(detali)
imestamp]" border="0" alt="" />
imestamp]" border="0" alt="" />

Orai Biržuose

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Esu biržietis

Sužydėjimas

2017 m. rugpjūčio 4 d.
Regina VAIČEKONIENĖ

Bir­žams – šven­tė. Liau­dies meist­rei, tau­to­dai­li­nin­kei bir­žie­tei Ro­žei Kai­ry­tei-Zel­ti­nie­nei – ir­gi. Ka­ra­liš­kas ju­bi­lie­jus. Ro­žė ne­ga­li ne­žy­dė­ti ir šim­to me­tų su­lau­ku­si.

Ju­bi­lia­tės puoš­me­na – tau­ti­nis kos­tiu­mas

Pa­si­tin­ka iš­si­puo­šu­si. Sa­vo ran­ko­mis aus­tu tau­ti­niu kos­tiu­mu. Be laz­de­lės. At­ra­ki­na du­ris. Šyp­se­na spin­di. Žiū­riu į ją ir ne­ti­kiu. Ir pa­ti ju­bi­lia­tė ste­bi­si: ji­nai taip il­gai gy­ve­na? Jau šim­ta­me­tė?.. Svei­ka­tė­lė vi­są gy­ve­ni­mą šlub­čio­jo. Mik­roin­sul­tas, mik­roin­fark­tas, iš­ka­ma­vo plau­čių už­de­gi­mas, pri­no­ko apen­di­ci­tas, – var­di­ja sa­vo li­gas Ro­žė. Ir džiau­gia­si: dak­ta­rai ją iš­gel­bė­jo. Vėl gy­va, dė­kin­ga Die­vui. Ro­žy­tė – skais­ti, raus­vais vei­de­liais, ap­va­li – vi­si tik gi­ria... Tik kai­my­nas Si­gu­tis vis ba­ra ją: tau­pyk akis. Bet Zel­ti­nie­nė ir laik­raš­čius skai­to, ir te­le­vi­zo­rių žiū­ri. No­ri vi­sas ra­jo­no ir vi­so pa­sau­lio nau­jie­nas ži­no­ti.

– Ry­tą nu­bu­du­si sa­vęs klau­siu: ką va­kar ma­čiau, ką vei­kiau? Vis­ką pri­si­me­nu. Dar pu­sė bė­dos. Dar ne­ki­šu gal­vos į tvo­rą, – pa­šne­ko­vė ge­ros nuo­tai­kos.

Ji kiek­vie­ną sa­vo gim­ta­die­nį šven­čia su Bir­žais. O šie me­tai ypa­tin­gi vi­sai Lie­tu­vai. Tau­ti­nio kos­tiu­mo me­tai!

– Aš 15 tau­ti­nių kos­tiu­mų dar ta­ry­bi­niais me­tais išau­du­si. 10 tau­ti­nio kos­tiu­mo komp­lek­tų iš­va­ži­nė­jo po vi­są pa­sau­lį. 5 ma­no aus­tais tau­ti­niais kos­tiu­mais pa­si­puo­šu­sios bir­žie­tės. Kar­tą at­ne­šė ma­no pa­žįs­ta­ma Ame­ri­kos lie­tu­vių laik­raš­tį. O ja­me ži­nu­tė apie ma­no išaus­tą tau­ti­nį kos­tiu­mą. La­bai nu­ste­bau. Ma­no tau­ti­nis kos­tiu­mas at­si­dū­rė net Ame­ri­ko­je, – pa­sa­ko­ja bir­žie­tė liau­dies meist­rė.

Iki pat ži­los se­nat­vės jos stak­le­lės pyš­kė­jo. Vy­nio­jo­si rankš­luos­čiai, lo­va­tie­sės, ran­gė­si juos­tos, juos­te­lės, juos­ty­tės. Pro­gi­nės, var­di­nės, tau­ti­nės. Ro­žės Zel­ti­nie­nės 5 au­to­ri­nės pa­ro­dos vie­šė­ju­sios Du­se­to­se, Ku­lau­tu­vo­je, Va­bal­nin­ke, Bir­žuo­se. Kū­ry­bi­nę sėk­mę pri­me­na šūs­nys pa­dė­kų, gar­bės raš­tų. Gar­sio­ji Bir­žų kraš­to au­dė­ja ne­pa­kei­čia­ma pa­ta­rė­ja. Ir de­vy­nias­de­šimt­me­čio slenks­tį per­ko­pu­si bu­vo la­bai rei­ka­lin­ga. Iš­mo­kė juos­tas riš­ti jau­nu­tes liau­diš­ko me­no puo­se­lė­to­jas: gy­dy­to­ją ir bū­si­mą žur­na­lis­tę. Džiaugs­mas au­dė­jai, kad jos pa­ta­ri­mai pra­ver­čia, kad su ja bend­rau­ja jau­ni­mo „eli­tas“. Dė­me­sin­ga ir sve­tin­ga – kiek­vie­nam. Nu­jau­čian­ti ir už­jau­čian­ti. Kaip mo­ti­na.

