(detali)
imestamp]" border="0" alt="" />
imestamp]" border="0" alt="" />

Orai Biržuose

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Esu biržietis

Gydytoja Lidija Duderienė: didžiausias turtas – bendravimas

2017 m. liepos 25 d.

Gy­dy­to­ja Li­di­ja Du­de­rie­nė sa­vo gim­ta­die­nį ga­li švęs­ti du kar­tus: per Oną, lie­pos 26-ąją – tą die­ną duk­ry­tė ta­po di­džiau­sia do­va­na jos mo­ti­nai Onai. Ir spa­lio 21 die­ną, kai bu­vo pa­krikš­ty­ta ir įra­šas baž­ny­čios krikš­tų kny­go­je ta­po svar­biau­siu gi­mi­mo liu­di­ji­mu, nes li­go­ni­nės do­ku­men­tas ka­ro me­tu kaž­kur pra­puo­lė. Tad vė­liau vi­suo­se ofi­cia­liuo­se do­ku­men­tuo­se ir at­si­ra­do ant­ro­ji gi­mi­mo die­na. Ta­čiau abie­jų die­nų gy­dy­to­ja Li­di­ja ne­šven­čia. Tik tik­rą­ją sa­vo gi­mi­mo die­ną per Oni­nes. Šie­met šven­tė kiek ap­va­les­nė, tad jos iš­va­ka­rė­se ap­si­lan­kė­me pas gy­dy­to­ją Li­di­ją ir pa­ban­dė­me bent trum­pai per­bėg­ti jos gy­ve­ni­mo ke­liais ir ke­le­liais.

Po­kal­bį ban­dė­me pra­dė­ti nuo vai­kys­tės ir įdo­mių gi­mi­nys­tės sai­tų. Li­di­jos tė­ve­lis bu­vo iš Lie­tu­vos ru­sų, sen­ti­kių, šei­mos, kaž­ka­da ati­trem­tos į Za­ra­sų kraš­tą. Ma­mos šak­nys – ir Lat­vi­jo­je. Li­di­jos mo­čiu­tė pa­gal ma­mos li­ni­ją, tur­tin­gos lat­vių šei­mos at­ža­la, me­tė iš­šū­kį sa­vo šei­mai ir iš­te­kė­jo už ne­tur­tin­go lie­tu­vio, at­vy­ku­sio už­dar­biau­ti. Nuo­ta­ką vy­ras par­si­ve­žė į sa­vo kraš­tą, Bir­žų ra­jo­ną.

De­vyn­bal­sių kai­me pra­bė­go Li­di­jos vai­kys­tė. Tė­tis bu­vo vie­nin­te­lis ra­jo­no ak­men­ta­šys, ma­ma – darbš­ti, tvar­kin­ga na­mų šei­mi­nin­kė. Ir la­bai mė­go kur­ti ei­les, jo­mis pa­svei­kin­ti ar­ti­muo­sius įvai­rio­mis pro­go­mis. Ma­žo­sios Li­di­jos vai­kys­tės mei­lė bu­vo se­ne­lis, ma­mos tė­tis: jis la­bai daug dir­bo, rū­pi­no­si vi­su ūkiu, o lat­vė mo­čiu­tė kai­me bu­vo ži­no­ma kaip žo­li­nin­kė, sa­va­moks­lė dak­ta­rė, pri­bu­vė­ja, tad į ūkiš­kus rei­ka­lus ran­kų ne­ki­šo.

