Naujausios
Pirmyn ar atgal?
Dar kelias ar keliolika dienų po perėjimo prie taip vadinamo žiemos laiko ne vienas jausimės praradę laiko nuovoką. Vėl užsives kalbos apie nereikalingą laikrodžių sukiojimą. Aiškinsis, kodėl Europos Sąjungos valstybės nesutaria, prie kurio laiko – vasaros ar žiemos – visoms nustoti laikrodžius sukioti? Taip jau būna, kad lengviau sutarti dėl kelių šimtų milijonų eurų kam nors išlaidų, nei dėl laiko kaitaliojimo. Mat įvairių biudžetų lentynėlių dėlionės ne visiems suprantamos. Tad niekas nenori prisipažinti finansų neišmanėliu. Balsuoja už tokias išlaidas. Tuo labiau, kad pinigai ne iš savos kišenės. O laikrodis?! Su juo viskas paprasta! Rodykles sukti: arba pirmyn, arba atgal. Yra dėl ko pasiginčyti! Todėl keleri metai tariasi, ir nesutaria? O mums laikrodžių sukiojimas suteikia dėkingą progą apie laiką pamąstyti.
Sukasi laiko ratas?
Jeigu su laikrodžių veikimu kaip ir viskas aišku. Yra rodyklės ar skaičiai – laiką rodo. Tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, iš kur, apskritai, atsirado laikas. Senovės pasaulis buvo suvokiamas kaip jokios krypties neturintis pasikartojimų ratas. Sukasi gyvenimas. Ir vėl į tą pačią vietą sugrįžta. Po žiemų vėl ateina pavasariai. Po pavasarių – vasaros, po jų – rudenys. Ir taip visą amžinybę. Sukasi jokios krypties neturintis ratas. Kažkas tame rate lyg ir keičiasi. Sukasi įvykiai vienas po kito. Tačiau įvykių kiekis ribotas. Viskas, kas buvo, pasikartos daugelį kartų. Gali būti. Juk ir Visata po sprogimo, manoma, sugrįš į pradinę būseną.
Donelaitiškas matymas
Apie laiką poemoje „Metai“ rašė Kristijonas Donelaitis. Poemoje apžvelgiami pasikartojantys metų laikai. Žiema – rūpesčių laikas. Ir senatvė, kai reikia džiaugtis kiekviena gyventa diena. Laukiama Saulės. Ir sulaukiama... „Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,/Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto“...
Pasak K. Donelaičio: „vėl su padėjimu Dievo vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant“. Taip su Dievo padėjimu sukasi metų ratas.
Kada atsirado laikas
Tradicinėje žmonijos kultūroje laikas – dieviškas pradas. Juk tik Dievui pradėjus kurti, laikas įvardijamas. Juk sakome: nuo pasaulio kūrimo pradžios. Iki tol tik dieviškoji dvasia buvo virš beribių vandenų begaliniame laike. Biblijos Pradžios knygoje pasakojama, kaip vyko pasaulio kūrimas. Buvo sukurtas dangus ir žemė. Šviesa. Atskirti vandenys nuo sausumos. Sukurta augmenija, gyvūnija ir žmogus pagal Dievo paveikslą. Tada Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena. Taigi: pasaulio kūrimas vyko šešias dienas. Tad nuo pasaulio kūrimo pradžios ir atsirado laikas. Tačiau dieviškojo kūrimo ar pasaulio gyvenimo diena nėra dabartinė diena. Ta, pasaulio kūrimo diena galėjo būti tūkstančiai dabartinių mūsų metų. Kas toliau? Jeigu yra pasaulio pradžia, tai turi būti ir pabaiga. Pagal šią sampratą po apokalipsės istorija bus sunaikinta ir žmonija bus grąžinta į belaikę erdvę. Kas žino. Dabar su laiku, kaip maži vaikai, žaidžiame – laikrodžius sukiojame.
