Naujausios
Mokslo keliais
Jonas Šepetys gimė 1867 metų kovo 5 dieną Nemunėlio Radviliškio parapijoje, Švilpiškių vienkiemyje. Šeimoje augo penki vaikai. Jonas buvo jauniausias. Jis skaityti išmoko slaptoje kaimo mokykloje pas daraktorių. Devynerių metų sulaukusį berniuką motina nuvežė mokytis į Biržų pradžios mokyklą. Mokėsi labai gerai, todėl motina paprašė Biržų kunigo Konstantino Močiulskio, kad skirtų stipendiją ir sūnus galėtų toliau mokytis reformatų gimnazijoje Slucke.
Baigęs gimnaziją, J. Šepetys studijavo teologiją Dorpato (Tartu) universiteto teologijos fakultete. Studijas baigė 1893 metais ir buvo paskirtas Nemunėlio Radviliškio parapijos klebono Martyno Cumfto padėjėju. Po metų ordinuotas kunigu ir perkeltas į Švobiškio (Pasvalio rajonas) parapiją. Vedė Nemunėlio Radviliškio kunigo M. Cumfto dukterį Stefaniją. Po kelerių metų žmona mirė.
Švobiškyje
1898 metais Joniškėlyje gydytojo ir visuomenės veikėjo Jono Petkevičiaus namuose J. Šepetys susipažino su Klara Vilcke, kuri tuo metu mokė prancūzų kalbos būsimą pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmoną Sofiją Chodakauskaitę. Klara greitai išmoko puikiai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Po poros metų įvyko jų vestuvės.
Švobiškyje Jonas ir Klara Šepečiai gyveno iki 1912 metų. Per tuos metus jie gražiai sutvarkė kleboniją, pasodino sodą, gėlynus. Spaudos draudimo metais Švobiškio klebonija tapo apylinkės lietuvių inteligentų susirinkimų vieta ir draudžiamų lietuviškų raštų platinimo židiniu.
J. Šepetys bendradarbiavo „Aušroje“, polemizavo su poetu katalikų kunigu Juozu Šnapščiu – Margaliu, kuris „Šaltiniui“ rašė ne vieną prieš reformatus nukreiptą straipsnį, reikalaudamas, kad reformatų kunigai save vadintų pastoriais, o bažnyčios būtų vadinamos kirkėmis.
Nuo 1908 metų J. Šepetys buvo šelpimo draugijos „Žiburėlis“ narys, priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1911 metais pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką reformatų laikraštį „Pasiuntinys“. Buvo jo redaktorius, leidėjas ir administratorius. Laikraščiui leisti Sinodas neskyrė lėšų (po metų Sinodas suteiks „Pasiuntiniui“ finansinę paramą ir pareikš padėką jo redaktoriui – aut. past.), todėl pasakojama, kad kunigas, taupydamas, net metęs rūkyti. „Pasiuntinį“ spausdino Kaune, M. Kuktos spaustuvėje. Paštu laikraštį atsiųsdavo į Linkuvą, o vėliau, kai nuo 1912 metų Jonas Šepetys buvo perkeltas į Nemunėlį Radviliškį, – į Skaistkalnę. Prenumeratoriams laikraštį išsiuntinėdavo kunigo žmona Klara.
„Pasiuntinio“ programa
Mėnesinis laikraštis „Pasiuntinys“ buvo skirtas dvasiškiems lietuvių reikalams. J. Šepetys tokioje, tarsi laikraščio programoje, rašė, kad iki šiol lietuviai protestantai dėl įvairių priežasčių negalėjo turėti savo laikraščio ir tai buvo labai didelis nuostolis, todėl „Pasiuntinys“ visiems, kurie domisi religijos dalykais, nori būti mokytoju ir patarėju.
„„Pasiuntinys“ saugosis užgauti svetimą tikėjimą arba svetimą tautą, – žadėjo J. Šepetys. – „Pasiuntinys“ nori keliauti pilnas tolerancijos keliu drauge su visais lietuviais pirmeiviais“.
Knygelės formato 32 psl. laikraštyje jo redaktorius rašė spausdinsiąs pamokslus, apsakymus iš bažnyčios istorijos, rašys religijos klausimais, spausdins laikraščių ir knygų apžvalgas, kronikas, korespondencijas.
Sulaukė rėmėjų ir bendradarbių
„Pasiuntinys“, kurį buvo galima užsiprenumeruoti pas reformatų kunigus, M. Piaseckaitės – Šlapelienės Vilniaus knygyne ir pas patį redaktorių J. Šepetį, sulaukė skaitytojų palaikymo. Jau antrajame 1911 metų „Pasiuntinio“ numeryje redakcija dėkojo Tomsko lietuviams Martynui Yčui, Jonui Aukštuoliui, Jonui Dominui, Jokūbui Mikelėnui, Jonui Yčui ir Povilui Dagiui už jų gražius ir širdingus linkėjimus ir kvietė prisidėti „prie mūsų mažesniųjų brolių apšvietimo“.
