Naujausios
Krikšto metu – ateities ženklas
Kunigas M. Stonys gimė Anykščių krašte, tačiau beveik 30 metų tarnavo Biržų parapijose ir laikė save „biržiečiu, gimusiu netoli Troškūnų“. Troškūnai – Anykščių krašto miestelis, kurį supa neišvaizdžios lygumos su išsimėčiusiais nedideliais gojeliais, tad apylinkės nepanašios į visų įsivaizduojamą Anykščių šilelio peizažą. Žemės čia irgi nebe Anykščių smėliukas, suteikusios galimybę vietos ūkininkams jau nuo XIX amžiaus gyventi pasiturinčiai. Vienoje tokioje ūkininkų šeimoje ir išvydo pasaulį būsimas kunigas Mykolas. Kaip jam pačiam pasakojo tėveliai, per krikštą Troškūnų bažnyčioje jis rankyte padarė kažką panašaus į Kryžiaus ženklą – persižegnojo. Taip ir nulėmė savo ateitį – jį tėvai leido į mokslus, o brolį Ildefonsą paliko „prie ūkio“.
Apsisprendimas stoti seminarijon
Mokslus Mykoliukas 1920 metais pradėjo garsioje Troškūnų mokykloje, savo pradžią skaičiuojančią nuo 1774 metų, nuo pirmųjų dienų visus stebindamas nepaprastu žingeidumu ir gabumais. Guvus mokinukas tapo tuometinės vaikų organizacijos – Angelaičių –nariu, o besimokydamas Anykščių vidurinėje mokykloje ir gimnazijoje jau garsėjo kaip puikus literatas. Anykščiuose įstojo į Skautų organizaciją, nes traukė jos šūkis – „Dievui, Tėvynei, artimui“, kuriam liko ištikimas iki gyvenimo pabaigos. Baigęs gimnaziją M. Stonys ilgai nesvarstė ir 1933 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Šiam pasirinkimui didelę įtaką turėjo ne tik pašaukimas, pamaldi šeima, bet ir artimas bendravimas su Troškūnuose įsikūrusiais pranciškonų vienuoliais. Jų pastatytoje parapijos salėje gimnazistas M. Stonys ne tik klausė iškilių to metų kūrėjų, bet pats skaitė savo kūrybą.
Gabų seminaristą vadovybė nukreipė studijuoti į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakulteto Teologijos skyrių, kurį baigė 1938 metais įgijęs teologijos bakalauro laipsnį.
Darbas Šeduvoje, studijos Vokietijoje
Likimas lėmė, kad priimant kunigo šventinimus 1938 metų birželio 11 dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje, šalia klūpojo Jonas Krivickas, kilęs iš Pasvalio krašto, Pervalkų kaimo. Tai buvo Broniaus Krivicko pusbrolis. Prabėgus daug metų, kunigas M. Stonys padėjo surinkti medžiagą apie Br. Krivicko sūnaus Mindaugo krikštą Suosto bažnyčioje, nes pastaroji 1944 metais sudegė ir neliko bažnytinių metrikų knygų. 1999 metais Mindaugui Ziemeliui buvo išduotas gimimo liudijimas, įrodantis, kad jis yra Br. Krivicko sūnus. Tiesa, ten įsivėlė klaida dėl krikšto tėvų, bet tai jau atskira tema.
Po studijų neilgai tarnavęs vikaru Šeduvoje ir Raguvoje, kur pasižymėjo ne tik kaip uolus kunigas, bet ir darbo su jaunimu entuziastas, 1940 metais išvyko studijuoti į Vokietiją, į garsų visoje Europoje Tiubingeno universitetą tęsti teologijos studijų. Studijuodamas teologiją dar tapo ir laisvu vokiečių literatūros lekcijų klausytoju.
Gyvenimas atveda į Biržų kraštą
Grįžo M. Stonys į Lietuvą, kai jau vyko II Pasaulinis karas, o Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai. Nuo 1942 metų prasidėjo jaunojo kunigo pažintis su Biržų kraštu – jis buvo paskirtas vikaru į Pabiržės parapiją. „Patekau ne tik ten, kur Dievas norėjo, tačiau ir ten, kur man vieta priklausė“ – prisimindamas apie tarnystę Pabiržėje kalbėjo M. Stonys. Iki rusų ir vokiečių okupacijos Pabiržės parapija pasižymėjo kultūrine vietos inteligentijos ir ūkininkų, remiamų bažnyčios, veikla. Modernūs parapijos namai, pastatyti 1932 metais, talpino didelę salę su scena, persirengimo, svečių kambariais.
Čia veikė savas teatras, į gastroles atvykdavo garsioji „Vilkolakio“ trupė iš Kauno, vyko literatūriniai vakarai. M. Stonys iš karto aktyviai įsitraukė į šį vietos gyvenimą, kuriam vokiečiai nelabai trukdė.
Idėjos atrodė šokiruojančios
Čia užsimezgė draugystė su Alfonsu Antanaičiu, vietos policijos viršininku, šviesiu, išsilavinusiu pareigūnu. Ta draugystė iš dalies vėliau nulėmė į ilgą lagerių ir tremties kelią. Tapęs vienu iš Pabiržės dvasinio ir kultūrinio gyvenimo lyderių, M. Stonys atnešė į vietos gyventojų sąmonę ir daug naujų, europietiškų gyvenimo ir mąstymo stereotipų, tuo kartais ir sukeldamas savo klebono nepasitenkinimą. Vienas iš epizodų buvo Vinco Mykolaičio – Putino, tuo metu gyvenusio savo žmonos tėvų ūkyje netoli Vabalninko, poezijos vakaras.
