Keliaujantiems į Baltarusiją

La­bai ne­se­niai te­ko pa­bu­vo­ti Bal­ta­ru­si­jo­je. Ke­lio­nės prie­žas­tis - dar­bas - ple­ne­ras vai­kams Nes­vy­žiu­je. Sa­vi­val­dy­bė suor­ga­ni­za­vo ir nu­ve­žė, va­žia­vo dvi B. V. J. mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės sky­riaus mo­ki­nės, vie­na jų lai­mė­jo II vie­tą sa­vo am­žiaus gru­pė­je. Sa­kiau nu­si­fo­tog­ra­fuo­kit - rei­kės ra­šyt straips­nį, įdė­sim į laik­raš­tį. Sa­kė "ne­no­rim". Pak­lau­siau ar ne­no­ri Bir­žuo­se iš­gar­sėt? Sa­kė "ne". Sa­ky­čiau kaip Fa­ce­book'o lai­kais vi­siš­kas avan­gar­das ir kon­cep­tua­lu - jau­ni­mas ne­no­ri iš­gar­sėt už sa­vo pa­sie­ki­mus. Ką pa­da­ry­si - ki­ta kar­ta, ki­ti in­te­re­sai ir mums, pa­gy­ve­nu­siems, teks prie to pri­si­tai­ky­ti. Vis­gi lei­do įdėt nuo­trau­ką kaip glos­to ka­tę Mir'o pi­ly­je – tik taip, kad vei­dų ne­si­ma­ty­tų.

Žo­džiu ple­ne­ras įvy­ko ir pa­si­bai­gė, bet straips­nis ne apie tai. Straips­nis apie Bal­ta­ru­siš­kus elg­se­nos ypa­tu­mus kvies­ti­nių sve­čių at­žvil­giu. Bir­žai ir Nes­vy­žius yra be­si­bro­liau­jan­tys mies­tai. Ry­šio pa­grin­das - Rad­vi­los. Ple­ne­ras vai­kams Nes­vy­žiu­je ren­gia­mas jau be­rods 11 me­tus. Da­ly­vau­ja mo­ki­niai iš vi­sos Bal­ta­ru­si­jos, Ru­si­jos, Uk­rai­nos ir Lie­tu­vos. Anks­čiau iš Vo­kie­ti­jos, be­rods, da­ly­vau­da­vo, bet ne­be­da­ly­vau­ja jau. Mies­te­lio cent­ras gra­žus, su krū­va se­no­vi­nių pa­sta­tų iš Rad­vi­lų lai­kų ir ne­blo­gai iš­li­ku­sia pi­li­mi (par­ke­tas tu­rė­tų bū­ti itin iš­li­kęs, nes jį is­te­riš­kai sau­go). Mies­tas gra­žiai su­tvar­ky­tas, ka­vi­nių yra - vie­nos la­biau pri­tai­ky­tos vie­ti­niams, ki­tos jau va­ka­rie­čiams - tiek pa­gal mais­tą, tiek pa­gal mu­zi­ką, tiek pa­gal kai­ną (dėl pa­sta­ro­sios per daug ko­men­tuo­ti ne­ga­liu, nes vi­sų pir­ma esu ne­pap­ras­tai tur­tin­ga, ant­ra vi­sų nea­pė­jau, tre­čia ka­lo­ri­nį pa­tie­ka­lo ir kai­nos san­ty­kį rei­kė­tų ly­gin­ti kon­ver­tuo­jant va­liu­tą, o ši­to ne­mo­ka­mai jau tik­rai ne­da­ry­siu).