Apie sa­vo džiaugs­mus ir il­gą am­žių

– Ma­no tė­ve­lis mi­rė la­bai anks­ti, 35 me­tų. Ma­my­tę pa­lai­do­jo­me 55 me­tų. Per­gy­ve­nau ir sa­vo bro­lį Pra­ną. Jis iš il­gaam­žių. Į Am­ži­ny­bę iš­ke­lia­vo 94 me­tų. 18 me­tų li­kau naš­lai­te, bet ne­pak­ly­dau gy­ve­ni­me. Man la­bai se­kė­si. Kar­to­ju ir kar­to­siu: il­gai gy­ve­nu to­dėl, kad su­ti­kau ir pa­ži­no­jau la­bai daug pui­kių žmo­nių. Iš jų daug ši­lu­mos esu ga­vu­si. Ir ma­no vai­kai – ste­buk­lin­gi. My­li, ger­bia. Ir mar­čios ne­blo­gos. Ir to­kio su­ta­pi­mo: tu­riu 8 anū­kus ir 8 proa­nū­kius. Jie di­džiuo­ja­si ma­ni­mi: esu liau­dies meist­rė, mo­ku gra­žiai megz­ti, aus­ti. O aš di­džiuo­juo­si jais vi­sais. Vi­si, pra­de­dant nuo ma­no sū­nų – Ar­nol­do Lai­mio, Alek­sand­ro ir Val­de­ma­ro, bai­gę aukš­tuo­sius moks­lus. Ma­no sū­nus sei­mū­nas Alek­sand­ras net tris aukš­tuo­sius bai­gęs, – pa­sa­ko­ja Ro­žė Zel­ti­nie­nė.

Sker­sai išil­gai jos iš­vaikš­čio­tas Bir­žų mies­tas. Su vy­ru Jo­nu Val­de­ma­ru, sū­ne­liais, proa­nū­kė­liais – už ran­kos. Su mar­čio­mis ir anū­kė­liais – už pa­ran­kės. Ro­žei Zel­ti­nie­nei bran­giau­si mies­to kam­pe­liai: baž­ny­čia, pi­lia­kal­nis, Ast­ra­vo liep­tas, pa­ts Ast­ra­vas.

– Plau­kio­da­vo­me po Šir­vė­nos eže­rą val­ti­mi. Tu­rė­jo­me nuo­sa­vą val­tį. Irk­luo­da­vo vy­ras. Aš irk­luo­ti ne­mėg­da­vau, – pri­si­me­na ju­bi­lia­tė.

Iš­min­ti Ro­že­lės ta­ke­liai į dvi dar­bo­vie­tes: bib­lio­te­ką ir „Tul­pės“ ce­chą. Va­ka­rais – į re­pe­ti­ci­jas kul­tū­ros na­muo­se. Ro­žės Zel­ti­nie­nės de­šimt­me­čiai – su dai­no­mis ir šo­kiais. Mo­ky­to­jų me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­ve pas Bro­nių Jaku­baus­ką. „Bo­čiuo­se“ – pas Ma­ry­tę Peikš­te­nie­nę. Daug kar­tų da­ly­vau­ta dai­nų šven­tė­se Vil­niu­je. Pas­ku­ti­niais me­tais dai­nas trau­kė ir šo­ko Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos Bir­žų drau­gi­jos me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­ve. Ro­žės Zel­ti­nie­nės ir drau­gi­jos pir­mi­nin­kės An­ge­lės Do­vy­dė­nie­nės nuo­šir­dus due­tas pa­verg­da­vo klau­sy­to­jų ir ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­rių šir­dis įvai­rio­se ap­žiū­ro­se, kon­cer­tuo­se.

– Pa­bun­du ry­tais anks­čiau­siai. O ke­liuo­si tik pu­sę de­vy­nių ry­to. Pra­si­var­tau lo­vo­je. Kol vi­sas dai­nas min­ty­se iš­dai­nuo­ju, kol vi­są gy­ve­ni­mą api­bė­gu, – sa­ko pa­šne­ko­vė. Ir pri­si­pa­žįs­ta: su mal­da, su te­le­vi­zo­riu­mi ji pa­va­ka­ro­ja. Po­gu­lio ne­mie­ga. Kol sū­nai­tė­liai ma­ži bu­vo, kol juos au­gi­no, mie­go trūk­da­vo. Gau­na nu­virs­ti ir už­mie­ga. Se­nat­vė­je ga­lė­tų mie­go­ti kiek tik no­ri, bet akys ne­lim­pa nors tu ką.

