KARO DŪMAI TEMDO PASAULĮ
Metų suvestinėje: liks nepadarytų darbų, neįvykdytų pažadų, kančių, liūdesio, tuštumos, netekčių, tamsos viduryje dienos… Bus ir šviesos, džiaugsmų, meilės, sėkmių… Taip buvo, taip visada bus. Juoda ir balta eina už rankų susikabinę. Tad nereikia tikėtis, kad visada viskas klostysis taip, kaip panorėsime. Visi norime taikos, bet kariaujame. Kodėl nenorime karo, bet žudome vieni kitus? Juk karas iš mūsų atima šviesiąją gyvenimo dalį ir viltį apie šviesią ateitį. Karo liepsnos degina gyvenimus, karo dūmai temdo dangų…
TAIP ESAME SUTVERTI?
Kodėl žmonija kariauja bandė ir bando aiškintis filosofai, istorikai, rašytojai… Po didelių karų manyta, kad susitupėsime, atvėsime ir naujų karų nepradėsime. 18 amžiaus vokiečių filosofas Imanuelis Kantas svarstė, jog pasaulyje įmanoma amžina taika. Tam reikia, kad valstybės gerbtų viena kitos sienas. Kad būtų panašios santvarkomis. Dalintųsi bendromis vertybėmis. Iš tikrųjų šių dienų Europos Sąjunga mus priartino prie pono Kanto svajonių.
– Vakarų Europos žmonės tikrai buvo patikėję, kad galima gyventi taikoje. Nei muitų, nei sienų Europos Sąjungoje neliko. Tiesėme visam pasauliui bendrystės rankas. Mezgėme prekybos tinklus, kad jais supančiotume bet kokias karo užmačias. Ir viskas nuėjo perniek! Rusija ketvirtus metus žvėriškai daužo kaimynę Ukrainą. Ir Europoje skraido ne taikos balandžiai, o dronai ir balionai, – apgailestaudamas dėl griūvančios pasaulio tvarkos į pokalbį įsijungė bičiulis Stasys.
Yra nuomonė, kad karai nuolat kyla dėl žmonių kvailumo. Žinome: geriau būtų tartis, o ne pulti muštis. Tačiau, kai jautiesi galintis užkariauti visą pasaulį, tada proto nereikia. Kvailybė yra žmogaus prigimtis ir jos negalima panaikinti nei gražiais žodžiais, nei susitarimais.
– Tačiau yra nuomonė, kad be kvailių pasaulis būtų nuobodus, – pasišaipė bičiulis. Ir svarstė: – Tik nereikia kliautis patarle, jog kvailiui reikia duoti kelią. Kitaip sakant, nereikia kvailiams duoti valdžios.
Štai Putinas manė, kad per tris dienas kepurėmis užmėtys Ukrainą, o įvėlė kone visą pasaulį į baisų karą. Teisybė, diktatorius iš Kremliaus 2022 vasario 24 dieną paleido karo mašiną. Ir neliko minčių apie amžiną taiką Europoje. Atsibudome kitame pasaulyje. Nors kai kas ir dabar mano, kad su Putinu dar galima susitarti gražiuoju. Patys save buvome užliūliavę. Leidome Putinui užimti Krymą. Mat mums reikėjo pigios rusiškos naftos, dujų, kitų dalykų. Tad dėl karo negalima kaltinti vien Putiną? Reikia patiems pasižiūrėti į veidrodį?
KARIAUJA DĖL TURTŲ?
Kartais susidaro vaizdas, kad kariauja Putinas su Zelenskiu. Yra nuomonė: jeigu Kremliuje neliktų Putino, tuoj stotų taika. O Putiną gal savi pastatytų prie sienos. Iš Rusijos girdime kalbų, kad Zelenskis neva nėra teisėtas prezidentas. Mat jo kadencija baigėsi. Todėl Ukrainoje reikia naujų rinkimų. Tik niekas karo metu rinkimų nerengia. O kodėl Putinas nori, kad Ukrainoje būtų surengti prezidento rinkimai? Matyt, mano, kad naujas prezidentas atiduos Ukrainą Rusijai?
