Pasenai ir mirk?..

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Tai ne­gai­les­tin­gas po­sa­kis. Ta­čiau dau­ge­lis vy­res­nių žmo­nių bent kar­tą gy­ve­ni­me taip pa­si­jun­ta – tar­si ta­pę ne­rei­ka­lin­gi, pa­var­gę nuo li­gų, vie­nat­vės, skaus­mo. Kar­tais apie tai pra­si­ta­ria­ma tik pus­bal­siu, ato­dū­sy­je, ku­rio nie­kas ne­no­ri gir­dė­ti. Apie...

Tai ne­gai­les­tin­gas po­sa­kis. Ta­čiau dau­ge­lis vy­res­nių žmo­nių bent kar­tą gy­ve­ni­me taip pa­si­jun­ta – tar­si ta­pę ne­rei­ka­lin­gi, pa­var­gę nuo li­gų, vie­nat­vės, skaus­mo. Kar­tais apie tai pra­si­ta­ria­ma tik pus­bal­siu, ato­dū­sy­je, ku­rio nie­kas ne­no­ri gir­dė­ti.

Apie mir­tį kal­bė­ti nė­ra leng­va. Ta­čiau ji – to­kia pat neiš­ven­gia­ma kaip gi­mi­mas ar pa­ts gy­ve­ni­mas. O kai žmo­gų il­gai kan­ki­na li­ga, kai kū­nas ne­be­pak­lūs­ta, mir­tis kai kam ima at­ro­dy­ti kaip iš­si­va­da­vi­mas iš kan­čios.

Li­go­ni­nė­je se­ną ma­mą lan­kiu­si duk­ra pa­sa­ko­jo, kaip sun­ku gir­dė­ti, jog gar­bus am­žius tar­si sa­vai­me paaiš­ki­na vi­sas li­gas ir ne­ga­lias. Ta­da vi­du­je neiš­ven­gia­mai gims­ta klau­si­mas: ar se­nat­vė reiš­kia tik lau­ki­mą pa­bai­gos? Ta­čiau gy­dy­mo įstai­go­se dir­ba žmo­nės, ku­rie kas­dien rū­pi­na­si li­go­niais – jau­nais ir se­nais, stip­res­niais ir ne­be­ga­lin­čiais pa­kil­ti iš lo­vos. Ir vis dėl­to net ge­riau­si žo­džiai kar­tais žmo­gų pa­sie­kia ki­taip – per li­gos, nuo­var­gio ar ne­vil­ties filt­rą. Bū­na ir taip, kad žmo­gus tie­siog pa­vargs­ta gy­ven­ti.

Skau­du, kai vie­šo­jo­je erd­vė­je ar so­cia­li­niuo­se tink­luo­se at­si­ran­da po­li­ti­kų leng­va­bū­diš­kų pa­reiš­ki­mų, jog „to­kios“ li­go­ni­nės ne­rei­ka­lin­gos, „to­kių“ mo­kyk­lų ne­rei­kia. Ta­da no­ri­si pa­klaus­ti: o ko­kių rei­kia? Ką pa­tys su­kū­rė­me, kiek pri­si­dė­jo­me prie sa­vo kraš­to gy­vy­bės iš­sau­go­ji­mo? La­bai leng­va kal­bė­ti gar­siais šū­kiais ir rink­ti pa­tik­tu­kus. Kur kas sun­kiau pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už žmo­nes, ku­rie čia gy­ve­na.

Bet pro­ble­ma sly­pi gi­liau nei po­li­ti­niai gin­čai. Bir­žų ra­jo­nas sens­ta ir tuš­tė­ja. Tai ne nuo­mo­nė, o skai­čiai. 1996 me­tais ra­jo­ne gy­ve­no 37 718 žmo­nių. 2022-ai­siais li­ko 22 756. Per kiek dau­giau nei du de­šimt­me­čius ne­te­ko­me be­veik 15 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų – apie 40 pro­cen­tų.

Re­gist­rų cent­ro duo­me­ni­mis, šių me­tų sau­sio 1 die­ną Bir­žų ra­jo­ne gy­ve­no 22 987 žmo­nės. Iš jų dau­giau kaip 8 tūks­tan­čiai – vy­res­ni nei 60 me­tų. Vai­kų iki še­še­rių me­tų ne­sie­kia nė tūks­tan­čio. Bir­žų mies­te be­li­kę kiek dau­giau nei 10 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų.

Tai reiš­kia ne tik ma­žes­nes mo­kyk­las ar re­tes­nius au­to­bu­sų marš­ru­tus. Tai reiš­kia nyks­tan­čius kai­mus, už­da­ro­mas pa­slau­gas, tuš­tė­jan­čias so­dy­bas. Į tuš­čius kai­mus au­to­bu­sai ne­be­va­žiuo­ja. Net gand­rai ne­be­ku­ria liz­dų ten, kur ne­be­lie­ka gy­vy­bės.

Praė­ju­siais me­tais ra­jo­ne įre­gist­ruo­ti 128 nau­ja­gi­miai. Tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu už­re­gist­ruo­tos 423 mir­tys. Per vie­ne­rius me­tus ne­te­ko­me dau­giau nei ke­tu­rių šim­tų žmo­nių – pra­ktiš­kai vie­no ne­ma­žo kai­mo.

To­dėl kal­bant apie in­ves­ti­ci­jas ar atei­ties pla­nus neiš­ven­gia­mai ky­la klau­si­mas: kas čia gy­vens po de­šim­ties ar dvi­de­šim­ties me­tų? Gal­būt jau­ni žmo­nės grįž­tų, jei at­si­ras­tų ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bo vie­tų, dau­giau sau­gu­mo, dau­giau ti­kė­ji­mo sa­vo kraš­tu. Ta­čiau kol kas daug kas ren­ka­si iš­va­žiuo­ti.

Ir vis dėl­to ne­si­no­ri baig­ti niū­ria na­ta. No­ri­si pa­sa­ky­ti prie­šin­gai: pa­se­nai, tai ir gy­venk. Gy­venk, nes rei­kia ta­vo pa­tir­ties, ta­vo ran­kų, ta­vo bu­vi­mo ša­lia. Rei­kia se­ne­lių, ku­rie le­pi­na anū­kus, rei­kia žmo­nių, ku­rie dar mo­ka kai­my­ną už­kal­bin­ti, ku­rie pri­si­me­na šio kraš­to is­to­ri­jas ir var­dus.

Gy­ve­ni­mas ne­tam­pa ma­žiau ver­tin­gas vien to­dėl, kad žmo­gus pa­se­no. O gar­sios fra­zės daž­nai tė­ra ban­dy­mas at­kreip­ti dė­me­sį. Svar­biau­sia, kad mo­kė­tu­me at­si­rink­ti, kad kol esa­me gy­vi – tu­rė­tu­me vie­ni ki­tus ir ver­tin­tu­me tai.