– Val­gau vis­ką, ko šir­dis gei­džia. Ne­bi­jau drus­kos, ne­ven­giu cuk­raus. Van­de­nį gurkš­no­ju tiek, kiek no­riu, lit­rais ne­mau­kiu, – da­li­na­si sa­vo gy­ven­se­nos pa­tir­ti­mi bir­žie­tė il­gaam­žė.

Ji pra­si­ta­ria: kaip ma­lo­nu – vi­są mė­ne­sį te­le­fo­nas skam­ba. Vi­si svei­ki­na su ju­bi­lie­ju­mi. 120 me­tų lin­ki. Tu­rė­ju­si 15 drau­gių. Li­ku­sios jos sep­ty­nios. Vi­sos šia­me pa­sau­ly­je tik vieš­nios.

Vy­ras bu­vo bir­žie­tis

Ro­žės Kai­ry­tės-Zel­ti­nie­nės tė­viš­kė – Za­ra­sų kraš­te. Vy­ro Jo­no Val­de­ma­ro Zel­ti­nio gim­ti­nė – Bir­žų že­mė. Juo­du į po­rą su­ve­dė Kau­nas.

– Bai­gu­si že­mės ūkio mo­kyk­lą iš­va­žia­vau gy­ven­ti ir dirb­ti į Kau­ną. Gi­mi­nai­čiai taip pa­ta­rė. Jie ma­ne pri­glau­dė po sa­vo sto­gu. Gi­mi­nai­tė dir­bo vie­no­je Kau­no val­gyk­lo­je ka­si­nin­ke. To­je val­gyk­lo­je pie­tau­da­vo ir stu­den­tai. Bū­si­ma­sis ma­no vy­ras Val­de­ma­ras bu­vo vi­suo­me­ni­nin­kas, stu­den­tų val­džio­je. Jis ma­ne, gar­ba­nę, ir nu­si­žiū­rė­jo. Šeš­ta­die­niais – šo­kiai. Kaip pra­dė­jo šok­din­ti, taip ir ne­be­pa­lei­do iš sa­vo glė­bio. Mus ma­no gi­mi­nai­tė ka­si­nin­kė su­pir­šo. Taip ir išė­jo pa­žin­tis vi­sam gy­ve­ni­mui, – pri­si­me­na Zel­ti­nie­nė.

Jie­du su­si­tuo­kė. Vy­ras par­si­ve­žė gra­žuo­lę žmo­ną į sa­vo kraš­tą. Tuoj po ka­ro. Gais­ra­vie­tė­se dar juo­da­vo fron­to de­gė­siai.

– Vy­ras iš pra­džių dir­bo Švie­ti­mo sky­riu­je ins­pek­to­riu­mi. Vė­liau jį sky­rė Bir­žų ant­ro­sios vi­du­ri­nės mo­kyk­los (da­bar „Auš­ra") di­rek­to­riu­mi, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Į klau­si­mą, ar ge­ra bū­ti vir­ši­nin­ko žmo­na, ji tik ran­ka nu­mo­ja: nie­ko ypa­tin­go. Jei­gu tik kam nors pa­gal­bos rei­kė­jo, jei­gu tik jie­du ga­lė­jo – vi­suo­met iš­ties­da­vo ran­ką. Anais lai­kais ir­gi bū­da­vo įvai­riau­sių si­tua­ci­jų, li­ki­mų.

Naš­le li­ko 70 me­tų.

Kur sun­kiau­sia

– Ma­no to­kia da­lia. At­si­dur­da­vau ten, kur sun­kiau­sia. Kur pa­ti pra­džia, – pri­si­me­na Ro­žė Zel­ti­nie­nė.

Ra­jo­no tuo­me­ti­nė val­džia re­ko­men­da­vo ją va­do­vau­ti bib­lio­te­kai. Ji, bib­lio­te­kos ve­dė­ja, su sa­vo dar­buo­to­jais įkū­rė Bir­žuo­se bib­lio­te­ką. Per ka­rą bu­vu­sio­je bib­lio­te­ko­je šei­mi­nin­ka­vo ka­rei­viai. Zel­ti­nie­nės žo­džiais, ka­rei­vė­liai daug kny­gų bu­vo pa­pi­ro­sams pra­kū­re­nę.

– Ma­ne greit iš­siun­tė į kur­sus Kau­nan pa­si­to­bu­lin­ti. Mū­sų dės­ty­to­jas bu­vo ka­riš­kis. O aš jau su pir­ma­gi­miu Ar­nol­du Lai­miu šeš­ta­me mė­ne­sy­je. Tas dės­ty­to­jas ma­ne vis gir­da­vo: „Ro­žy­tė skais­ti, rau­do­na, ap­va­li...“ Vis gi­ria ma­ne, sim­pa­ti­zuo­ja, o aš po ke­lių mė­ne­sių jau pe­rė­siu, – san­tū­riai ir nuo­šir­džiai šyp­so­si tri­jų sū­nų mo­ti­na. Tarp jos sū­nų – 5 me­tų skir­tu­mas. Jau­nė­liai Alek­sand­ras ir Val­de­ma­ras – dvy­niai.