– Ir šian­dien pri­si­me­nu se­ne­lio su­dir­žu­sias, su­skel­dė­ju­sias ran­kas. Aš jo la­bai gai­lė­da­vau, tad sten­giau­si jam pa­dė­ti vi­sus dar­bus at­lik­ti. Ypač pa­tik­da­vo pri­žiū­rė­ti ark­lius – šiuos gy­vu­lius te­be­my­liu iki šiol. Nu­si­laks­ty­da­vau, ne­bes­pė­da­vau net nu­si­praus­ti. Už­tat ko­kia kan­čia bū­da­vo, kai at­va­žiuo­da­vo mo­čiu­tės gi­mi­nės iš Lat­vi­jos ir ma­ne im­da­vo auk­lė­ti: tek­da­vo iš­si­praus­ti, gra­žiai ap­si­reng­ti, pa­si­puoš­ti ir la­bai tvar­kin­gai sė­dė­ti prie sta­lo, mo­ky­tis ge­rų ma­nie­rų, kad užaug­čiau tik­ra da­ma. Šir­dy­je širs­da­vau, kad aš čia kaip pa­ne­lė sė­džiu, o se­ne­lis vargs­ta... – šian­dien jau su šyp­se­na pri­si­me­na L. Du­de­rie­nė.

Gi­mi­nys­tė lė­mė, kad dar vai­kys­tė­je Li­di­ja iš­mo­ko ge­rai kal­bė­ti tri­mis kal­bo­mis: lat­vių, ru­sų ir lie­tu­vių. Kal­bos pra­ver­tė atei­ty­je. Kaip ir vi­sa anks­ty­vo­ji pa­tir­tis, ku­ri ly­di ir šian­dien: gy­dy­to­ja Li­di­ja te­be­si­ža­vi ark­liais, jai la­bai pa­tin­ka poe­zi­ja, o iš mo­čiu­tės, nors juo­kia­si ne itin no­rin­ti to pri­pa­žin­ti, pa­vel­dė­jo no­rą gy­dy­ti žmo­nes.

*

Tik į dak­ta­rus jau­no­ji Li­di­ja jau sto­jo ne kaip Ka­ral­ko­vai­tė, bet kaip Du­de­rie­nė.

– Anks­ti, bū­da­ma de­vy­nio­li­kos, iš­te­kė­jau už sa­vo­jo Jo­no – ko gi čia lauk­ti? – juo­kia­si gy­dy­to­ja Li­di­ja, – Tuoj gi­mė El­ma­ras. Ma­no ge­ro­ji any­ta la­bai ma­ne my­lė­jo, ir ma­no sū­nų au­gi­no, kai aš iš­va­žia­vau mo­ky­tis. Per sto­ja­muo­sius ko­mi­si­ja už­da­vė ke­lis klau­si­mus: kaip aš pa­jėg­siu mo­ky­tis, jei Bir­žuo­se lie­ka vy­ras ir vai­kas, ar už­teks svei­ka­tos, ar bus, kas ma­ne iš­lai­ko. Į vi­sus klau­si­mus tu­rė­jau at­sa­ky­mus, nors ko­mi­si­jos gal ir neį­ti­ki­nau: jie prieš sa­ve ma­tė lie­są, iš­blyš­ku­sią mo­te­ry­tę, pa­lai­ke su­kne­le ir megz­tu­ku, ku­rio al­kū­nės bu­vo sua­dy­tos. Ki­ti sto­jan­tie­ji bu­vo kur kas gra­žiau ap­si­ren­gę ir la­biau pa­si­ti­kė­jo sa­vo ga­li­my­bė­mis.

L. Du­de­rie­nė pa­sa­ko­ja, kad mo­ky­tis la­bai no­rė­jo, stu­di­ja­vo su en­tu­ziaz­mu. Vis­kas pa­skai­to­se bu­vo įdo­mu, dės­ty­to­jai – pui­kūs žmo­nės, tik­ros as­me­ny­bės.

– Mums dės­tė pro­fe­so­rius Ta­das Iva­naus­kas. Pui­kus dės­ty­to­jas, nuo­sta­bus žmo­gus. Nu­si­ve­žiau į jo na­mus ir sa­vo Jo­ną, pro­fe­so­rius mie­lai priim­da­vo sve­čius. Vy­ras ne­no­rė­jo pa­ti­kė­ti, kad taip pa­pras­tai ap­si­ren­gęs žmo­gus ga­li bū­ti pro­fe­so­rius. Tą­syk do­va­nų ga­vo­me vy­nuo­gės strė­liu­kę. Iki šiol mū­sų so­dy­bo­je te­beau­ga T. Iva­naus­ko vy­nuo­gė... – džiau­gia­si gy­dy­to­ja Li­di­ja.

