Autobusų parko direktorius Marius Šernas: „Esu visiškas biržietis“

Nuotr. iš as­me­ni­nio šei­mos al­bu­mo
Ma­rius Šer­nas su žmo­na Edi­ta ir jųd­vie­jų at­ža­lo­mis – So­fi­ja ir Da­nie­liu­mi.
Nau­ja­sis Bir­žų au­to­bu­sų par­ko va­do­vas Ma­rius Šer­nas jau ap­ši­lo ko­jas nau­jo­je dar­bo vie­to­je. „Bir­žie­čių žo­dis“ ne­kant­rau­jan­tiems skai­ty­to­jams su­sku­bo pa­kal­bin­ti at­sa­ko­my­bės už sa­ve ir ki­tus ne­ven­gian­tį pri­siim­ti kraš­tie­tį apie jo vai­kys­tės me­tus, kū­ry­bi­nius ban­dy­mus, moks­lus, dar­bus ir vi­siems mums rū­pi­mą Bir­žų au­to­bu­so par­ko atei­tį.

Jums ta­pus UAB Bir­žų au­to­bu­sų par­kas va­do­vu, daž­nas kraš­tie­tis tei­rau­da­vo­si: „Kas jis toks, iš kur?“

Esu vi­siš­kas bir­žie­tis. Čia – vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Mie­las man šis kraš­tas, nuo pat vai­kys­tės iš­li­kę ge­ri pri­si­mi­ni­mai.

Ko­kios bu­vo Jū­sų vai­kys­tės, Jū­sų mo­kyk­li­nių me­tų va­sa­ros?

Jos pra­bė­go šei­mos so­dy­bo­je Bir­žų ra­jo­ne, pas te­tą ir mo­čiu­tę Vė­jo ir Jau­ni­mo gat­vė­se.

Va­sa­rą „tar­nau­da­vau“ ma­mai so­de. Ma­nęs lau­kė ūkio dar­bai – sa­vo so­das, sa­vo dar­žas, sa­vos bul­vės. Tė­vai bu­vo ga­na reik­lūs. Jie la­bai ver­tin­da­vo dar­bą.

Nuo try­li­kos me­tų pra­dė­jau dar­buo­tis sa­va­ran­kiš­kai, kar­tu su drau­gais už­si­dirb­da­vom miš­ke ka­po­da­mi ne­nau­din­gus krū­mus.

Dar­bui lai­ko ras­da­vo­te ir moks­lų me­tu…

Mo­kiau­si Bir­žų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je (gim­na­zi­jos pa­sta­te), pa­skui įsto­jau į „Sau­lės“ gim­na­zi­ją. Po pa­mo­kų dirb­da­vau au­to­ser­vi­se. Pa­gal­bi­niu. Mo­kiau­si, žiū­rė­jau, kaip dir­ba pro­fe­sio­na­las. Ir man atei­ty tai pa­dė­jo.

Moks­lai? Tam, kas ne­si­se­kė, daug dė­me­sio ne­sky­riau. Nes­ky­riau dė­me­sio ir tam, kas se­kė­si, nes … se­kė­si.

Už­tat ras­da­vot lai­ko po­mė­giams, ku­rie iš­li­ko iki šiol. Vie­nas iš jų – kny­gos, jų skai­ty­mas ir ver­ti­mas.

Vers­ti man pa­ti­ko ir se­kė­si. Kal­bos mo­kiau­si ir žiū­rė­da­mas fil­mu­kus per ka­be­li­nę te­le­vi­zi­ją. Bū­da­mas pen­kio­li­kos, pa­ban­džiau vers­ti Miya­mo­to Mu­sas­hi „Pen­kių žie­dų kny­gą“. Po pus­la­pį kas­dien. Bet man ver­čiant ji grei­tai bu­vo iš­leis­ta ki­to ver­tė­jo. Tu­rė­jau ga­li­my­bę pa­ly­gin­ti.

Per­nai bu­vau pra­dė­jęs vers­ti Noa­mo Choms­kio (Noam Choms­ky) „Rek­viem ame­ri­kie­tiš­ka­jai sva­jo­nei“ (Re­quiem for the Ame­ri­can Dream). Bet lei­dyk­los ne­su­si­do­mė­jo.

Iki dar­bo Bir­žų au­to­bu­sų par­ke ver­ti­mams – fil­mų su­btit­ra­vi­mui te­le­vi­zi­jo­je sky­riau vi­są sa­vo lai­ką.

