Naujausios
Taip jau pripratusi
„Prašom, užeikite“, – kviečia močiutė, atrišusi lauko durų virvę, mat šios yra be rankenų. Ji neseniai užsikūrė vidury trobos pamūrytą krosnį, šildo vandenį ir ruošiasi skalbti – įvairaus dydžio induose užmerktas žlugtas. „Šitą krosnį pamūrijęs meistras jau miręs, o aš va, dar gyvenu“,- šypteli senolė. Dievulis jai išties davė stiprią sveikatą – močiutė buityje apsitvarko pati – ir aslą pašluoja, ir valgyti išsiverda, ir dar malkų prisikapoja, tik kad sunkiai jos skyla... Dar ir daržą pati pasisėjo.
Močiutė sako, kad jai viskas gerai – kaip įprato gyventi, taip ir gyvena. Visą gyvenimą sunkiai dirbo melžėja ir nieko iš kitų neprašė. „Gaunu maždaug trijų šimtų eurų pensiją – sudėjus senatvės ir našlės pensijas, išgyvenu. Dar kaimynui išnuomojau gabalėlį žemės. Šiaip ne taip prasiverčiu. Kadangi į miestą nevažiuoju – o ko man ten, pas daktarus nereikia, tai apsiperku parduotuvėje ant ratų. Kaip yra, taip ir gerai, aš nesiskundžiu. Pati namą pasiremontuoju – kur vėjas pučia, ten plyšius užsikamšau ir toliau gyvenu. Man labai nepatinka, kai kiti verkšlena, kad jiems niekas nieko neduoda. Ką patys užsidirbo, ką patys pasidarė, tą ir turi“,- teigė pašnekovė. Dažnas dvidešimt pirmojo amžiaus gyventojas, užsukęs pas E. Lukoševičienę į namus, nustebtų, kad ji gyvena be televizoriaus, nors namuose elektra yra. Močiutė sako, kad televizorius jai nereikalingas. „Nesu vieniša, turiu su kuo pasikalbėti“,- rodo į savo numylėtinį – katiną Ausį, su kuriuo paskutiniu kąsniu dalijasi.
Skaitykite gegužės 31 dienos „Biržiečių žodyje“ arba prenumeruokite elektroninę laikraščio versiją (PDF). Užsisakyti galite www.birzietis.com