– Iš tikrųjų, dabar vaizduojama, kad du kariauja, o ponas Trampas iš už Atlanto bando du peštukus sutaikyti, nes nori Nobelio taikos premiją gauti, – iškreipta pasaulio politika stebėjosi Stasys. Jo nuomone, nuo senų senovės visi karai vyksta dėl turtų. Jau primiršome, kad Vašingtonas ir Kyjivas pasirašė susitarimą dėl naudingųjų iškasenų. Mat JAV nusitaikė į Ukrainos retųjų žemių elementų telkinius. Tad reikia, kad nutiltų ginklai ir Amerikos kompanijos galėtų Ukrainoje tas gėrybes kasinėti. Rusai irgi atvirai gundo amerikiečius savo gelmių turtais.
Būtų labai paprasta, jeigu karus galėtume paaiškinti paprastu plėšikavimu. Negi dėl gelmių turtų imi ir sulygini su žeme kaimynų miestus, nužudai jų gyventojus? Kažkokia velniava su tais karais, jeigu jie per amžius vyksta. Ir panašu, kad vyks.
BLOGIS GYVENA MUMYSE?
Minėtas Imanuelis Kantas svajojo apie taiką visame pasaulyje, bet nebuvo dėl tokio stebuklo tikras. Pasak Kanto, žmonijai taika nėra natūrali gamtinė būsena. Karams net nereikia jokios ypatingos priežasties, nes karai yra dalis žmogaus prigimties.
– Mes nuolat gamtoje matome, kaip už savo būvį kovoja žvėrys, augalai, vabalai… Kodėl žmonės turėtų būti kitokie – angelai? – iškalbingai klausė Stasys. Ir pats pabandė atsakyti: – Išeitų, kad mes esame nuolatinėje karo būklėje. Nuolat turime veikti, lenktyniauti, suktis iš padėties, nes jaučiame tikrą ar menamą grėsmę. Tik, gink Dieve, nereikia sužvėrėti.
Bičiulio žodžiai kažin ar gali pasibelsti į diktatoriaus Putino širdį. Matome, jog jam nėra svarbūs užpultos kaimynės niekuo dėti žmonės. Negaili jis ir savų, bala žino dėl ko žūstančių kareivių.
– Prisiminiau vieną labai seną legendą. Kai dar nebuvo atrastas visas mūsų pasaulis. Vienas karvedys šventė pergalę, nes buvo užkariavęs kaimynines šalis. Manė, kad visas pasaulis po jo kojomis. Per puotą priėjo žynys ir karvedžiui pasakė, jog už kalnų dar kelios neužkariautos valstybės, – pasakojo Stasys. Ir užbaigė: – Ir ką manai?! Karo vadas ašaromis apsipylė! Pagalvojo, kad vėl teks eiti žudyti. Viliuosi, kad ir Putinas netrukus verks kruvinomis ašaromis.
Gal ir sulauksime teisingos taikos. Ir agresorius prieš teismą stos. Ir baigsis karai šioje ašarų pakalnėje?
KARAI BAIGIASI TAIKOMIS?
Filosofas ir rašytojas Tomas Kačerauskas viename interviu sakė, jog Europos Sąjunga iš tikrųjų priartino mus prie Kanto svajonės. Bent Europoje jau kurį laiką gyvenome be karų. Ar taip galima panaikinti karus visame pasaulyje? Vargu. Pasak filosofo, jeigu toks darinys būtų pasaulinis, jame regionai pradėtų graužti vienas kitą. Tačiau net jei istorijos ritmas kartais atrodo negailestingas, taikos siekis vis tiek turi išlikti.
– Vadinasi, tikrovė tokia, kad norint taikos, reikia ruoštis karui, – priėjo prie išvados Stasys. Jo manymu, nors ir keista, bet karai mums įkrečia proto. Kai iškyla pavojus, kad būsime sunaikinti ar užkariauti, tauta susitelkia. Kitaip suvokiame vertybes. Gali būti, kad stojus amžinai taikai, taukais apaugtume ir patys save pražudytume, išsigimtume.
Pasižiūrėję į istoriją matome, kad lietuviai karo reikaluose nesame pėsti. Iki Juodosios jūros jojome. Į Maskvos vartus kalavijais baladojome. Žalgirio mūšyje šauniai kovojome. Ir prie Salaspilio žuvėdus kapojome… Prieš sovietų tankus gulėme, Nepriklausomybę susigrąžinome. Išlikome. Tapome stipresni dvasia.
Ir kas, švenčių išvakarėse, patraukė mudu su Stasiu kalbėti apie karus?! Gal, kaip toje dainoje – kaltas ruduo? Nors jau nebe ruduo. Tik nereikia versti bėdos tam, kam nereikia! Esame tokie, kokie esame. O adventas – visokių apmąstymų metas. Ir taškas.