Neturėsi kitų dievų, tiktai mane (Iš 20,3) Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes aš Dievas, ir kito nėra! (Iz 45,22)
Tenka išgirsti: “Dievas vienas, tad mes visi tikime tą patį Dievą…” Argi mes, krikščionys tikime tą patį Dievą, kaip Jį tiki islamo išpažinėjai ar budizmo išpažinėjai ir apskritai, kitų religijų žmonės ar žmonės, kurie tvirtina esą tikintys, bet nepriklauso jokiai bendruomenei, pavyzdžiui, deistai?
Laikausi nuomonės, jog visi žmonės tiki arba aiškiau – yra religingi. Nevienodai. Vieni priklauso religinėms bendruomenėms, kiti sąmoningai arba nesąmoningai “kuria” savo asmeninį religingumą. Religingumas įrašytas į žmogaus esybę ir veikia žmoguje prietarais ir moralės dėsniais. Kaip tiki, taip ir gyveni, elgiesi. Tokie ir žmogaus santykiai su jį supančiais kitais žmonėmis, aplinka, gamta, daiktais. Kuo paremti Tamstos santykiai? Kokiu įstatymu ir įsakymais? Kas tų įsakymu Valdovas? Prieš ką atsakai?
Dekalogo antrosios lentelės dalies įsakymai randami visose religijos ir net ten, kur religija neigiama. Sovietiniai ateistai teisdavo savo ištvirkusius partijos narius. Visos valstybės leidžia įstatymus, kuriose smerkiamos žmogžudystės, vagystės, pasileidimas ir nepagarba tėvams. Tai neleidžia mums tvirtinti, jog visi tikime tą patį Dievą. Svarbu, ar mūsų tikėjimas sutampa pirmojo Dievo įsakymo šviesoje? Galima išpažinti “kitus dievus” ir laikytis, kurio nors Dievo įsakymo. Tarkim, kai jis apsaugo tavo asmeninę naudą. Tačiau, tokie asmeniškai išpažįstami dievukai neišgelbės nė vieno nuo Dievo rūstybės ir tos pražūties, dėl kurios mus įspėja Dievas savo Žodyje. Ignoruodami ir nepažindami Dievo, kuris gelbėja, mes garbiname stabus – netikrus dievus. Laikomės jų įstatymų. Ar tai būtų primityvios religijos stabai, ar tai būtų “išvystytos” pvz.: sveikų dietų, sveikų pratimų, kultų, mokymų ir sėkmės teorijų, politikų ir kitos religijos. Neišgelbės. Kai kada gali duoti tam tikrą patogumą arba net “opiumą liaudžiai”. Palengvins pasmerktųjų pražūčiai likimą žemėje, bet neišgelbės. Išgelbėjimą turi tik tas, kuris yra Vienas, tas kuris apsireiškia savo Žodyje. Tas, kuris atėjo į Žemę, kad įvykdytų visą Įstatymą. Jame atpažintume jėgą, kuria Jis viską sukūrė iš nieko. Jėgą, sunaikinančią nuodėmės sieną tarp Kūrėjo ir savo dieviškumu sergančio žmogaus. Ta jėga – Jėzus Kristus! Deja, ne Biržai… ne aš ir ne mūsų religija. Net ne Bažnyčia. Biržuose, Bažnyčioje, tikinčiose širdyse ir tikėjimo praktikoje, kai tavo Valdovas ir Viešpats – Jėzus Kristus.
Kunigas Rimas Mikalauskas