Au­gin­da­ma sū­nus, nu­tai­kiu­si lais­vą mi­nu­tę vis my­nė stak­le­les. Iš­gar­sė­jo. Ir vėl vi­sos vil­tys į ją, Zel­ti­nie­nę, jau pa­si­žy­mė­ju­sią bir­žie­tę au­dė­ją. Mat Bir­žuo­se dai­lės kom­bi­na­tas nu­spren­dė kur­ti sa­vo „Tul­pės“ ce­chą.

– Oi, kaip sun­kiai kū­rė­me tą ce­chą. Ast­ra­ve. Sto­gas kiau­ras, van­duo la­ša ant gal­vų. Tuo­se „po­lo­ciuo­se“ – jo­kio in­ven­to­riaus. Mez­gė­jų at­si­ra­do so­čiai. O au­dė­jų, py­nė­jų iš vy­te­lių, dro­žė­jų trū­ko. Va­ži­nė­jo­me po kai­mus ir ieš­ko­jo­me. Iš pra­džių ce­che dir­bo 50 žmo­nių. Vė­liau ce­chas iš­si­plė­tė iki 200 žmo­nių. Įren­gė mums nau­jas pa­tal­pas. Ce­chas iš Ast­ra­vo per­si­kė­lė į Bir­žų mies­to cent­rą. Iš „Tul­pės“ ce­cho ir išė­jau į pen­si­ją, – pa­sa­ko­ja Ro­žė Zel­ti­nie­nė.

Per tas tar­mes

Ro­žė Zel­ti­nie­nė bir­žie­čius už nuo­šir­du­mą gi­ria. Pa­žin­tis, bi­čiu­lys­tė su jais, ti­ki­na, ir­gi prail­gi­no jos gy­ve­ni­mą. Ne vie­ną bir­žie­tį kai­my­ną Zel­ti­nie­nė iš­mo­kė da­ry­ti gar­dų na­mi­nį obuo­lių, vyš­nių, ser­ben­tų vy­ną. Pir­mai­siais jos, Za­ra­sų kraš­to duk­ros, gy­ve­ni­mo Bir­žuo­se mė­ne­siais ne­su­sip­ra­ti­mų bū­ta. Ne iš pik­tos va­lios, bet dėl tar­mių ving­ry­bių.

– Apie Za­ra­sus žmo­nės ki­taip kal­bė­da­vo, – Ro­žė Zel­ti­nie­nė ne­pa­mirš­ta, kaip ji pir­mą kar­tą su­si­ruo­šė į ūki­nių pre­kių par­duo­tu­vę. Įsi­rei­kė nau­jo ki­bi­ro.

Sku­ba mo­te­ris par­duo­tu­vėn. Su­tin­ka mo­te­rį, jau grįž­tan­čią iš tos pu­sės. Už­kal­bi­na: ar par­duo­tu­vė­je yra ki­bi­rų? Mo­te­ris jai at­sa­ko: „Kie­tai...“

– Sto­viu ir nie­ko ne­sup­ran­tu. Ką ji man pa­sa­kė? Pas­kui nu­mo­jau ran­ka ir nuė­jau į par­duo­tu­vę. Mes abi ne­su­si­kal­bė­jo­me. Žiū­riu: ant par­duo­tu­vės du­rų spy­na. Par­duo­tu­vė už­ra­kin­ta. Ne­dir­ba. Ir dar: man tiek juo­kin­ga iš pra­džių ir keis­ta bū­da­vo bir­žie­čių ma­da. Bir­žie­tis bir­žie­čiui sa­ki­nio ga­le bū­ti­nai pri­dur­da­vo: „Eik tu, be­ra­zū­mi...“ Įdo­mus, bet, pa­si­ro­do, ne toks jau ne­kal­tas žo­dis. Ne­ži­no­da­mas žmo­gų to­kiu žo­džiu ga­li ir įskau­din­ti, – su­si­mąs­to bu­vu­si za­ra­siš­kė.

Me­tai Ro­žei Zel­ti­nie­nei ry­toj išaus ka­ra­liš­ką juos­tą. Su 100 ro­žių (me­tų) žie­dų. Tai bent su­žy­dė­ji­mas!

Re­gi­nos Vai­če­ko­nie­nės nuo­tr.

Dienos populiariausi

Toliūnų tolių šauksmas

2017 m. rugpjūčio 11 d.
lankomiausias

Į Upeliškius suskrido gaidžiai

2017 m. rugpjūčio 11 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas