Biržiečiai aplankė istorinius miesto pastatus

Fe­lik­so GRUNS­KIO nuo­tr.
Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­mink­lo­sau­gi­nin­kas Da­lius pa­sa­ko­ja apie Bir­žų Že­mės ūkio ban­ko sta­ty­bą, pa­sta­to ar­chi­tek­tū­rą
Praė­ju­sį sek­ma­die­nį dau­giau nei pus­šim­tis bir­žie­čių da­ly­va­vo pa­žin­ti­nė­je eks­kur­si­jo­je "Vis­kas ki­taip, nei at­ro­do įpras­tai". Eks­kur­si­ją or­ga­ni­za­vo Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus spe­cia­lis­tas Da­lius Mi­ke­lio­nis. Eks­kur­si­jos da­ly­viai ap­lan­kė My­ko­lo Son­gai­los mo­der­no sti­liu­mi su­pro­jek­tuo­tą tuo­me­ti­nį Že­mės ūkio ban­ką. Už­su­ko į dvi­de­šim­to­jo am­žiaus pra­džio­je sta­ty­tus Jan­so­no rū­mus, ku­riuo­se dau­ge­lį me­tų vei­kė pa­štas. Iš pa­što eks­kur­san­tai nu­žy­gia­vo į pi­lį, kur bu­vo įleis­ti į "Sė­los" mu­zie­jaus eks­po­na­tų kon­ser­va­vi­mo la­bo­ra­to­ri­ją ir mu­zie­jaus fon­dų sau­gyk­las. Eks­kur­san­tai tu­rė­jo iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę pa­si­dai­ry­ti po svar­bių mies­to pa­sta­tų vi­di­nes erd­ves, kur pa­pras­tai lan­ky­to­jai nė­ra įlei­džia­mi.

Bu­vu­sia­me ban­ke

Pir­miau­sia bu­vo ap­lan­ky­tas Kęs­tu­čio gat­vės 12-tu nu­me­riu pa­žy­mė­tas bu­vu­sio Že­mės ūkio ban­ko pa­sta­tas. Ja­me da­bar šei­mi­nin­kau­ja ka­riš­kiai. Tvar­ka ka­riš­ka, tad da­bar neuž­suk­si ir ne­pa­si­dai­ry­si, kaip at­ro­do pa­sta­to vi­dus. Šį kar­tą užė­jo­me. O pa­sta­to in­ter­je­ras – įspū­din­gas.

Sa­vi­val­dy­bės pa­mink­lo­sau­gi­nin­kas Da­lius pa­pa­sa­ko­jo, jog pa­sta­tą Bir­žuo­se su­pro­jek­ta­vo ar­chi­tek­tas My­ko­las Son­gai­la. Šis, gar­sus tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ar­chi­tek­tas, su­pro­jek­ta­vo Kau­no Vals­ty­bės teat­rą, Lie­tu­vos ban­ko rū­mus, ki­tus pa­sta­tus. Ar­chi­tek­tas Son­gai­la va­do­va­vo Pa­ne­vė­žio, Ma­žei­kių, Kre­tin­gos, Ra­sei­nių, Tau­ra­gės ban­kų pa­sta­tų pro­jek­ta­vi­mui ir sta­ty­bai. Bir­žų ban­kas, ku­rio są­ma­ti­nė sta­ty­bos ver­tė – 280 tūks­tan­čių li­tų, bu­vo pa­sta­ty­tas per 7 mė­ne­sius. Pir­miau­sia į sta­ty­bos vie­tą bu­vo at­vež­tas Švei­ca­ri­jo­je pa­ga­min­tas sei­fas. Ir ta­da ap­link sei­fą pra­si­dė­jo pa­sta­to sta­ty­bos dar­bai. Pas­ta­te ir da­bar te­bes­to­vi tas, šim­to me­tų se­nu­mo sei­fas, ku­ria­me da­bar ka­riš­kiai sau­go gink­lus. Ka­riš­kis Mo­des­tas at­vė­rė ir lei­do pa­vars­ty­ti ke­lias to­nas sve­rian­čias sei­fo du­ris. Jos ir šian­dien vars­to­si ne­cyp­da­mos ir ne­girgž­dė­da­mos.