Per­nai me­tų vi­zi­to me­tu mus su­ti­ko la­bai gra­žiai, vis­kas bu­vo itin na­šiai suor­ga­ni­zuo­ta - mai­ti­ni­mas, veik­la, ren­gi­niai. Kaip ir šį­met. Per­nai me­tais man at­ro­dė, kad mus se­ka, šį­met tuo įsi­ti­ki­nau. Ma­tot pir­mą kar­tą at­vy­kus vi­sur mus no­rė­jo ly­dėt - su­trik­da­vau, sa­ky­da­vau, kad ką tik iš ten atė­jom - iš­ti­sus 300 met­rų. Pa­si­vaikš­čiot ei­da­vau - ar­chi­tek­tū­ros pa­fo­tog­ra­fuot, gra­žu gi, o ima ir pri­si­sta­to ko­kia mo­ky­to­ja pa­si­ruo­šus ly­dėt. Į prie­šin­gą pu­sę, ku­ri baig­da­vo­si bend­ra­bu­čiu. Tam bend­ra­bu­ty tik mes ir dar iš Ru­si­jos gru­pe­lė, vi­si ki­ti iš­kai­šio­ti kaž­kur ki­tur ir veik­la uži­ma vi­są lai­ką - pa­bend­raut su ki­tais mo­ky­to­jais neo­fi­cia­liai jo­kio šan­so, o bū­tų įdo­mu. Bet ma­tyt ne­rei­kia bend­raut neo­fi­cia­liai.

Ta ma­no per­nykš­tė pa­ra­noi­di­nė teo­ri­ja pa­si­tvir­ti­no vė­liau, kai vie­nas žmo­gus man pa­pa­sa­ko­jo, kaip su ofi­cia­lia de­le­ga­ci­ja da­ly­va­vo kaž­ko­kiam mi­nė­ji­me , kur p. Lu­ka­šen­ka da­ly­va­vo. Juos pa­kvie­tė, jie at­vy­ko į vieš­bu­ty, ten juos už­re­gist­ra­vo ir pa­sų nea­ti­da­vė. Ne­pa­ti­ko lie­tu­viams, kad pa­sus atė­mė, rei­ka­la­vo ati­duo­ti as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tą. Sau­gu­mie­čiai sa­kė " O kam jums jų rei­kia? Mes ju­mis pa­si­rū­pin­sim" (te­ko skai­tyt, kad kai gra­žias mer­gi­nas iš­ve­ža dar­bui vieš­na­my, tai su­te­ne­riai sa­ko tą pa­tį pa­sus pa­siim­da­mi). Pa­čio ren­gi­nio me­tu juos ati­tvė­rė nuo li­ku­sių žmo­nių mies­to aikš­tėj, kaip ko­kiam zoo­lo­gi­jos so­de, bet val­gyt ir gert da­vė. Rū­kyt toj vie­toj bu­vo ne­ga­li­ma. Kai kas iš de­le­ga­ci­jos ei­da­vo pa­rū­kyt ir pri­sėst ant suo­liu­ko, už nu­ga­ros tuoj at­si­ras­da­vo vei­kė­jas. Nau­ja ci­ga­re­tė - vei­kė­jas tas pa­ts, o bū­nant ap­tva­re vei­kė­jo ne­si­ma­ty­da­vo. Žo­džiu į Si­bi­rą neiš­ve­žė, bet vie­tą pa­ro­dė.

Grįž­tant prie as­me­ni­nės pa­tir­ties: šį­met at­va­žia­vom po 4 va­lan­dų sto­vė­ji­mo pa­sie­ny­je, to­dėl vė­la­vom. Bu­vo su­tar­ta, kad gy­ven­sim tam pa­čiam bend­ra­bu­ty, to­dėl aš su­pra­tau, kad bus pra­neš­ta bend­ra­bu­čio bu­dė­to­jai ir tiek, bet at­vy­kus iš ma­ši­nos iš­šo­ko mo­kyk­los va­do­vy­bė ir už­puo­lė mus su krū­va mais­to. Sut­ri­kau, at­si­pra­šiau - sa­kiau ne­sup­ra­tau, kad sė­dė­sit ir lauk­sit 4 va­lan­das. Ma­tyt bal­ta­ru­siš­kas sve­tin­gu­mas. Ki­tą die­ną prieš ren­gi­nį pa­si­vaikš­čiot po mies­te­lį mo­ki­nes nu­ve­džiau. Pro Le­ni­no pa­mink­lą ėjom. Klau­siu "ar ži­not kas čia toks?". In­for­ma­vo, kad ži­no, bet apie jo veik­lą ir pa­sie­ki­mus ne­la­bai ką ži­no­jo. Aš kiek su­konk­re­ti­nau ir api­bend­ri­nau, kad "va sto­vi kaip ra­dia­to­rius". Ne šiaip aso­cia­ci­ja ki­lo - bu­vo nu­da­žy­tas si­dab­ri­niais so­vie­ti­nio ra­dia­to­riaus da­žais (ma­tyt "auk­si­niai" de­fi­ci­tas).Nors pa­mink­las iš bron­zos. Praė­jom pro am­ži­no­sios ug­nies pa­mink­lą II Pa­sau­li­nio ka­ro ka­riams, kur dar te­ko ma­tyt ve­te­ra­nų be­si­žeg­no­jan­čių. Su­tei­kiau api­bend­rin­tą in­for­ma­ci­ją apie oku­pa­ci­ją, mo­lo­to­vo-ri­bent­ro­po pa­ktą ir pan.