Šeš­ta­ja­me kur­se stu­den­tė Li­di­ja bai­gia­muo­sius eg­za­mi­nus lai­kė lauk­da­ma­si Aud­riaus. Nors gi­ne­ko­lo­gė ban­dė at­kal­bi­nė­ti: jei gim­dy­si, ne­baig­si ins­ti­tu­to, pa­skui nu­si­lei­do: bai­gei pen­kis kur­sus, ga­lė­si bū­ti fel­če­re. Ta­čiau Li­di­ja lai­kė­si sa­vo: eg­za­mi­nus iš­lai­kė, dip­lo­mą ga­vo ir su­si­lau­kė Aud­riaus.

*

Po stu­di­jų – pa­sky­ri­mas į Bir­žų li­go­ni­nę te­ra­peu­te. O kad ta­po en­dok­ri­no­lo­ge, ačiū rei­kė­tų sa­ky­ti dak­ta­rui Sta­siui Bal­čiaus­kui. Jis pa­siū­lė im­tis šios sri­ties. Kai jau­na gy­dy­to­ja su­ti­ko, su­ži­no­jo, kad su­dė­tin­ga bū­tų kaž­kur mo­ky­tis, gau­ti en­dok­ri­no­lo­go kva­li­fi­ka­ci­ją, nes Lie­tu­vo­je pa­na­šių kur­sų nė­ra.

– Kai bu­vau pa­skir­ta en­dok­ri­no­lo­ge, per vi­sus gy­dy­to­jus ban­džiau su­si­ži­no­ti, kiek ra­jo­ne ga­li bū­ti to­kių li­go­nių. Tu­rė­jau sa­vo apy­lin­kę, o kai prie jos pri­dė­jau dar ne­ma­žai pa­var­džių, iš­si­gan­dau – kaip spė­siu su vi­sais dirb­ti? Tuo la­biau, kad ži­nių iš en­dok­ri­no­lo­gi­jos trūks­ta. At­si­tik­ti­nai per te­le­vi­zi­ją pa­ma­čiau kal­ban­čią aka­de­mi­kę mask­vie­tę J. Va­siu­ko­vą, ži­no­mą en­dok­ri­no­lo­gę. Kal­bė­jo ji apie dia­be­tą. Ta­da man ki­lo min­tis pa­ra­šy­ti moks­li­nin­kei laiš­ką ir pa­si­pra­šy­ti į kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­sus. J. Va­siu­ko­va at­sa­kė ir pa­siū­lė pa­reng­ti dar­bą – iša­na­li­zuo­ti du moks­li­nius dar­bus ta te­ma. Kaip juos ana­li­zuo­ti, jei man pa­čiai sun­ku su­si­vok­ti? Bet dar­bą pa­ren­giau, iš­siun­čiau, ir ga­vau var­di­nį kvie­ti­mą į kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­sus Mask­vo­je. O po to bu­vo ir ki­tų kur­sų, ir dar­bas jau ta­po aiš­kes­nis... – dar­bo pra­džią pri­si­me­na gy­dy­to­ja Li­di­ja.

Da­bar ji pri­klau­so Lie­tu­vos en­dok­ri­no­lo­gų ir Eu­ro­pos en­dok­ri­no­lo­gų aso­cia­ci­joms, da­bar ir kur­sų, se­mi­na­rų, in­for­ma­ci­jos me­di­kams, ir dia­be­ti­kams rei­ka­lin­gų in­for­ma­ci­nių prie­mo­nių yra kur kas dau­giau, ir vais­tų pa­siū­la di­džiu­lė.

