne gyvenvietėje, bet dabar džiaugiuosi. Vienkiemyje vilkai būtų gyvulius išpjovę, – pasakoja Lina. Ir užtikrina: – Badu tikrai nė vienas nenumirs...
Lina pasakoja: autobusas pro Satkūnus kursuoja tik kartą per mėnesį. Mokykliniai autobusiukai veža moksleivius į Papilio, Biržų mokyklas. Jie vaikus surenka, bet pakeleivių nepriima. Automobilis dažname kieme. Be automobilio būtų sunku.
Nesudomino
– Jau anai rajono valdžiai siūliau, kad į tuščius namus atkraustytų iš miesto socialiai remtinus gyventojus. Gyvens ir džiaugsis. Jeigu tik netingės. Vaikams formuosis darbiniai įgūdžiai, kai matys kad jų tėveliai darže triūsia. Patys vaikai tėveliams norės padėti. Sodai, žemės po 30 arų, ūkiniai pastatai. Statyk šiltnamį, augink daržoves. Vieną kartą pasiūlei būstą kaime, antrą kartą. Jeigu atsisakys, tegul gyvena kaip nori. Jeigu atsisako į kaimą kraustytis, būstas nereikalingas. Kai kurie mūsų žmonės tokių naujakurių prisibijo. Bet kaimynus drąsinu: jie irgi žmonės, turime pasitikėti, – pasakoja bendruomenės pirmininkė. Ir apgailestauja, kad jos pasiūlymas kol kas valdžios nesudomino.
Lina Masilionienė pateikia du gyvenimiškus pavyzdžius. Kaimyniniame kaime moteris priglaudė pilnametystės sulaukusį našlaitį giminaitį. Už valstybės gautą paramą atnaujinta sodyba. Vaikinas liko kaime, įsikūrė ir sėkmingai ūkininkauja kartu su globėja giminaite. Antras pavyzdys: satkūnietis vaikinukas vedė našlaitę. Valdžia jiems butą suteikė Biržuose. Satkūnietis išvyko pas žmoną ir jo butas kaime – tuščias...
Darbštuoliai
Satkūniečiai karvių neskuba parduoti. Gyvenvietėje net du pieno supirkimo punktai. Kiaulių jau niekas nebelaiko. Paskutinės skerstuvės buvo prieš penkerius metus. Bet kiaulieną satkūniečiai mėgsta. Mėsą perka.
– Nebeturime nė vieno arklio. Vienas satkūnietis pradėjo auginti avis. Auginame ir ožkas. Pienui, sūriams, mėsai. Laikome vištas. Kai kas verčiasi triušininkyste. Buvo metas, kai vienas augintojas parduodavo po 100, 200 triušių. Supirkėjai atvyksta į kaimą, tik parduok. Tik netingėk dirbti, – tikina Lina.
Kaip gyvena naujakuriai
Į Satkūnus atvyko naujakuriai iš Kauno. Į kaimą iš miesto penkiasdešimtmečių šeima atsikraustė, nes mieste nesusirado darbo. Vyriškis iš pradžių uždarbiavo užsienyje, o paskui grįžo ir susirado darbą Biržuose.
– Namą pirktą už tūkstantį eurų darbštus ir sumanus vyriškis išpuošė neatpažįstamai. Dušas, vandentiekis. Prie namų – daržas. Šeima augina ir triušius, – giria kaimynus bendruomenės pirmininkė.
Drožėjas, tarp kaimynų – skulptorius, Kęstutis Sakavičius prieš 14 metų atsikraustė į Satkūnus iš Vilniaus. Talentingas medžio meistras savo kūriniais išpuošė ir vis dar puošia ne tik Satkūnų, bet ir aplinkinių kaimų, Papilio seniūnijos sodybas.
Aurimas ir Jolanta Šleivos prieš kelerius metus į Satkūnus atsikraustė iš Rokiškio rajono.
– Satkūnuose gyveno mano vyro Aurimo seneliai. Vyras dirba mieste, o aš auginu tirs vaikučius. Tarp jaunų šeimų mes jauniausi, bet nuobodžiauti netenka, – pasakoja Jolanta Šleivienė. Ir pripažįsta: jų vaikučiams kaime draugų nedaug. Visas mažųjų džiaugsmas, kai pas kaimynę suvažiuoja vaikaičiai.
Parduotuvėje
Penkiolika metų kaime veikia privati Elmos Kirkliauskienės parduotuvė. Prekes į parduotuvę pristato 4 tiekėjai.
– Pagrindinė prekė – duona. Prekės – įvairiausios. Tortai, sausainiai, dribsniai. Saldainių gal 20 rūšių. Turime ir buitinių prekių. Savininkė atsižvelgia į gyventojų pageidavimus. Jeigu kam ko trūksta, stengiasi pristatyti, – pasakoja pardavėja Milda Valentaitė.
Milda už prekystalio nuo vasario mėnesio. Anksčiau ji dirbo lankomosios priežiūros darbuotoja. Satkūnuose ši paslauga ne populiari. Nes paslauga mokama. Skaičiuojamas kiekvienas centas. Parduotuvėje lankytojų daugiausia pašalpų, pensijų dienomis.
Pomėgiai
– Kaime neįprasta sėdėti be darbo. Vakarai dar ilgi. Mezgu kojines, riešines, – pasakoja parduotuvės pardavėja Milda.
Ir kiti satkūniečiai turi pomėgių. Vytautas Zablackas mugėse garsėja savo pintais krepšiais, drožtais šaukštais, mentelėmis, samčiais... Emilija Martinkėnienė – siuvinėtoja. Bendruomenės namuose rengia savo parodas. Vitoldas Martinkėnas kuria netradicinius dailius etnografinių sodybų maketus iš... šakalių.
Satkūniečiai myli ir gyvūnėlius. Kaip miestiečiai pramogai kambaryje augina šunis. Juos labai myli. Šuneliai maži, "kišeniniai". Nupenėti. Miega šeimininkų lovose. Jau per daug, net devynis, namų sargus laiko vienos sodyboje prie kapinaičių šeimininkai. Ir tik vienas šunelis pririštas. Kiti palaidi. Grybautojams pastoja kelią į mišką.
O vakarais Satkūnuose kalena gandrai. Jų kaime priviso. Vien gandralizdžiai. Aimanuoja žmonės: gandrai pridaro žalos, naikina vaismedžius, gėlynus. Teršia ant langų, sienų, net kriaušių. Tokios gardžios kriaušės prinoko. Gandrai jas apdrabstė ir teko kriaušę nupjauti.
Gėlininkių darželiuose jau liepsnoja jurginai. Puošnūs kaip gaidžių skiauterės. Rudens šaukliai.
Išlaidos
– Iš ko išgyvensi? Savi daržai ir pienas – pajamos, – prisipažįsta sutikta satkūnietė.
Ji dirba 3 ha savos ir dar prisiduria 3 ha nuomojamos žemės. Laiko dvi karves. Technikos neturi. Ganyklą šienavo samdytas ūkininkas. Sumokėjo 500 eurų. Teks dar ir papildomai karvutėms pirkti šieno.
Antras rūpestis – teks išleisti į mokyklą sūnų. Berniukas išaugo švarkelį, kelnes. Praėjusiais metais moksleiviškos uniformos buvo vienokios, o šiemet – kitokios. Uniformos ne pigios. Aprangai apie 200 eurų, mokyklinių prekių krepšelis kainavo apie 100 eurų. Berniukui akys nusilpusios, reikės dar ir akinukų...
Rugsėjis su naujais rūpesčiais.