Netrukus daugelis Tomsko lietuvių tapo „Pasiuntinio“ bendradarbiais. Nors bus ir kitokių savo rašinius spausdinti „Pasiuntinyje“ ketinusių autorių. Trečiajame 1912 metų „Pasiuntinio“ numeryje J. Šepetys rašė: „Mūsų gerb. korespondentams: Daug kas atsiunčia mums ilgus pamokslus arba filosofiškus straipsnius apie viską ir apie nieką ir geidžia, kad jie būtų „Pasiuntinyje“ patalpinti, paskui pyksta, kad mes jų nespausdiname, o kiti net ketina pasiskųsti Sinodui: kiti kolioja ir rūgoja, kad mes nieko doro parašyti nemokame ir štai jis parašęs tokį gerą straipsnį, o mes netalpiname laikraštyje: kiti vėl nori, kad mes savo laikraštyje pareikštumėm, kad gyvena tokiame ir tokiame kaime toks ir toks žmogus, ir kad jam Dievas padeda, jis turtingas ir t.t.“
Išspausdinęs („Pasiuntinys“, 1912 m. Nr. 6) laisvamanio Biržų daktaro M. Kuprevičiaus straipsnį „Dėl R. Katalikų bažnyčios reformos“ (jame autorius tvirtina, kad „celibato panaikinimas atneštų Lietuvai didžiausią naudą“ – aut. past.) J. Šepetys prideda prierašą: „Šitą straipsnį gerb. autorius D-ras Kuprevičia norėjo patalpinti „Aušrinėje“. Bet mes, gavę apie tai žinoti, išprašėme jį „Pasiuntiniui“ ne dėl to, kad iššaukti sensaciją arba kištis į svetimos tikybos reikalus, be vis dėl to, kad ir mums, reformatams, laikas jau apsvarstyti savo tikėjimo padėjimą (stovį) ir sutvarkyti bažnyčios reikalus taip, kad visi tie katalikai, kurie dabar yra neužganėdinti savo bažnyčia ir tikyba, panorėtų prie mūsų prisidėti ir pas mus rastų taip tinkamą vietą“.
Polemika su „Draugijos“ redaktoriumi
Žadėjęs saugotis užgauti svetimą tikėjimą, J. Šepetys nejučia įsitraukia į polemiką su kataliku kunigu, „Draugijos“ redaktoriumi Aleksandru Dambrausku. Straipsnyje „Klerikalų apetitai“ (1912 m. Nr.2) užsimena, kad A. Dambrauskas ketina kontroliuoti leidžiamos trijų tomų lietuviškos enciklopedijos turinį. Į šį priekaištą A. Dambrauskas atsako straipsniu „Nekviesti lietuviškos enciklopedijos apgynėjai“ , išspausdintame 63-jame „Draugijos“ numeryje. Kaip atsakas 1912 metų „Pasiuntinio“ 7-me numeryje publikuojamas J. Šepečio straipsnis „Aprėdytas ir kelmas kitaip išrodo“, iš kurio paaiškėja, jog kunigas A. Dambrauskas apgailestaujantis, kad „broliai reformatai, turintieji savo tarpe gana daug žmonių, išėjusių aukštesnius mokslus, nerado savo organui (laikraščiui – aut. past.) tinkamesnio redaktoriaus už J. Šepetį, kuris „kaipo „Pasiuntinio“ redaktorius, stovi žemiau kritikos , o imti „Pasiuntinį“ į rankas „net šlykštu darosi“.
Voroneže ir Vilniuje
Kilus Pirmajam pasauliniam karui J. Šepetys su žmona pasitraukia į Maskvą. Vėliau apsistoja Voroneže, mokytojauja Martyno Yčo įsteigtoje lietuvių gimnazijoje. Pedagoginio darbo neatsisako ir 1918 metais grįžęs į Lietuvą. Vilniaus gimnazijoje dėsto matematiką.
Kartu su Jonu Basanavičiumi, Sofija Čiurlioniene, Juozu Tumu – Vaižgantu, Pranu Mašiotu ir kitais Vilniaus lietuvių inteligentais J. Šepetys 1919 metų balandžio 22 dieną įsteigia Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą (vėliau pavadintą Tautiniu – aut. past.). Jis yra vienas iš laikraščio „Nepriklausomoji Lietuva“ leidėjų. Jame rašė Jonas Basanavičius, Kazys Binkis, Pranas Mašiotas, J. Šepetys ir kiti autoriai. Jo žmona Klara, Vilniaus lietuvių gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja, parengia vadovėlį „Vokiečių kalbos skaitymai“, kurį Jonas Šepetys išverčia į lietuvių kalbą. Paskiriamas Vilniaus reformatų parapijos kunigu, vėliau išrenkamas superintendentu. Patiria sunkią operaciją, bet ir toliau mokytojauja gimnazijoje, rūpinasi lietuviškos parapijos reikalais.