Įs­pū­din­ga pa­sta­to cent­ri­nė da­lis. Ir mo­nu­men­ta­li, ir so­li­di, ir leng­va. Įs­pū­din­gos me­di­nės du­rys su žal­va­ri­nė­mis ran­ke­no­mis. Sa­lės erd­vę puo­šia kar­ni­zas, lu­bų – pla­fo­nas. Sie­nos ir ko­lo­nos deng­tos dirb­ti­niu mar­mu­ru. Mi­nė­jo­me, kad į pa­sta­to vi­dų bet ka­da ne­beu­žei­si­me. Ta­čiau kas­dien ga­li­me stab­te­lė­ti ir ati­džiau pa­si­žiū­rė­ti į bu­vu­sio ban­ko išo­rę. Vien ko ver­ta me­ta­li­nė tvo­ra, de­ko­ruo­ta tau­tiš­kais or­na­men­tais, pri­me­nan­čiais lo­va­tie­sių ar stal­tie­sių or­na­men­tus. Iš­sis­ki­ria ir pa­sta­to var­tai su dviem stul­pais, ži­bin­tu. Iš to­lė­liau šie var­tai pri­me­na Ge­di­mi­nai­čių stul­pus.

Fe­lik­so GRUNS­KIO nuo­tr.
Bu­vu­sia­me pa­šte yra erd­vių, kur jau­kiai ga­lė­tų įsi­kur­ti bib­lio­te­ka.

Bu­vu­sia­me pa­šte

Iš bu­vu­sio ban­ko pa­sta­to smal­suo­liai pa­trau­kė į bu­vu­sio pa­što pa­sta­tą. Kol vei­kė pa­štas, jo klien­tai lan­ky­da­vo­si tik lan­ky­to­jų ap­tar­na­vi­mo sa­lė­se. Ki­to­se pa­tal­po­se, dėl įstai­gos spe­ci­fi­kos, ap­si­lan­ky­ti ga­lė­jo tik ne­dau­ge­lis bir­žie­čių. Da­bar eks­kur­san­tai ga­lė­jo pa­si­dai­ry­ti po iš­tuš­tė­ju­sias pa­sta­to erd­ves. Yra erd­vių sa­lių... Net dvi įspū­din­gos kok­li­nės kros­nys... Tik­rai ga­lė­tų šia­me pa­sta­te įsi­kur­ti bib­lio­te­ka. Kas pa­sta­tą nu­pirks, tas ja­me ir šei­mi­nin­kaus.

Eks­kur­si­jos va­do­vas Da­lius pri­mi­nė, jog bu­vu­sio pa­što pa­sta­tą 1903 me­tais pa­sta­tė tur­tin­giau­sias Bir­žų vers­li­nin­kas Teo­do­ras Jan­so­nas. Jis su­pir­ki­nė­jo ir per­dir­bo že­mės ūkio pro­duk­ci­ją, to­dėl tu­rė­jo iš ko pa­sta­ty­ti dvie­jų aukš­tų na­mą su man­sar­da. Šis pa­sta­tas va­din­tas Jan­so­nų rū­mais. Ta­čiau šia­me pa­sta­te Jan­so­nai be­veik ne­gy­ve­no. Ati­da­vė nau­do­ti bir­žie­čiams. Šia­me mū­ri­nia­me rau­do­nų ply­tų pa­sta­te 1908 – 1914 me­tais vei­kė ke­turk­la­sė mo­kyk­la. 1917 – 1931 me­tais – Bir­žų gim­na­zi­ja. 1931 me­tais čia įsi­kū­rė pa­što, te­le­fo­no ir te­leg­ra­fo įstai­ga. Bir­žų pa­štas šia­me pa­sta­te vei­kė iki šių­me­tės va­sa­ros.

Kaž­kas iš eks­kur­si­jos da­ly­vių pa­sva­jo­jo, jog bū­tų ge­rai, kad koks bir­žie­tis vers­li­nin­kas da­bar nu­pirk­tų bu­vu­si pa­štą ir, kaip ka­dai­se Jan­so­nai, jį pa­do­va­no­tų Bir­žams.

Fe­lik­so GRUNS­KIO nuo­tr.
Mu­zie­jaus ar­cheo­lo­gas Ka­ro­lis pa­sa­ko­ja, kaip iš su­var­gu­sio ar­cheo­lo­gi­nio ra­di­nio pa­da­ro­mas gra­žus eks­po­na­tas.

