„Nenoriu, kad kunigas pas mane kalėdotų, ką daryt?“- klausė į redakciją paskambinusi skaitytoja, prisipažinusi, kad klebonui apie tai pasakyti nedrįstanti. „Gal aš teisės neturiu, jei jau priėmiau tokį tikėjimą, todėl privalau įsileisti?“- svarstė moteris. Biržų rajono dvasininkai sako, kad parapijiečių per prievartą niekas nelanko, o kam ir kiek pinigų aukoti, ar išvis neaukoti, sprendžia patys tikintieji.
Esmė – namų pašventinimas, pabendravimas
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, kunigas Jonas Morkvėnas sako, kad žodis „kalėdoti“ šiais laikais netinkamas. „Nebe tie laikai, kai kunigai lankydavo parapijiečius prieš Kalėdas ir po jų. Net bažnytinėje teisėje žodžio „kalėdoti“ nėra, bet yra nurodyta sąvoka „parapijos lankymas“. Taigi, bažnytinėje teisėje numatoma, kad parapijos klebonas parapijiečius turėtų aplankyti bent kartą per metus, nesvarbu kada, gali ir liepą, ir gegužę, ir gruodį. Prievartos nėra, mūsų parapijoje bent jau tokia tvarka, kad aplankome tuos, kurie kviečia. Laiką suderiname. Į kiekvienas duris nesibeldžiame, reikia suprasti, kad šiame krašte yra ir kitą tikėjimą išpažįstančių“,- teigė kun. J. Morkvėnas.
Jis akcentavo, kad tikroji kasmetinio parapijiečių lankymo esmė – namų pašventinimas, pabendravimas su gyventojais. „Neformalioje aplinkoje kalbantis, žmonės – atviresni, nuoširdesni, galime atvirauti apie tokius dalykus, apie kuriuos, šalia esant kitam, nedrįstama. Pavyzdžiui, jeigu žmogui jau penkiasdešimt, o jis dar nėra priėmęs sutvirtinimo sakramento… Tad, manau, parapijiečiai kunigo apsilankymo namuose metu turi gerą progą paklausti, pasikalbėti apie juos neraminančius dalykus“,- patarė Biržų parapijos klebonas.
Jo žodžiais, su parapijos lankymu susieta ir metinė auka, tai yra iš surinktų aukų išlaikoma parapija. Kiek aukoti, niekur nenurodoma.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/