V. Putinas, laikytas bedieviu, dėl per visą Lietuvą nuskambėjusio romano „Altorių šešėlyje“, Lietuvos dvasininkijos, ypač senesnės kartos, nebuvo itin mėgstamas, tad jaunasis vikaras susilaukė priekaištų, nors salė lūžo nuo žiūrovų ir žmonės liko patenkinti „gražia poezija“.
Avarija
Pabiržė visam gyvenimui M. Stoniui paliko pėdsaką ne tik dvasioje, bet ir kūne – 1943 metų rudenį jį, vėlų vakarą važiuojantį motociklu į Biržus, apšaudė raudonieji partizanai.
Sužeistą raudonieji tikriausiai būtų pribaigę, tačiau nuo Biržų pašvietė sunkvežimio žibintai ir jie išsilakstė. Vairuotojas P. Variakojis įkėlė krauju pasruvusį kunigą, jo motociklą į kėbulą ir atvežė Pabiržėn.
Grįžti į Biržus bijojo, tačiau, kaip prisimena to laiko liudininkai, ant drąsos išrėžęs ąsotį alaus, nugabeno M. Stonį į Biržų ligoninę. Jis buvo išgelbėtas, tik kojos skausmas liko visam gyvenimui.
Nuotykis su parapijiečiu
Su minėtu motociklu susijęs dar vienas neeilinis įvykis, pasak kunigo, gal tik vienam iš Lietuvos kunigų savo parapijiečio nelabuoju pavadinto. Važiuodamas (greitai važiuoti mėgo iki gilios senatvės) prietemoje senuoju keliu į Biržus per Kojeliškį, nepastebėjo į kelią išbėgusio veršiuko ir jį nutrenkė. Iš paskos iššoko gyvulio savininkas, kurio M. Stonys puolė atsiprašinėti ir pasiūlė atlygį. Ūkininkas prietemoje nepažindamas kunigo ir matęs jį ant motociklo lekiantį dideliu greičiu, pareiškė – „Geram žmogui tai ką čia – ir taip būčiau pjovęs, bet tokiam velniui – 50 markių (triguba kaina)”.
Paskui tą žmogelį matydamas bažnyčioje, M. Stonys vos susilaikydavo nesusijuokęs. Dėl savo būdo vikaras buvo laukiamas svečias parapijiečių namuose, o jau per pobūvius tapdavo tikra pasilinksminimų siela. Reikia pažymėti, kad kunigas Mykolas visą gyvenimą išliko prisiekęs blaivininkas.
Rėmė partizanus ir buvo suimtas
Deja, 1944 metų vasaros pabaigoje grįžo raudonieji okupantai ir prasidėjo kitoks gyvenimas. Pabiržės ir aplinkinių kaimų vyrai išėjo į mišką, kartu su jais ir M. Stonio draugai – A. Antanaitis, Tomas Morkvėnas ir kiti. Nuo pat pimųjų partizaninio pasipriešinimo dienų kunigas Mykolas stengėsi visokeriopai padėti kovojantiems draugams: parūpindavo maisto, medikamentų, paprašydavo parapijiečių priglausti sužeistuosius.
1946 metais bažnyčios vyresnybė M. Stonį perkėlė į Utenos parapiją, nes jautė, kad Pabiržėje jam gali būti nesaugu. Tačiau tai neišgelbėjo, 1946 metų gruodžio 12 Utenos NKVD vikarą suėmė.
Neišdavė draugo
Iš pradžių tardė Utenos kalėjime, vėliau Vilniaus KGB rūsiuose. Kaip matyti iš tardymo protokolų, enkavedistai spaudė prisipažinti turėjus ryšių su A. Antanaičiu. M. Stonys aiškino, kad pažinojo, kai tas gyveno Pabiržėje, o vėliau nei girdėjo, nei matė, nes iš žmonių nuogirdų supratęs, jog pastarasis grįžo į savo gimtinę prie Joniškėlio. Tardomasis nežinojo, jog tame pačiame rūsyje jau kuris laikas kankinamas prieš pusmetį suimtas A. Antanaitis. Kad ir kaip gaila, jį išdavė Gulbinų mokyklos mokytojas – NKVD agentas smogikas, buvęs Kauno kunigų seminarijos auklėtinis, kuris kartu mokėsi ir gyveno vienoje celėje su Alfonsu Svarinsku ir Jonu Čeponiu. Jie nepalūžo, o jo bendramokslis neišlaikė.
Tardytojams nepavyko kaip nors išprovokuoti bent menkiausio prisipažinimo, tad pagrindiniu kaltinimu liko studijos Vokietijoje. 1947 metų birželio 14 dieną Ypatingasis pasitarimas (troika) nuteisė M. Stonį 10 metų kalėjimo ir 5 metus tremties.
Lageris
Prasidėjo sunkūs lagerių gyvenimo metai. Tačiau, anot M. Stonio, Dievas nepaliko ir liūdnai pagarsėjusiuose Komijos lageriuose, ir Kazachstano vergų stovyklose. Pagelbėjo ir vokiečių kalbos mokėjimas – rusai daugybę medikamentų kaip trofėjus atsigabeno iš Vokietijos. Kokie ir kam naudojami vokiški vaistai, tegalėjo suprasti tik gerai kalbą mokantis medikas. Komijos Uchtižemlago lagerio viršininkas M. Stonio byloje paskaitęs įrašą, jog tas mokėsi Vokietijoje ir gerai moka vokiškai, paskyrė jį į apsaugos darbuotojų medpunktą, kad išverstų, kam kokie vaistai naudojami. Taip prasidėjo ne tik dvasios, bet ir kūno gydytojo gyvenimas.
Rašinys parašytas pagal projektą "Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai".
