„Kitąkart prieš Kalėdas, kai miežį užplikai, apynius sudedi, garai tik verčiasi... šaltukas, tas aromatas – pajunti šventišką nuotaiką. Bet ir vasarą smagu: atsikeli anksti ryte, dar tylu tylu visur, visi miega, ir pradedi vandenį virti, alų gaminti. Kitam gal ir nieko, o man kvepia viskas“, – prisipažįsta Biržų rajono Mockūnų kaimo ūkininkas Kęstutis Valentinavičius.
Iš kartos į kartą
Kvapai, lydintys alaus gimimą, jam pažįstami nuo vaikystės. Mediniuose kubiliukuose darytas močiutės alus būdavęs ypatingas: „Ji įdėdavo ir duonos plutelių. Supjausto duoną, pašauna į kaimišką pečių, suskrudina… Jos alus išeidavo toks tamsesnis, saldokas.“ Alų darė ir Kęstučio Valentinavičiaus tėvas, senelis, o ir dar senesnių giminės kartų atmintis tebėra gyva tradicijoje, kurią tęsia.
Nenuostabu, kad alus jam – daugiau nei tik gėrimas. Sakytum, gyva būtybė, turinti atmintį ir verta vardo. „Aš dabar savo alui vis duodu vardus. Kartą toks lietus buvo užėjęs, kad pavadinau: Lietaus alus. O šį, kur dabar ragaujam, gaminau sausio viduryje sesers jubiliejui. Buvo sniegas, pūga, tai ir vardas – Sniegelis“, – paaiškina, biržiškių tarme palinkėdamas: „Unt sveikatų! Nestiprus, nebijokit, apie 4 laipsnių“.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/