Toliau tęsiame kelionę per gavėnios laikotarpį. Įsiklausykime, ką Viešpats mums nori pasakyti šios kelionės momentuose. Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir gavėnia yra kupina visko. Kai ruošiamės kažkur vykti, viską suplanuojame, susidedame daiktus, pirmosios kelionės dienos atrodo įdomios, esame kupini jėgų ir entuziazmo. Bet štai ilgesnei kelionei įpusėjus gali aplankyti dvejopi jausmai, neretai apninka namų ilgesys, nuovargis, apatija, o, kita vertus, dar norisi kažką pamatyti naujo.
Viešpats mus drąsina ir lydi šiuo metu keliaujant gavėnios keliais ir kryžkelėmis. Šio sekmadienio Dievo žodis mums sako: ,,Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.” Jėzus mums nurodo kiek neplanuotą ir naują kryptį.
Ko gero, turėsime pakeisti savo saugų ir jaukų kelionės maršrutą į nenuspėjamą, nepatogų, bet siūlomą Jėzaus. Esame kviečiami per daug tiksliai nesusidėlioti gavėnios kelionės maršruto ar stotelių, šiandieną Jėzus mus kviečia tiesiog eiti, sekti paskui Jį, eiti palikus savo išankstines nuostatas, planus, net ir gražiausius sumanymus, eiti paskui Tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Eiti paskui Jėzų reiškia būti Jo mokiniu. Kiekvienas esame patyrę, kad su patikimu vedliu niekas nebaisu, kiekvienas esame matę, su kokiu pasitikėjimu mažas vaikas bėga prie savo motinos žinodamas, kad bus priglaustas ir apsaugotas arba su kokiu goduliu mėgaujamės šaltu vandeniu karštą vasaros dieną. Argi mes lygiai taip neturėtume nuolatos ilgėtis Dievo? Gyvojo Dievo, kuris vienintelis geriausiai žino, ko mums reikia: kas gali pripildyti mūsų širdis, kas gali mus sušildyti ir numalšinti netgi didžiausią troškulį.
Argi Jėzus dykumoje praleidęs keturiasdešimt dienų ir naktų kliovėsi vien savo jėgomis? Tikrai ne, tik iš dangiškojo Tėvo malonės šaltinių malšino troškulį ir alkį, tik dangiško Tėvo pagalba nepasidavė pagundoms. Mielas skaitytojau, tad tuo labiau mes esame kviečiami remtis Jėzumi, Jo pagalba žengiant per gyvenimą. Per daug neplanuokime ir nedėliokime gyvenimo maršrutų, tikslų, uždavinių, bet tiesiog keliaukime vedami Viešpaties, atsakingai atlikdami savo kasdienes pareigas, nestokodami meilės artimui ir pasitikėjimo, ir pamatysime, kaip Viešpats mus nuves į tikslą. Ir neišsigąskime, jeigu ištiktų bėdos ar gundymai.
Palaiminto gavėnios laikotarpio!