*

Bir­žų li­go­ni­nė­je gy­dy­to­ja Li­di­ja iš­dir­bo 31 me­tus. Ir išė­jo į poil­sį. Ta­čiau nu­vy­ku­si į Svei­ka­tos apsaugos mi­nis­te­ri­ją grą­žin­ti li­cen­ci­jos, su­ti­ko iš mū­sų kraš­tų ki­lu­sią dar­buo­to­ją, ku­ri pa­ra­gi­no kur­ti pri­va­tų ka­bi­ne­tą. At­ro­dė, neį­ma­no­mas da­ly­kas su­tvar­ky­ti šūs­nį do­ku­men­tų. Sut­var­kė. Ka­bi­ne­tą įkū­rė sa­vo na­muo­se – bu­vu­sią vir­tu­vę pri­tai­kė pa­gal rei­ka­la­vi­mus gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tui, su­da­rė su­tar­tį su Vals­ty­bi­ne li­go­nių ka­sa. Šian­dien dir­ba kaip te­ra­peu­tė ir en­dok­ri­no­lo­gė.

– Kai įstei­giau ka­bi­ne­tą, jo­kios rek­la­mos nie­kur ne­spaus­di­nau. Su­si­sie­kiau su dia­be­to drau­gi­jo­mis ir pa­si­siū­liau pa­skai­ty­ti pa­skai­tas drau­gi­jų na­riams. Ne­ma­žai ra­jo­nų ap­va­žia­vau, šil­tai pa­bend­ra­vo­me, ne­ma­žai sa­vo kor­te­lių iš­da­li­nau ir vie­nas po ki­to pra­dė­jo skam­bin­ti žmo­nės, at­va­žiuo­ti. Ir ta­po nuo­la­ti­niais ma­no pa­cien­tais. Jie at­vyks­ta su siun­ti­mais, už kon­sul­ta­ci­jas man su­mo­ka Li­go­nių ka­sa, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

O kas svar­biau­sia gy­dy­to­jo dar­be? Gy­dy­to­ja Li­di­ja ne­pa­mirš­ta sen­ten­ci­jos, ku­rią iš­gir­do tik pra­dė­ju­si stu­di­juo­ti me­di­ci­ną: gy­dy­to­jas tu­ri tu­rė­ti ere­lio žvilgs­nį, liū­to šir­dį, gy­va­tės iš­min­tį ir mer­ge­lės ran­kas.

Ir džiau­gia­si, kad pri­va­čia­me ka­bi­ne­te ga­li priim­ti li­go­nį ta­da, kai jam pa­to­gu. Jei žmo­gus skam­bi­na ir pra­šo­si prii­ma­mas ne ka­bi­ne­to dar­bo lai­ku, bet kaip jam pa­to­giau, gy­dy­to­ja nie­ka­da neat­sa­kan­ti. „Ma­lo­nu, lau­kiu“.

– Esu gal vie­nin­te­lė gy­dy­to­ja Lie­tu­vo­je, dir­ban­ti gry­te­lė­je, bet li­go­niai čia ieš­ko ne pra­ban­gos, o svei­ka­tos. Vie­nas ki­tas su­ma­no pa­si­kon­sul­tuo­ti, ar tin­ka­mus vais­tus jam pa­sky­rė sos­ti­nės ži­no­mų kli­ni­kų me­di­kai. Vi­sa­da sa­kau: tin­ka­mus, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

Jos ka­bi­ne­te lau­kia­mi vi­si. Gy­dy­to­ja šyp­so­si: yra mė­gė­jų skai­čiuo­ti gy­dy­to­jos už­dir­ba­mus pi­ni­gus. Te­gul skai­čiuo­ja. To­kių žmo­nių neį­ti­kin­si, kad ne pi­ni­gai svar­biau­sia. Ir toks po­žiū­ris – dar vie­na pa­mo­kė­lė iš vai­kys­tės. Ne­ma­žai už­dir­ban­tis tė­tis ne itin mo­kė­jo elg­tis su pi­ni­gais, nie­ka­da jų ne­tau­pė. Ir duk­ters ne­ska­ti­no tau­py­ti ar teik­ti ypa­tin­gą reikš­mę pi­ni­gams.