Ta­da vy­ko ce­re­mo­ni­ja, piešt rei­kė­jo ir ka­dan­gi per ce­re­mo­ni­ją sa­kė, kad pir­mos už­duo­ties me­tu mo­ky­to­jai tu­ri ne­pa­dė­ti mo­ki­niams, tai aš dis­lo­ka­vu­si vai­kus Nes­vy­žiaus cent­re ša­lia dai­lės mo­kyk­los nu­ple­vė­sa­vau į ne­to­li­mą ka­vi­nę neal­ko­ho­li­nio alaus gert. Sė­džiu, kon­temp­liuo­ju eg­zis­ten­ci­ją ir žiū­riu ei­na mo­ky­to­ja-or­ga­ni­za­to­rė. Jai lyg ir pa­ke­liui, no­riu mo­juot ir pa­si­svei­kint ko­kį penk­tą kar­tą tą pa­čią die­ną, o ji tie­siai prie ma­nęs, be jo­kio mo­ja­vi­mo. Šlep­te­li to­kia ne­lai­min­ga ša­lia ir ci­ga­re­tės pa­pra­šo. Aš aiš­ku mie­lai, o ji klau­sia ar čia eu­ro­pie­tiš­ka ci­ga­re­tė, ar Bal­ta­ru­si­joj pirk­ta. Sa­kau abie­jų rū­šių tu­riu. Eu­ro­pie­tiš­ką iš­si­ren­ka ir vis tiek ne­lai­min­ga. Ro­dau alaus bu­te­lį - sa­kau "ma­tot, neal­ko­ho­li­nis". Ji ly­riš­kai sė­di to­liau. Sa­ko "va len­kai šne­ku­čiuo­ja­si, at­ro­do, kad mes Eu­ro­poj". Aš pa­ste­biu, kad ir Bal­ta­ru­si­ja Eu­ro­poj. Ne­ko­men­tuo­ja, o po to sa­ko, kad pri­si­re­gist­ruo­ti vis­gi teks ir su­si­ren­ka pa­sus. Aš ruo­šiuos eit kar­tu, bet pa­si­ro­do, kad ne­rei­kia. Te­le­fo­no ry­šio ne­bėr. In­ter­ne­tu in­for­muo­ju ke­lis pa­žįs­ta­mus, kad sė­džiu be sa­vo ir vai­kų do­ku­men­tų. Gal­vo­ju ko­kius koš­ma­rus sap­nuo­siu po ši­to in­ci­den­to - ir taip sap­nuo­ju, kad vai­kus Bal­ta­ru­si­joj pa­me­tu. Vai­kų ne­pa­me­čiau, bet pa­sus ati­da­viau. Ei­nu pas vai­kus, jos lau­kia mo­kyk­loj. Vyks­ta dar­bų ati­da­vi­mas. Ta­da mo­ky­to­ja su­si­rin­ku­si pa­sus mus gir­do ka­va ir ar­ba­ta ir su nuo­sta­ba pa­sa­ko­jo ko­le­gei, kad aš lei­dau vai­kams sa­va­ran­kiš­kai dirbt. Dar po kiek lai­ko mums ir uk­rai­nie­tėms grą­ži­na pa­sus. Spren­džiant pa­gal uk­rai­nie­tės mo­ky­to­jos en­tu­ziaz­mą ne vien man ne­ko­kių min­čių ki­lo. Vė­liau vai­ruo­to­jas pa­sa­ko­jo, kaip į jo kam­ba­rį atė­jo mo­kyk­los va­do­vy­bė ir pa­są atė­mė. Jis bu­vo gan prieš, bet tai ne­bu­vo svar­bu. Kiek goog­li­nau Bal­ta­ru­si­jos įsta­ty­mai ne­rei­ka­lau­ja lie­tu­vai­čiams re­gist­ruo­tis tu­rint vi­zą. O vi­zas tu­rė­jom. Tai koks ši­tos pro­ce­dū­ros tiks­las? Kaž­ko­kia dai­lės mo­ky­to­ja su dviem vie­nuo­lik­me­tė­mis iš Lie­tu­vos pro­vin­ci­jos ke­lia grės­mę Bal­ta­ru­si­jos pro­vin­ci­jos mies­te­lio sau­gu­mui? Ar to­dėl, kad Bal­ta­ru­si­joj p. Lu­ka­šen­ka vi­siems duo­da dar­bo, tai pri­sam­dė tiek sau­gu­mie­čių, kad tie ne­tu­ri kaip pa­si­reikšt? Ar čia už tai, kad Le­ni­ną ra­dia­to­rium pa­va­di­nau. Nes lo­giš­kai mąs­tant, jei tech­no­lo­gi­ja vis­ką lei­džia ma­tyt, tai lei­džia ir gir­dėt. Iš pa­ti­ki­mų šal­ti­nių ži­nau, kad LRT ope­ra­to­riai Ki­ni­joj ma­si­nių glo­ba­lių ren­gi­nių me­tu po dar­bo išei­da­vo į mies­tą ir vi­siš­kai nu­si­ta­šy­da­vo (alus, be­je, ten 1,5% ar 2% pro­cen­tų), bet vi­sa­da pa­bus­da­vo sa­vo vieš­bu­čio kam­ba­ry, su neaiš­kiu pri­si­mi­ni­mu, kad juos ten kaž­kas pa­ly­dė­jo. Ki­tais žo­džiais ta­riant ma­tyt ir tai kas vei­kia­ma tua­le­te pri­va­taus vi­zi­to me­tu ma­to­ma ir įver­ti­na­ma. Ne­sup­ran­tu ko­dėl tai tu­rė­tų bū­ti įdo­mu - ma­no at­ve­ju jo­kių auk­so gry­nuo­lių ne­bū­na. Bet vi­so­kių žmo­nių bū­na.

