Šią frazę išgirdau iš vyresnio amžiaus žmogaus. Jis ją ištarė lyg sau pačiam, ne kitam įžeisti. Ir vis dėlto tie žodžiai suskambo skaudžiai: „Pasenai ir mirk…“
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Tai negailestingas posakis. Tačiau daugelis vyresnių žmonių bent kartą gyvenime taip pasijunta – tarsi tapę nereikalingi, pavargę nuo ligų, vienatvės, skausmo. Kartais apie tai prasitariama tik pusbalsiu, atodūsyje, kurio niekas nenori girdėti.
Apie mirtį kalbėti nėra lengva. Tačiau ji – tokia pat neišvengiama kaip gimimas ar pats gyvenimas. O kai žmogų ilgai kankina liga, kai kūnas nebepaklūsta, mirtis kai kam ima atrodyti kaip išsivadavimas iš kančios.
Ligoninėje seną mamą lankiusi dukra pasakojo, kaip sunku girdėti, jog garbus amžius tarsi savaime paaiškina visas ligas ir negalias. Tada viduje neišvengiamai gimsta klausimas: ar senatvė reiškia tik laukimą pabaigos? Tačiau gydymo įstaigose dirba žmonės, kurie kasdien rūpinasi ligoniais – jaunais ir senais, stipresniais ir nebegalinčiais pakilti iš lovos. Ir vis dėlto net geriausi žodžiai kartais žmogų pasiekia kitaip – per ligos, nuovargio ar nevilties filtrą. Būna ir taip, kad žmogus tiesiog pavargsta gyventi.
Skaudu, kai viešojoje erdvėje ar socialiniuose tinkluose atsiranda politikų lengvabūdiškų pareiškimų, jog „tokios“ ligoninės nereikalingos, „tokių“ mokyklų nereikia. Tada norisi paklausti: o kokių reikia? Ką patys sukūrėme, kiek prisidėjome prie savo krašto gyvybės išsaugojimo? Labai lengva kalbėti garsiais šūkiais ir rinkti patiktukus. Kur kas sunkiau prisiimti atsakomybę už žmones, kurie čia gyvena.
Bet problema slypi giliau nei politiniai ginčai. Biržų rajonas sensta ir tuštėja. Tai ne nuomonė, o skaičiai. 1996 metais rajone gyveno 37 718 žmonių. 2022-aisiais liko 22 756. Per kiek daugiau nei du dešimtmečius netekome beveik 15 tūkstančių gyventojų – apie 40 procentų.
Registrų centro duomenimis, šių metų sausio 1 dieną Biržų rajone gyveno 22 987 žmonės. Iš jų daugiau kaip 8 tūkstančiai – vyresni nei 60 metų. Vaikų iki šešerių metų nesiekia nė tūkstančio. Biržų mieste belikę kiek daugiau nei 10 tūkstančių gyventojų.
Tai reiškia ne tik mažesnes mokyklas ar retesnius autobusų maršrutus. Tai reiškia nykstančius kaimus, uždaromas paslaugas, tuštėjančias sodybas. Į tuščius kaimus autobusai nebevažiuoja. Net gandrai nebekuria lizdų ten, kur nebelieka gyvybės.
Praėjusiais metais rajone įregistruoti 128 naujagimiai. Tuo pačiu laikotarpiu užregistruotos 423 mirtys. Per vienerius metus netekome daugiau nei keturių šimtų žmonių – praktiškai vieno nemažo kaimo.
Todėl kalbant apie investicijas ar ateities planus neišvengiamai kyla klausimas: kas čia gyvens po dešimties ar dvidešimties metų? Galbūt jauni žmonės grįžtų, jei atsirastų gerai apmokamų darbo vietų, daugiau saugumo, daugiau tikėjimo savo kraštu. Tačiau kol kas daug kas renkasi išvažiuoti.
Ir vis dėlto nesinori baigti niūria nata. Norisi pasakyti priešingai: pasenai, tai ir gyvenk. Gyvenk, nes reikia tavo patirties, tavo rankų, tavo buvimo šalia. Reikia senelių, kurie lepina anūkus, reikia žmonių, kurie dar moka kaimyną užkalbinti, kurie prisimena šio krašto istorijas ir vardus.
Gyvenimas netampa mažiau vertingas vien todėl, kad žmogus paseno. O garsios frazės dažnai tėra bandymas atkreipti dėmesį. Svarbiausia, kad mokėtume atsirinkti, kad kol esame gyvi – turėtume vieni kitus ir vertintume tai.