Tu­riu sa­vo my­li­mų kny­gų bib­lio­te­kė­lę. Tie­sa, di­des­nę jų da­lį ati­da­viau bib­lio­te­kai. Vi­siems re­ko­men­duo­ju pa­skai­ty­ti Dže­ko Lon­do­no „Mar­ti­ną Ide­ną“. Poe­zi­ja? Tik vie­nas poe­tas. Pas­kai­tau ir pa­klau­sau ang­lų poe­to Vil­ja­mo Blei­ko (Wil­liam Bla­ke) ei­les.

Kla­si­ki­nei li­te­ra­tū­rai šiuo me­tu lai­ko vi­sai ne­tu­riu. Džiau­giuo­si, jei ran­du lai­ko ir jė­gų pa­si­do­mė­ti tuo, kas vyks­ta pa­sau­ly­je.

Ant­ra­sis vai­kys­tės po­mė­gis ir­gi ne­pa­lei­džia iki šiol… Ką Jums reiš­kia brei­kas?

Brei­ką šo­ku nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų. Tai yra vie­nin­te­lis vy­kęs žmo­ni­jos eks­pe­ri­men­tas. Bet ku­rio­je ša­ly­je, bet ku­rio­je jos ker­te­lė­je ga­li ras­ti drau­gų, bend­ra­min­čių. Kai bū­da­mas Os­le su­si­ra­dau dar­bą, iš kar­to ap­si­lan­kiau Brei­ko stu­di­jo­je. Šo­kan­tiems brei­ką ne­svar­bi nei ta­vo ra­sė, nei tau­ty­bė, nei re­li­gi­ja, nei po­li­ti­nės nuo­sta­tos. Te­rei­kia no­ro ir lais­vo lai­ko. Ta­pęs brei­ko, jo kul­tū­ros da­li­mi, vi­sa­da lie­ki sko­lin­gas. Da­bar ma­no pa­rei­ga yra mo­ky­ti jau­ną­ją kar­tą – tre­ni­ruo­ju vai­kus. Tu­riu sep­ty­nis mo­ki­nius.

Jei mums jau­niems bū­tų už­drau­dę šok­ti, už­tren­kę du­ris, ne­ži­nau, kur šian­dien bū­čiau. Bet Bir­žuo­se bu­vo ir yra daug ge­rų žmo­nių, ku­riems ga­liu pa­dė­ko­ti. Esu la­bia dė­kin­gas „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je dir­bu­siam fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­jui Vy­tau­tui Klem­kai. Ko ge­ro, tik jo pa­ta­ri­mų dė­ka ne­su rim­tai trau­muo­tas šok­da­mas brei­ką. Ma­no drau­gų ki­to­kios pa­tir­tys – išo­pe­ruo­ti ke­lių są­na­riai, ply­šę raiš­čiai ir pan

Kuo ski­ria­si šian­die­nos vai­kai nuo Jū­sų kar­tos?

Ski­ria­si ir vai­kai, ir tė­vai. Tė­vai su­pran­ta, kur ve­da vai­ką. Mo­ki­niai mo­der­nes­ni, vi­si su iš­ma­niai­siais telefonais… Į vai­kų vi­di­nį pa­sau­lį ne­si­gi­li­nu. Sten­giuo­si „nu­kan­kin­ti“. Dir­ba­me rim­tai. Ma­no dvy­li­ka­me­tis mo­ki­nys Po­vi­las šiuo me­tu šo­ka kur kas ge­riau nei aš bū­da­mas sep­ty­nio­li­kos. Tuo tar­pu ma­no pen­kia­me­tis sū­nus jau iš­mo­ko sto­vė­ti ir ant gal­vos.

Smal­su, kur mo­kė­tės po gim­na­zi­jos bai­gi­mo, ką dar yra te­kę dirb­ti?

Vil­niu­je bai­giau lo­gis­ti­kos stu­di­jas. Da­bar stu­di­juo­ju tei­sę Pa­ne­vė­žio ko­le­gi­jo­je. Ga­lu­ti­nis tiks­las – tarp­tau­ti­nės tei­sės ma­gist­ras.

Dir­bau avia­ci­jos in­dust­ri­jo­je – vie­no­je Kau­no įmo­nė­je, ku­ri už­sii­ma lėk­tu­vų re­mon­tu (lo­gis­ti­kos sky­riu­je) ir kt. Bir­žuo­se dir­bau čia esan­čio­je šve­dų įmo­nė­je. Vė­liau pra­dė­jau in­di­vi­dua­lią veik­lą.

Ne tik pa­ts grį­žo­te į gim­ti­nę, bet ir žmo­ną pri­kal­bi­no­te pa­lik­ti Kau­ną…

Bir­žai yra la­bai gra­žus ir pa­to­gus gy­ven­ti mies­tas. Mū­sų pi­lia­kal­nis man nie­ka­da ne­nu­si­bos­ta. Žmo­na iš pra­džių ne­si­ry­žo. Bet pir­ma­sis įspū­dis – nė­ra kamš­čių, vis­kas ar­ti – ne­nu­vy­lė. Au­gi­na­me du ma­žus žmo­nes – So­fi­ją ir Da­nie­lių. Žmo­na Edi­ta – fo­tog­ra­fė.

Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do UAB Bir­žų au­to­bu­sų par­kas? Ar dar ne­nu­si­vy­lė­te?

Pa­ma­tęs skel­bia­ma kon­kur­są, nu­spren­džiau da­ly­vau­ti. Kon­kur­są lai­mė­jau. Dar­bo pra­džia nu­tei­kė po­zi­ty­viai. Ko­lek­ty­vas (virš 50 dar­buo­to­jų) su­ti­ko šil­tai ir pro­fe­sio­na­liai. Ku­ria­me vers­lo pla­ną, ku­ris mū­sų bend­ro­vę tu­rė­tų iš­trauk­ti iš esa­mos pa­dė­ties. Iša­na­li­zuo­ti marš­ru­tai, bū­ti­ni pir­ki­niai, fi­nan­si­nės ga­li­my­bės. Iš pra­džių ma­niau, kad sun­kiau­sia bus gau­ti pi­ni­gų, ta­čiau bend­ra­vi­mas su ban­ku šią nuo­sta­tą pa­kei­tė. Vers­lo pla­ne li­ko tik ra­ši­nė­lio da­lis ir kai ku­rios kon­sul­ta­ci­jos su tei­si­nin­kais, tam tik­rų sri­čių spe­cia­lis­tais.

Bu­vo at­lik­tas Au­to­bu­sų par­ko au­di­tas. Iš 16 rei­ka­la­vi­mų sep­ty­nis jau įvyk­dė­me. Daug dir­ba­me. Šiuo me­tu par­kas lai­ko­si tik ko­lek­ty­vo sun­kaus dar­bo dė­ka.

Nuos­to­lin­gi prie­mies­čio ir mies­to marš­ru­tai sa­vi­val­dy­bei per me­tus kai­nuo­ja maž­daug 130 tūks­tan­čių eu­rų. Tai di­džiu­lė naš­ta. Be sa­vi­val­dy­bės pa­gal­bos bend­ro­vė neiš­si­lai­ky­tų.

Ką pla­nuo­ja­te, apie ką sva­jo­ja­te?

Pla­nuo­ja­me marš­ru­tų op­ti­mi­za­vi­mą ir pa­pil­do­mas veik­las bend­ro­vei, ku­rios ne­štų pel­ną. Bend­ro­vę iš­gel­bė­ti tik­rai ga­li­ma. Bet rei­kia sku­bė­ti. Lai­ko ne­daug. Po tre­jų me­tų baigs ga­lio­ti kai ku­rių tarp­mies­ti­nių au­to­bu­sų li­cen­ci­jos. Ne­reor­ga­ni­za­vus bend­ro­vės jų ti­kė­tis bū­tų nai­vu. Tu­riu pa­siū­ly­mų pirk­ti nau­jus au­to­bu­sus. Mies­to au­to­bu­sai ir­gi ne­dings, pla­nuo­ja­me nau­ją marš­ru­tą. Lau­kia po­kal­biai su tei­si­nin­kais, sa­vi­val­dy­bės Ta­ry­ba ir ban­ku. Po­li­ti­kai daug kal­ba apie Au­to­bu­sų par­ką, bet rim­tai juo do­mi­si tik Au­to­bu­sų par­ko val­dy­ba su ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi prie­ša­ky­je. Ki­ti pas mus nė kar­to dar ne­bu­vo ap­si­lan­kę...

Gal nau­ja­sis va­do­vas no­rė­tų ką nors pa­sa­ky­ti ko­lek­ty­vui?

No­rė­čiau at­si­pra­šy­ti Au­to­bu­sų par­ko var­du tų vai­ruo­to­jų, ku­rie dėl ne­pa­gar­baus el­ge­sio tu­rė­jo pa­lik­ti ko­lek­ty­vą... At­sip­ra­šy­ti de­rė­tų ir bu­vu­sios bu­hal­te­rės Da­lios Lukš­tie­nės, ku­ri ne­te­ko dar­bo. Ko­le­gų at­žvil­giu jos re­pu­ta­ci­ja – ne­prie­kaiš­tin­ga. O mes, jos ne­te­kę, sam­do­me bu­hal­te­ri­jos pa­slau­gas tei­kian­čią įmo­nę.

Dė­ko­ju už po­kal­bį. Sėk­mės Jums vi­suo­se Jū­sų dar­buo­se!

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.