Sulaužyti žmonių likimai

D. Matusevičienės nuotr.
Iš Pučiakalnės kaimo atvykusi Laima Kupliauskaitė (sėdi antra iš kairės) pasakojo apie šeimos išgyvenimus tremtyje ir močiutės pamokymą niekada nekeršyti.
Po truputį prisiminimai apie trėmimus į Sibirą keliauja užmarštin. Galbūt mes esame paskutinė karta, kurioje šie prisiminimai dar gyvi – visa tai vis dar skausmingai atsiliepia širdyse. Jaunesnei kartai tai liks paprasčiausia istorija, kurią jie skaitys knygose ir matys dokumentinių filmų kadruose.

Svajones sudaužė rusų okupacija

Gyvų tremtinių gretos kasmet retėja. Kad pagerbtume skaudžius jų išgyvenimus, susirinkome Nemunėlio Radviliškio kultūros namuose į popietę „Sulaužyti likimai“.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masinis šeimų trėmimas iš Lietuvos.

Faktai byloja, kad tą nelemtą birželį iš Lietuvos išvyko 19 traukinių ešalonų, kuriuose buvo 871 vagonas.

Pagal tai, kiek telpa vagone žmonių, paskaičiuota, kad išvežta 30 485 žmonės. Jau po karo, išeivijoje, buvo patikslinti duomenys – išvežta 34 260 lietuvių.

Apie 1941 metų birželio 14 dienos trėmimą pasakojo iš Pučiakalnės kaimo atvykusi Laima Kupliauskaitė. Tą dieną į tolimąjį Sibirą, įsodintus į gyvulinį vagoną, išvežė Laimos senelius, jos būsimą mamytę – 8 metų Joaną Marijoną ir dar mažesnį broliuką.

Išvežė už tai, kad Jakaitis Pranas su žmona Kazimiera priklausė šaulių sąjungai. Galima sakyti, abu priklausė to meto šviesuomenei, nes Joanos tėvelis Pranas dirbo notaro sekretoriumi, o mama Kazimiera – paštininke.

Jauna šeima pasistatė naują, erdvų namą, planavo ateitį, tačiau visas šviesias svajones sudaužė rusų okupacija.

Skausmo raudos

Tą tremties naktį mažoji Joana atsibudo nuo stipraus beldimo į duris ir ryškios šviesos, nuo kurios mergaitei skaudėjo akis.

Prasimerkusi stebėjo gražiai pasirėdžiusią mamą, rengiančią iš miegų prikeltą broliuką.

Su šautuvais stovėjo jauni rusų kariai. Vienas iš trėmėjų, komjaunuolis Gurskis, Joanos tėvus vis ragino: „Pasiimkite visko ir kuo daugiau...“

Kai visą Jakaičių šeimą nugabeno į geležinkelio stotį, tėvą Jakaitį atskyrė nuo šeimos. Laimingo atsitiktinumo dėka pro šalį ėjo komjaunuolio Gurskio brolis (taip pat komjaunuolis) ir, pamatęs Jakaitį, akimirksniu nusprendė jam pagelbėti.

Bemat privarė sunkvežimį ir liepė Jakaičiui gultis ant grindų. Sunkvežimiu privažiavo prie ešalono, Gurskis šūkavo: „Kur Jakaičių šeima?“

Suradęs vagoną, kuriame sėdėjo Jakaitienė su vaikais, Gurskis liepė šeimos tėvui lipti pas šeimą, lįsti po suolu ir kelionės metu nė nosies lauk neiškišti.

Ešalonas stotyje stovėjo dvi paras. Per šį laiką Jakaičio sesė prikepė duonos ir spėjo perduoti brolio šeimai. Po dviejų parų, garvežiui truktelėjus vagonus, visuose vagonuose pasigirdo verksmai.

Antrą kartą visuotinis verksmas pasigirdo, kai sužinojo, kad prasidėjo karas.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com