Ar­cheo­lo­gų la­bo­ra­to­ri­jo­je

Iš pa­što žin­gei­dūs bir­žie­čiai pa­trau­kė į Bir­žų pi­lį. Bu­vo įleis­ti į mu­zie­jaus ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių la­bo­ra­to­ri­ją. Mu­zie­jaus dar­buo­to­jas ar­cheo­lo­gas Ka­ro­lis pa­pa­sa­ko­jo, kaip res­tau­ruo­ja­mi ar­cheo­lo­gi­niai me­ta­lo ra­di­niai. Pa­ro­dė, jog ra­di­niai, nuo že­mė­se bu­vu­sių drus­kų "ver­kia". Jei­gu ver­kia, va­di­na­si, rei­kia pa­da­ry­ti, kad ne­be­verk­tų. To­dėl ra­di­nius nu­va­lius nuo rū­džių, jie 2 – 3 mė­ne­sius ar net pus­me­tį ver­da­mi dis­ti­liuo­ta­me van­de­ny­je, nuo­lat tą van­de­nį pa­kei­čiant. Kol iš gelž­ga­lių ne­pa­si­ša­li­na drus­kos. Po vi­ri­mo daik­tai džio­vi­na­mi 205 – 215 laips­nių karš­ty­je. Iš­džio­vin­ti pa­den­gia­mi me­džia­go­mis, kad tap­tų at­spa­rūs oro po­vei­kiui. To­kius daik­tus jau ga­li­ma eks­po­nuo­ti mu­zie­ju­je. Taip me­ta­lo ra­di­niai be po­ky­čių ga­li bū­ti ro­do­mi 5 – 10 me­tų. Jei­gu pra­de­da ges­ti, juos vėl rei­kia vir­ti, kep­ti...

Fe­lik­so GRUNS­KIO nuo­tr.
Mu­zie­jaus fon­dų sau­go­to­ja Tat­ja­na pa­ro­do vie­ną uni­ka­lų, gau­tą iš Bir­žų slap­to­jo ar­chy­vo, do­ku­men­tą.

Mu­zie­jaus fon­duo­se

Mu­zie­ji­nin­kė Vi­ta pa­pa­sa­ko­jo, kaip mu­zie­ju­je res­tau­ruo­ja­mos ir sau­go­mos kny­gos, do­ku­men­tai, nuo­trau­kos... Ap­si­mo­vu­si bal­tas šva­rias pirš­ti­nai­tes Vi­ta paė­mė vie­ną se­ną baž­ny­ti­nę kny­gą ir ją at­sar­giai var­tė. Ro­dė, kaip lo­ty­niš­kai dai­liu raš­tu ku­ni­gas re­gist­ra­vo Bir­žų pa­ra­pi­jos žmo­nes. Mu­zie­ju­je yra ke­li šim­tai baž­ny­ti­nių kny­gų. Jos da­bar skait­me­ni­zuo­ja­mos, tad kai ku­rias kny­gas jau ga­li­ma ras­ti elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je.

Mu­zie­ji­nin­kė Tat­ja­na eks­kur­san­tus pa­ve­džio­jo po sau­sa­kim­šas mu­zie­jaus sau­gyk­las. Mu­zie­jus fon­duo­se jau yra be­veik 160 tūks­tan­čių eks­po­na­tų. Tik ke­lis pro­cen­tus jų ga­li­ma pa­ma­ty­ti mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jų sa­lė­se. Di­džio­ji da­lis mu­zie­ji­nių ver­ty­bių – sau­gyk­lo­se. Sun­ku pa­ro­dy­ti, kas sau­gyk­lų spin­to­se, dė­žė­se, ste­la­žuo­se su­kaup­ta. Čia yra vis­ko: au­di­nių, rū­bų, kny­gų, ba­tų, do­ku­men­tų, nuo­trau­kų, pa­veiks­lų, įvai­rių įvai­riau­sių daik­tų... Mu­zie­ji­nin­kams bet koks daik­tas, ypač tu­rin­tis ko­kią is­to­ri­ją, yra ver­tin­gas. Bir­žų mu­zie­jaus žmo­nės džiau­gia­si, jog bir­žie­čiai dos­niai mu­zie­jui ati­duo­da daik­tus. Jie nu­fo­tog­ra­fuo­ja­mi, re­gist­ruo­ja­si, ir tam­pa vals­ty­bės nuo­sa­vy­bę. Mu­zie­ji­nin­kė Tat­ja­na ap­gai­les­ta­vo, jog fon­duo­se ankš­ta. Ta­čiau sa­kė, jog siū­lo­mų daik­tų neat­si­sa­kys. Pa­vyz­džiui, ta­ry­bi­nių lai­kų ka­lė­di­nių eg­lu­čių pa­puo­ša­lų net nu­pirk­tų...

Mu­zie­ji­nin­kai pa­sva­jo­jo, kad iš pi­lies, kaip ža­da­ma, iš­si­kels bib­lio­te­ka. Ta­da mu­zie­jus tu­rė­tų nau­jų erd­vių mu­zie­ji­nėms ver­ty­bėms lai­ky­ti, kaup­ti, ro­dy­ti. Bū­tų ge­rai. Ir mes tu­rė­tu­me, kur erd­viau po mu­zie­ji­nin­kų val­das pa­si­dai­ry­ti. Jei­gu kar­tą, ačiū, įsi­lei­do į sa­vo pa­slap­čių pa­tal­pas, tai gal dar ko­kį kar­tą mu­zie­ji­nin­kai pa­kvies smal­suo­lius į sve­čius.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.