Naujausios
Nežinomas poeto portretas
1904 – 1906 metais Sankt Peterburge buvo leidžiamas literatūros, mokslo ir politikos savaitraštis „Lietuvių laikraštis“. Tai buvo pirmasis legalus lietuvių laikraštis, išėjęs po spaudos draudimo panaikinimo. 1905 metais (Nr. 19 – 20) jame išspausdintas pasakojimas „Kun. Antanas Strazdas (Drazdauskas)“. Tekstas iliustruotas jauno kunigo Antano Strazdo portretu. Jo savininkas Raseinių bažnyčios klebonas kun. Petras Dočkus tvirtina „buk tai esąs tikrasai Strazdelio paveikslas“.
Iki šiol žinomas dailininko E. Romerio tapytas jau į senatvės dienas įkopusio kunigo ir poeto Antano Strazdo portretas. Tikriausiai juo pasinaudodamas nežinomas autorius sukūrė Antano Strazdo portretą, kuris geriausiai žinomas poeto gerbėjams, nes nuolat patenka į jo kūrybos knygas. Palyginę šiuos du portretus su išspausdintu „Lietuvių laikraštyje“ įžvelgsime panašius veido bruožus. Gal būt tai tikrai jauno Strazdelio portretas, mažai kam žinomas ir matytas?
Poeto pėdsakais
Šis portretas paskatino pasekti poeto pėdsakais Biržų krašto žemėje. Nes čia būta ne tik patį poetą pažinojusių žmonių (daug metų Pabiržėje kunigavęs Pabiržės parapijos klebonas P. Kochanovskis kartu su A. Strazdu baigė Ilukstės jėzuitų mokyklą, mokėsi Vilniuje Vyriausioje Lietuvos mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje – aut. past.), bet ir kryžiavosi jo neramaus gyvenimo keliai, gimė eilėraščiai ir giesmės, kildavo konfliktai, atskleidę nenuolankų, tiesą ir paprastą žmogų mylinčio poeto ir kunigo charakterį.
Ne kiekvienas biržietis žino, kad už Nemunėlio, latvių pusėje prigludusioje Skaistkalnėje, A. Strazdo laikais vadintoje Šenbergu (biržietiškai – Šimberku) buvo jėzuitų mokykla, kurioje teko mokytis būsimajam poetui. Skaistkalnės jėzuitų rezidencijos mokykla aštuonioliktojo amžiaus viduryje buvo viena iš gausiausiai lankomų Kuršo mokyklų. A. Strazdas šioje mokykloje mokėsi lotynų kalbos, geografijos ir biblijos istorijos, pramoko latvių ir rusų kalbų.
Gavęs kunigystės šventinimus, A. Strazdas buvo nuolat kilnojamas iš vienos bažnyčios į kitą. Jam teko kunigauti Viešintuose, Anykščiuose, Kupiškyje, Skapiškyje, Šimonyse, Karsakiškyje, Pandėlyje, Kamajuose, dažnai lankytis Vabalninke, Kupreliškyje, Subačiuje, Krinčine, dirbti nedidelėje Dilių filijoje.
Mūsų kraštietis rašytojas ir pedagogas, iš Ramongalių kaimo kilęs Juozas Petrulis 1938 metais išleistoje knygoje „Antanas Strazdas. „Giesmės svietiškos ir šventos“ poeto ir kunigo dažno kilnojimo priežastis apibūdina šitaip: „Dėl savo neramaus, stataus būdo, dėl mėgimo ponams ir sulenkėjusiems dvasininkams viską į akis sakyti, dėl visokių jiems krėstų juokų, „dėl vienos visuomenės dalies kiršinimo prieš kitą,“ vadinas, dėl baudžiauninkų prieš ponus užstojimo, dėl neabejojamo lietuviškumo, dėl savotiško kunigų pareigų ėjimo, apskritai dėl „kunigų luomo žeminimo“ – jis, kaip tas amžinas žydas, turėjo kilnotis iš parapijos į parapiją, iš filijos į filiją“.
Dilių koplyčioje
Labiausiai Biržų rajone žinoma vieta, susijusi su Antano Strazdo vardu, yra Dilių koplyčia, kurioje apie trejetą metų (iki 1812 metų pradžios) kunigavo poetas. Diliai priklausė dvarininkams Koplevskiams.
Strazdo laikais čia buvusi nemaža gyvenvietė. Buvo dvi smuklės, bažnytėlė, keletas kiemų. Šiandien 1777 metais statyta Dilių koplytėlė – vienintelis išlikęs pastatas, kur teko kunigauti A. Strazdui. Iš Diliavos dvaro sodybos liokajus nešiodavęs kunigui pietus. Svarbiausia A. Strazdo pareiga buvo švenčių dienomis atlaikyti nustatytas pamaldas už Dilių koplyčios fundatorių F. Koplevskį ir jo giminę.
Diliuose praleisti metai poetui turėjo būti palyginti ramūs, nes tarnyba pas privačių bažnytėlių ar koplytėlių savininkus paprastai būdavo pelningesnė ir lengvesnė, mažiau būdavai priklausomas nuo klebonų ir aukštesnės bažnytinės valdžios.
