Naujausios
Jūs gimėte ir augote 1940-ųjų vasario 21 dieną Vabalninko valsčiaus Bartkūnų kaimo vienkiemyje. Pamenate tą sunkmetį? Kokiomis nuotaikomis gyveno Jūsų šeima, kokia ji buvo?
Vabalninko valsčiaus Bartkūnų kaimo vienkiemyje šaltą, speiguotą žiemą, 1940 metų vasario 21 dieną Kazio ir Veronikos Garbauskų nedideliame namelyje, padedant bobutei pribuvėjai, gimė nei per didelis, nei per mažas berniukas. Tai buvau aš, dar bevardis. Tėvai nutarė man duoti Algirdo vardą, krikšto tėvais tapo mamos Veronikos brolis Leonas ir sesuo Ona Šalkauskai, devyniolikmečiai dvynukai. Vežant krikštyti, važį vadeliojo bobutė Antanina Garbauskienė, tada buvo gili žiema ir Vabalninke, atliekant posūkį iš Bartkūnų gatvės, važys pakrypo ir aš nuriedėjau pakalnėn... Kadangi buvau susuktas į kaldrelę, sako, net nespėjau pravirkti. Turbūt patiko ridentis. O Bažnyčioje klebonas M.Kirlys pabarė, kad vaikui duoda nešventą vardą, todėl krikšto tėvai pasiūlė duoti antrą, savo brolio Prano, vardą. Taip gavau net du vardus.
Tėvai turėjo 15 ha prastokos žemės, kurią apdirbdavo beveik be pašalinės pagalbos. Tėtis dar vis įrenginėjo namą, kai netrukus paaiškėjo – tėvai pasirūpino dar vieną vaikelį, mano broliuką Alfonsą, kuris gimė 1941 metų lapkričio 18 dieną, jau „prie vokiečio“.
Gyvenimas buvo pakenčiamas, kol vėl nepasikeitė valdžios. 1944 metų rugpjūčio pradžioje rusai užėmė Vabalninką. Vokiečiai traukėsi ir ties Nemunėliu bandė sulaikyti Raudonosios armijos veržimąsi. Rusų kariuomenė pareikalavo vežikų su ratais bei arkliais ir į gurguolę išvažiavo daug kaimo žmonių, taip pat ir mano tėtis. Beveik visi jie žuvo ties Saločiais, kai per bombardavimą į apkasą, kuriame slėpėsi žmonės, pataikė bomba ir visi, jame buvę, žuvo. Žuvo ir abu broliai Garbauskai. Vietiniai žuvusius palaidojo bendrame kape. Tik po savaitės, grįžę kiti bartkūniečiai, pranešė apie vyrų žūtį. Žuvusiųjų pasiimti nuvažiavo savieji ir tik pagal drabužius galėjo juos atpažinti. Palaidojo Vabalninko kapinėse prieš pat Žolinę.
Po tėčio žūties, sunkios dienos prasidėjo ir mūsų šeimai – neliko arklio, su kuriuo dirbom žemę, todėl mama vieną karvę išmainė į seną, bet dar plūgą traukiantį arklį. Kumeliuką padovanojo mamos tėtis – mano senelis Tomas Šalkauskas. Žemę dirbti padėdavo tai samdomas žmogus, tai pas mus gyvenusi Šamšono šeima. Man tekdavo pagloboti broliuką Alfonsą. Nuo mažens ėmiausi vyriškų darbų – kapodavau žabus, darydavau ryšulius. Pradėjau pratintis prie žemės darbų – tai sėjant biržyti, tai dirvą suakėti. Vasarą tekdavo rūpintis žole kiaulėms, kalakučiukams. Na ir... karvių, avių ganymas.
Gyvenome skurdžiai. Mūsų žemė buvo prasta, 3 – 4 rūšies, derliai menki, grūdų pritrūkdavo duonai, tai tekdavo jų prasikulti spragilais arba varpas nublokšdavo, kad išliktų sveikas šiaudas. Visi pastatai buvo dengti šiaudais, tad jų palopymui reikėjo gerų šiaudų. Grūdus maldavome akmeninėmis girnomis. Aš sunkiai pasiekdavau rankeną, tai mama įtaisė paaukštinimą. Prasidėjus kolektyvizacijai, iš mūsų paėmė arklį, kumeliuką ir šiek tiek inventoriaus. Mūsų tvartas buvo didelis, tai mama per vasarą apsiėmė auginti kolūkio vištas. Pašarai buvo prasti. Daug vištų nugaišo. Viskas turėjo būti griežtai apskaityta, kiekvieną nugaišusią vištą aš turėjau nešti į veterinarijos stotį, kuri buvo Ramongalių kaime. Čia veterinarijos specialistas atlikdavo skrodimą, nustatydavo kritimo priežastį ir atiduodavo aktą.
Kitais metais šis, nedidelis, kolūkis buvo prijungtas prie didesnio „Naujuoju keliu“ kolūkio. Į mūsų erdvų tvartą buvo suvaryta gal 25 karvės, kuriomis apsiėmė rūpintis mano mama ir dėdienė Elena. Jos pačios prižiūrėjo, rankomis melžė, kibirais iš šulinio vandenį nešė, atsivežė pašarus. Pašarai – šiaudai, pelai buvo labai prasti, o ir jų karvės gaudavo mažai. Pavasariop dalis karvių nebeįstengė atsistoti – apjuosę virvėmis padėdavome keltis. Darbas buvo sunkus. Kiek galėjau, padėjau mamai. Išmokau melžti karves. Vasarą karves patys ganydavome Žydbaloje ir prie jos prieinančiose ganyklose.
Bene sunkiausi buvo 1950-1955 metai. gyvendavome iš savo sodybinio 60 arų sklypo ir karvutės. Mums augant ir poreikiai didėjo, o pinigų nebuvo. Rinkdavome ir parduodavome antrines žaliavas. Išmokau gaudyti kurmius ir nulupti kailiuką, už kurį, nunešęs supirkėjui Sabaliauskui, gaudavau 1 rublį. Norint nusipirkti forminės duonos kepaliuką, tekdavo iš vakaro užsiimti eilę prie parduotuvės.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
Algirdas Garbauskas gimė 1940-ųjų vasario 21 dieną Vabalninko valsčiaus Bartkūnų kaimo vienkiemyje. Jis, baigęs Vabalninko vidurinę mokyklą, atitarnavęs kariuomenėje, dirbo dėstytoju Vabalninko žemės ūkio technikume - dėstė techninius dalykus. A. Garbauskas yra Vabalninko krašto istorijos metraštininkas, kraštotyrininkas, vienas iš Vabalninko krašto muziejaus steigėjų, aktyviai rinkęs eksponatus, istorinę medžiagą, ją sisteminęs ir pritaikęs kuriamai muziejaus ekspozicijai.
Jis - 2007 metais išleistos knygos „Dvidešimtojo amžiaus Vabalninkas“ bendraautorius, knygų „Vabalninko žiedas“, „Kur gimėm, kur augom“, „Natiškiai“, „Vabalninko krašto įvykiai ir žmonės“ sudarytojas ir autorius. A. Garbauskas nuolat bendradarbiauja žiniasklaidoje, mėgsta kryžiažodžius.
2010 metais A. Garbauskas apdovanotas Vabalninko krašto garbingiausiu apdovanojimu „Lino žiedo“ žymeniu. Jis yra fotografas, aktyvus meno mėgėjas, kolekcionierius. Biržų Garbės piliečio vardas A. Garbauskui suteiktas 2020 metų sausio 30 dieną.
