Naujausios
Mielas skaitytojau, štai kaip greitai prabėgo lauktos Velykų šventės, norėtųsi tikėti, kad džiaugsmingas Aleliuja dar skamba mūsų širdyse. Nors tikriausiai kažkas tyliai galvoja: „Kunige, lengva tau giedoti aleliuja, kai kasdien esi bažnyčioje, toje sakralioje aplinkoje. O štai mūsų aplinkos persmelktos buitimi, autoserviso tepalais ir lentpjūvės dulkėmis, neplautais indais ir kojinėmis.“
Taip, kiekvienas esame savoje aplinkoje, savoje kasdienybėje su savita buitimi ir būtimi, bet kaip norėtųsi, kad pastebėtume ir atrastume savo kasdienybėje tuos dalykus, kurie džiugina, pakelia širdį ir dvasią. Kiekvienas privalome žinoti, kad esame begalinės ir neišmatuojamos vertės. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, autentiškas ir nepakartojamas, todėl aš žvelgdamas į kitą pamatau dalelę Dievo atvaizdo. Dievo, kurio paveikslą galėtume sudėlioti, tik sujungus visus pasaulio žmones į vieną vaizdą.
Mielas žmogau, žinok, kad Tavo vertė yra neišmatuojama jokiais pasaulio turtais ir jeigu atrodytų, kad turi per mažai žinok, kad turi labai daug: turi mylinčią ir jautrią širdį, turi akis, kurios sugeba pastebėti kitus, turi rankas, kurios priglaudžia ir apkabina, turi jausmus ir valią, kuri veržiasi trokšdama laimės ir galiausiai esi apdovanotas amžina ir nemirtinga siela, kuri niekada nemiršta, net ir tada kai atrodo viskas baigiasi. Pažvelk į savo kasdienybę ir pasidžiauk ja, štai paprastas rytinis kavos puodelis, argi tai ne priežastis šypsotis? Aplinkui lakstantys vaikai, anūkai, argi tai ne mūsų ramstis senatvėje? Besiskleidžiančios pavasarinės tulpės, medžių lapai, tekanti ir besileidžianti saulė ir visa tai skirta, tik tam, kad Tu būtum laimingas. Pasidžiaukim, kad turime gyvenimo dovaną, artimuosius, namus, patirtis, jausmus.
Ir, galiausiai, kartu ištarkim: „Ačiū Tau, Dieve, kad esu taip apdovanotas, tik išmokyk mane stabtelti, apsižvalgyti ir branginti tai ką turiu. Aleliuja!“