Tačiau Antanas Strazdas neišvengė konfliktų su Vabalninko klebonu A. Emalinavičiumi, kuriam nepatiko, kad poetas šventindavo kryžius, laidodavo ir krikštydavo žmones Vabalninko ir kitose kaimyninėse parapijose. Būta nesutarimų ir su dvarininkais Koplevskiais. Mirus Koplevskiui, atviras ir tiesus, nemokantis veidmainiauti Antanas Strazdas laidotuvėse pasakęs pamokslą, kuris labai nepatikęs velionio našlei. Ji išvariusi poetą iš Diliavos. Tačiau 1813 metų žiemą ar pavasarį jis vėl buvo trumpam sugrįžęs į Dilius. Priešais Dilių Švč. Jėzaus Širdies koplyčią yra akmuo, ant kurio, pasakojama, sėdėdamas poetas parašęs savo giesmę „Pulkim ant kelių“.
Diliuose praleisti metai buvo reikšmingi tuo, kad čia poetas parašė ne vieną eilėraštį 1814 metais Vilniuje išleistam savo eilėraščių rinkiniui. Vabalninko apylinkės, kuriose Strazdas praleido nemažą ir bene svarbiausią savo kūrybinių metų dalį, buvo vienas raštingiausių Rytų Lietuvos kampelių. Šią raštingumo tradiciją palaikė ir poetas, nedideliu dviejų trijų šimtų egzempliorių tiražu išleistą savo pirmąjį eilėraščių ir giesmių rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“ išplatindamas Vabalninko ir Kupiškio parapijų valstiečių tarpe.
Konfliktas dėl „Pagrabo Palšio“
Iki šių dienų išliko tik du Strazdo rinkinio „Giesmės svietiškos ir šventos“ egzemplioriai. (1991 metais 10000 egzempliorių tiražu buvo perspausdintas M. Mažvydo bibliotekoje saugomas vienintelis išlikęs pilnas šio rinkinio egzempliorius – aut. past.) Bene svarbiausia to priežastis – poeto parašytas eilėraštis „Pagrabas Palšio.“ Šis eilėraštis tuo metu, kuomet Biržų krašte dar tebebuvo gyvi vykusių religinių nesutarimų tarp katalikų ir evangelikų reformatų atgarsiai, greitai virto daina, o „bambizas“ Palšis pasidarė bendriniu vardu. 1818 metais liepos mėnesį Izabeline (Baltarusija) įvykęs reformatų sinodas Antano Strazdo satyriniame eilėraštyje „Pagrabas Palšio“ įžvelgė reformatų tikėjimo įžeidimą ir pavedė Žemaičių evangelikų reformatų distrikto konsenjorui Biržų kunigui M. Cerauskui šio paskvilio autorių apskųsti Vilniaus konsistorijai.
Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų kunigo Mykolo Cerausko (Vaclovas Biržiška „Aleksandryne“ nurodo Ceraskio pavardę) šeimoje gimęs sūnus Mykolas nebuvo eilinis reformatų kunigas. Manoma, kad jis mokėsi Slucke, vėliau studijavo Berlyne ir Marburge. Grįžęs į Lietuvą, kurį laiką buvo Kėdainių reformatų mokyklos mokytojas, vėliau dirbo kunigu Slucke, Kėdainiuose, Zabludove, o nuo 1784 metų kunigavo Biržuose. Čia ir mirė 1824 metais. Jo sūnus Juozas buvo pamokslininku Biržuose, o anūkas Vytautas Mykolas Enrikas – Maskvos universiteto astronomijos profesorius.
Mykolas Cerauskas žinomas kaip lietuviškų raštų autorius ir parengėjas, išleidęs Karaliaučiuje, Karališkoje Hartungo spaustuvėje, leidinius „Summa arba Trumpas išguldymas evangeliu šventu par visus metus dienomis nedelos“, „Kancyonalas, tey east Knigos psolmu ir giesmių“, „Maldos krikščioniškos, visokioy reykmeney prigulinčios“.
Mintaujoje buvo išspausdintas M. Cerausko pamokslas „Kozonis padekavonies po ataiemimuy varpu...“ ir „Seanas katechizmas, arba Pamoksley veikalams“. Manoma, kad šis katekizmas išspausdintas Biržų reformatų parapijos lėšomis. „Lietuvos TSR bibliografijoje“ nurodyta, jog vienas šio katekizmo egzempliorius yra ir Biržų muziejuje.
M. Cerauskas skunde nurodė, kad A. Strazdo knygutės „Giesmės svietiškos ir šventos“ išleidimas yra neteisėtas, nes ji išėjusi be cenzūros žinios ir sutikimo, o blogiausia, kad tą nelegalų leidinį galima rasti kone kiekviename kieme ir giesmė apie bambizą Palšį, pritaikius jai gaidą, yra „labai dažnai dainuojama“. Konsistorijai pareikalavus Strazdą pasiaiškinti, poetas rašė, kad savo kūriniu reformatų tikėjimo įžeisti nemanęs, kūrinį rašęs liaudžiai, o dėl „bambizo“ esąs niekuo dėtas, nes šį žodį sukūrę patys žmonės. Tik po trečiojo M. Cerausko skundo, kuriame grasinama, kad bus kreipiamasi į dvasinių reikalų ministeriją Peterburge, šio eilėraščio autorius buvo nubaustas trijų dienų rekolekcijomis, knygutę išleidusiai misionierių spaustuvei uždėta 50 rublių bauda, o Vabalninko, Kupiškio ir kitų parapijų klebonams nurodyta A. Strazdo eilių knygelę iš žmonių „atiminėti ir deginti“.