Laikrodžių atsiradimas
Atsiradus laikui, reikėjo ir laikrodžių jam matuoti. Pirmieji žmonijos istorijoje laiko matavimo prietaisai buvo Saulės laikrodžiai. Jie naudoti jau prieš 4000 metų. Paprasčiausią Saulės laikrodį sudarė į žemę įbesta lazda ir aplink ją nubrėžtas ratas su padalomis. Laikas buvo nustatomas pagal šešėlio vietą. Ir to šešėlio – pirmyn atgal – žmonės negalėjo kilnoti. Anų dienų žmonės suprato, kad Saulės neįmanoma pirmyn atgal sukioti. Apsiniaukusią dieną ar naktį saulės laikrodžiu nepasinaudosi. Todėl senovės egiptiečiai naudojo vandens laikrodžius. Vanduo tekėdavo iš vieno indo į kitą. Vandens lygis pirmajame inde rodė laiką. Tekėdavo vanduo tarsi gyvenimas. Maždaug prieš 1000 metų buvo išrasti laikrodžiai-žvakės. Degdama žvakė trumpėja, pagal tai matyti, kiek valandų praėjo.
Už kelių dienų ant artimųjų kapų uždegsime žvakes, bandydami jų šviesa pasiekti amžinybę. Taip yra. Juk laikas dalijamas į praeitį, ir ateitį. Praeities jau nebėra. Ateities – dar nėra. Yra tik dabartis. Nekintantis taškas. Dabartis amžina. Ji – amžinybė.
Mokslininkai apie laiką
Izaoko Niutono manymu, laikas yra grynoji tėkmė, objektyvi duotybė. Laikas nepriklauso nuo jame esančio medžiaginio turinio. Laikas – begalinis, neturintis daiktiškos pradžios ir pabaigos. Laikas yra tuščias, todėl jam nėra būtinas ryšys su įvykiais.
Alberto Einšteino reliatyvumo teorija tvirtina, jog laiko linija nėra tiesi. Pasak šios teorijos, neįmanoma nustatyti visų įvykių dabarties ir tiksliai numatyti ateities. Kiekvienas įvykis laike apribotas kitų įvykių.
Begalinio laiko samprata teigė, kad laikas neturi tikslingumo ir dabarties, skiriančios praeitį ir ateitį.
Imanuelis Kantas aiškino, jog laikas organizuoja visus įvykius, einančius vienas po kito. Pasaulis yra dabartyje, bet sąmonė nuolat peržengia dabartį ir dairosi į ateitį. Tad ateitį lemia dabarties ir praeities atspindėjimas? Gal. Be praeities, juk nėra ir ateities. Ką dar galima pasakyti apie laiką?
Mintys apie laiką
Ekleziasto knygoje rašoma: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta“.
Filosofas Lucijus Anėjus Seneka bene prieš du tūkstančius metų pastebėjo: dalį laiko iš mūsų vagia, dalį – atima, o dalis nepastebimai nuslysta šalin.
Kitas filosofas – Nikolajus Rerichas bene prieš šimtą sakė: „laikas, kai jo maža, tampa vertingas, ir, patikėkite, jo užtenka viskam. Daug laiko turi tik nieko neveikiantys“.
Panašiai ir liaudies išmintis moko: gyvenimas trumpas, bet nuobodulys jį prailgina. Dėl kokių nors bėdų guodžiamės: laikas – geriausias gydytojas. Dar sakome: laikas – pinigai.
Lyginame laiką su pinigais! Tačiau tai nesulyginami dalykai. Dažniausiai žinome, kiek pinigų turime, tačiau nežinome, kiek mums liko laiko.
Vedose, kurios dabartiniame hinduizme laikomos pirmuoju dievišku garsu, pirminiu tekstu, rašoma: „Brangink šią dieną. Teisingai nugyventa diena vakarykštę dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų – vilties kupina vizija“. Ką ir pridursi?!