Tę­siant apie ce­re­mo­ni­jas - bai­gia­ma­sis ren­gi­nys ma­no dip­lo­ma­ti­jos re­sur­sus pri­bai­gė. Ple­ne­ro už­da­ry­mo me­tu nu­si­grū­dom į ro­tu­šės sa­lės ga­lą. Rad­vi­lų pa­veiks­lų pri­kai­šio­ta vi­sur. Sa­kau vai­kams - reiks at­sė­dėt, at­klau­syt nors nie­ko ir ne­sup­ran­tat ir neuž­migt - jau­ni­mas ne­sup­ran­ta ką neį­do­maus per to­kius ren­gi­nius kal­ba - ver­tė­jaut ne­la­bai išei­na, nes pa­ti ne vis­ką su­pran­tu - ma­no ru­sų kal­ba iš mul­ti­kų ir drau­gų, ne iš ofi­cia­laus iš­si­la­vi­ni­mo. Ne­ki­lo min­tis, kad bū­siu pri­vers­ta pa­si­reikšt. Stai­ga žiū­riu ei­na vie­tos po­lit­ru­kas, ren­gi­nio ve­dė­jas. link ma­nęs vi­sas be­si­pūs­da­mas švar­ke ir at­ki­ša man mik­ro­fo­ną ne­skai­tant ma­no gal­vos kra­ty­mo ir akių var­ty­mo. Jam vie­no­dai. Sa­ko: "va sve­čiai iš, tsa­kant, Ev­ro­sa­jū­zo". Pat­vir­ti­nu - jis tei­sus tai ką čia gin­čy­tis. Klau­sia ką ma­nau apie ren­gi­nį. Pa­dė­ko­ju, kad pa­kvie­tė, sa­kau ge­rai or­ga­ni­zuo­tas, mies­tas gra­žus. To­liau ma­no iš­kal­ba pa­si­bai­gia ir pra­de­du me­kent, kad at­si­pra­šau už sa­vo ru­sų kal­bos nea­dek­va­tu­mą. Jis ma­ne pa­drą­si­na, kad ta ma­no ru­sų "vi­sai ir ge­ra". Pa­dė­ko­ju ir akim ro­dau, kad jau esu pa­si­ruo­šu­si sės­tis at­gal į mi­nią. Jam taip neat­ro­do. Ma­tyt pa­kan­ka­mai dė­me­sio na­mie ne­gau­na. At­ro­dy­tų va­sa­ra prieš akis - eik į ka­bo­ką ir ka­bi­nė­kis prie tu­ris­tų, bet ma­tyt kaž­kas ne­lei­džia. Žo­džiu sto­vi dzie­das vi­sas iš­si­pū­tęs ir sa­ko kaip jam dau­gy­bė tu­ris­tų iš Lie­tu­vos sa­kė, kad Ev­ro­sa­jū­ze jiems blo­gai, o kad so­viets­kam so­jū­ze jiems bu­vo ge­rai ir kaip jiems čia pa­tin­ka. Aš imu gin­čy­tis. Jis tvir­ti­na, kad jam sa­kė taip ir pa­sii­ma mik­ro­fo­ną. Ties ši­ta vie­ta man mik­ro­fo­no jau ne­be­rei­kia ir aš už­bliau­nu, kad "ačiū la­bai, bet aš pa­ti at­si­me­nu" (aš at­ro­dau jau­nes­nė nei esu). Mo­ky­to­jos at­si­su­ku­sios spok­so, se­nis ne­ša sku­du­rus, nors ma­no kal­bi­nis dro­vu­mas praė­jo ir to­li­mes­nei dis­ku­si­jai aš itin pri­ta­riu. Ką pa­da­ry­si - man vi­sad taip - tik pra­de­du mė­gau­tis po­kal­biu su vy­riš­kiu, o tas ap­si­su­ka ir pa­bė­ga. Kai bu­vau jau­nes­nė vy­da­vau­si, bet da­bar są­na­riai jau ne tie.

Api­bend­ri­nant mie­los tu­ris­tės ir tu­ris­tai iš Lie­tu­vos, ku­rie va­žiuo­jat į Bal­ta­ru­si­ją ir džiū­gau­jat pa­ma­tę Le­ni­no skulp­tū­rą, nes ji pri­me­na jau­nys­tę: ne Sta­li­nas jums jau­nys­tę da­vė ir Pu­ti­nas jums jos ne­sug­rą­žins. Jei kam­po­tas ir špro­tai pi­ges­ni nei Lie­tu­voj ir 10 eu­rų su­tau­pę par­si­ve­žat pil­ną ter­bą daik­tų, ku­rių jums šiaip ne­rei­kė­jo ir ku­rių Lie­tu­voj ga­lit nu­si­pirkt ir vis tiek ten pa­ža­dė­to­ji že­mė, tai su­si­krau­kit ta­šes ir kraus­ty­ki­tės ten. Gal bū­sit eli­tu.

Apie ką tu­rė­čiau raš­tiš­kai in­for­muo­ti B. V. J. mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės sky­riaus va­do­vy­bę - dau­giau at­sto­vau­ti mū­sų mo­kyk­los į Bal­ta­ru­si­ją ne­vyk­siu, nes at­si­sa­kau bū­ti at­sa­kin­ga už ne­pil­na­me­čius mū­sų vals­ty­bei prie­šiš­ko­je vals­ty­bė­je.

Taip pat no­riu vie­šai kreip­tis į sa­vi­val­dy­bę - lai­kas su­si­bro­liau­ti su ko­kiu nors V. Eu­ro­pos mies­tu. Ga­lams tam­py­tis su ta Ru­si­ja da­bar­ti­nė­je jos su­tri­ki­mo fa­zė­je. Be­je kaip ten gar­sus bir­žie­tis pa­sa­kė? Bir­žai ant­ras mies­tas po Ro­mos? Ta kryp­ti­mi ir ti­kiuo­si ini­cia­ty­vos.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.