Papilyje – tikėjimo ir kultūros židinys
J. Šepetys 1923 metais paskiriamas kunigu į Papilio parapiją. Čia dirba 18 metų. Atstato per karą sunaikintus bažnytinius pastatus. Kurį laiką redaguoja 1922 metais pradėtą leisti reformatų laikraštį „Mūsų žodis“, kurio pirmą numerį parengė Hipatija ir Martynas Yčai. 1924 metais, paskirtas karo kapelionu, laikraščio redagavimo atsisakė.
Apie J. Šepetį ir jo žmoną Klarą „Mūsų sparnuose“ (Nr. 74 ir 75) rašęs žurnalistas Vytautas Trečiokas užsimena, kad Papilyje tais metais ne kartą lankėsi gera Klaros Šepetienės bičiulė dar iš bendro darbo Voroneže, Martyno Yčo gimnazijoje, metų Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė. Vasaromis ji ilgiau paviešėdavo Papilyje. Jai čia buvo ne tik mielo poilsio, bet ir kūrybinių apmąstymų vieta. Kultūringa ir vaišinga Šepečių namų aplinka traukė ir kitus žymius Lietuvos žmones. Papilyje ne kartą lankėsi žymiausias operos solistas Kipras Petrauskas. Tuomet Šepečiai pakviesdavo į kleboniją daugiau papiliečių, kad ir jie galėtų pabendrauti ir pasidžiaugti kauniškio svečio buvimu. Atvažiuodavo čia ir garsus kupletistas Pupų Dėdė (Akiras Biržys, solidaus leidinio „Biržų apskritis“ autorius – aut. past.)
Tais metais Papilio klebonija buvo ne tik tikėjimo, bet ir kultūros židinys. Klara Šepetienė mokė mergaites šeimininkavimo, rankdarbių, gražaus elgesio etiketo. Ji įsteigė Lietuvos Evangelikių moterų sąjungą, daug metų buvo jos pirmininkė, gražių sumanymų ir renginių iniciatorė.
1940 metais J. Šepečiui buvo suteiktas kunigo emerito statusas. Planavo apsigyventi Biržuose, savo laiką skirti kūrybai. Tačiau gražius planus sugriovė Sovietų Rusijos okupacija.
Paliko Biržus ir Lietuvą
Veikliems ir žinomiems, nuoširdžia veikla žmonių pagarbą ir meilę pelniusiems inteligentams likti Lietuvoje buvo rizikinga. Tikriausiai tai jautė geroji Klaros Šepetienės bičiulė Sofija Čiurlionienė. Ji 1940-ųjų metų rudenį atvyko į Papilį. Ne viešnagėn. Įtikinti Šepečius, kad jie išvyktų iš okupuotos Lietuvos. Klara buvo vokiečių kilmės. Todėl galėjo išvažiuoti abu. Paklausiusi draugės patarimo, Klara Šepetienė išsirūpino repatriacijos dokumentus.
Labai nenoriai J. Šepetys paliko Biržus ir Lietuvą. Pasiekė Vokietiją. Vėliau Lodzę. Ten, Lodzės ligoninėje, mirė 1941 metų balandžio 28 dieną.
Liko jo parašytos knygos, pageltę, prieš šimtą metų redaguoti laikraščiai.
Kunigo žmona ir jos prisiminimai
Klara Šepetienė po vyro mirties gyveno 23 metus. Dvidešimt paskutiniųjų metų Šveicarijoje, Evangelikų pabėgėlių namuose „Pelikan“. Vokiečių okupacijos metais jos laiškai, sklidini ilgesio ir meilės paliktam kraštui, dar pasiekdavo Papilyje gyvenusius jai brangius žmones. Sovietiniais metais susirašinėjimas liovėsi. Paraginta tautiečių, ryžosi rašyti prisiminimus apie gyvenimą su kunigu Jonu Šepečiu. Pirma ir vienintelė prisiminimų dalis, jau po jos mirties 1964 metais, buvo išspausdinta septynioliktajame „Mūsų sparnų“ žurnalo numeryje. Tęsinio nebeparašė dėl pablogėjusios sveikatos (neteko regėjimo) ir per dvidešimt metų, neturint progos kalbėti lietuviškai, gerokai primirštos lietuvių kalbos.
Apie savo vyrą, kunigą, istoriką, publicistą ir redaktorių J. Šepetį prisiminimuose rašė: „Savo gyvenimo užduotį kaip ev. reformatų kunigas ir mokytojas, ir kaip geras Lietuvos sūnus superint. kun. Jonas Šepetys atliko labai gražiai. Sau pačiam keldamas kuo kukliausius reikalavimus, kitiems padėti turėjo atvirą širdį ir lengvą ranką. Daug žmonių šitą patyrė, kai kreipdavosi į jį patarimo ar pagalbos. Jo gyvenimas buvo turiningas, šviesus kaip tikro lietuvio, ev. reformatų dvasios ganytojo“.