– Pi­ni­gų žmo­gui rei­kia tik tiek, kiek rei­kia. Vis­kas, ko man rei­kia, yra, vis­ko už­ten­ka. Kur kas svar­bes­nis da­ly­kas yra bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis. Ir pa­cien­tai man tam­pa ar­ti­mi. Man ne­sun­ku žmo­gų pa­vai­šin­ti ar­ba­ta ar ka­va, su­tep­ti su­muš­ti­nį, jei jis at­vy­ko iš to­liau ir jau ke­lios va­lan­dos ne­val­gęs. Dia­be­ti­kas to­kio „ma­lo­nu­mo“ sau ne­ga­li leis­ti. Daž­nas žmo­gus no­ri iš­si­pa­sa­ko­ti, iš­si­kal­bė­ti. Kai nė­ra li­go­nių ei­lės už du­rų, aš ga­liu su juo vi­so­mis te­mo­mis pa­kal­bė­ti, man tai yra ma­lo­nu. Ne­gi žmo­gų dėl jo pro­ble­mos sių­siu pas psi­cho­lo­gą, kai daž­nam už­ten­ka at­vi­ro po­kal­bio, kad gy­ve­ni­mas pra­švie­sė­tų, su li­ga bū­tų leng­viau su­gy­ven­ti? – svars­to gy­dy­to­ja Li­di­ja.

Ir sa­ko ma­tan­ti daug žmo­nių, ku­riems la­bai sun­ku gy­ven­ti, ku­rie ne­tu­ri iš ko nu­si­pirk­ti ge­res­nio mais­to, lauk­tu­vių vai­kams. Ne vie­nas atei­na į ka­bi­ne­tą su klau­si­mu: „Ne­tu­riu siun­ti­mo, ne­tu­riu pi­ni­gų. Ar priim­sit?“

– Kaip aš jo ne­priim­siu? Kaip ne­pa­dė­siu žmo­gui, jei jam šian­dien pa­gal­bos rei­kia? – nea­be­jo­ja gy­dy­to­ja.

Gy­dy­to­ja Li­di­ja ly­gi­na: dia­be­tu ser­gan­čių žmo­nių da­bar yra ke­lis kar­tus dau­giau, nei jos dar­bo pra­džio­je. Tai, gy­dy­to­jos ma­ny­mu, le­mia nuo­la­ti­nis vi­sus per­se­kio­jan­tis stre­sas dar­be, na­muo­se, san­ty­kiuo­se su kai­my­nais: juk ne­be­mo­kam bend­rau­ti, nuo­lat sku­bė­da­mi ne­beišk­lau­so­me ki­to žmo­gaus. Ir mais­tas, ku­ria­me vis ma­žiau na­tū­ra­lių, svei­kai išau­gin­tų pro­duk­tų. Ir ma­žas fi­zi­nis ak­ty­vu­mas – au­to­mo­bi­liais ke­liau­ja­me nuo du­rų iki du­rų.

Kiek šiuo me­tu li­go­nių lan­ko­si gy­dy­to­jos Li­di­jos ka­bi­ne­te, ji ne­ga­li ir pa­sa­ky­ti. Iš vi­so re­gio­no. Ro­kiš­kio, Ku­piš­kio, Pas­va­lio, Pak­ruo­jo ra­jo­nų, sa­vi bir­žie­čiai. Nuo­šir­di drau­gys­tė sie­ja su Pak­ruo­jo dia­be­to klu­bu, ku­ris nuo­lat lau­kia gy­dy­to­jos sve­čiuo­se su pa­skai­to­mis, at­vi­rais po­kal­biais prie ar­ba­tos puo­de­lio. Bir­žuo­se gy­dy­to­ja Li­di­ja bu­vo vie­na iš dia­be­to klu­bo „Kran­tas“ stei­gė­jų, še­lio­li­ka me­tų ak­ty­viai dir­bo su šio klu­bo na­riais.

Gy­dy­to­ja kal­ba, kad la­bai sun­ku bū­na, kai mirš­ta ne vie­nus me­tus jos ka­bi­ne­te lan­kę­sis li­go­nis. Bet dia­be­tas – la­bai sun­ki li­ga su su­dė­tin­go­mis komp­li­ka­ci­jo­mis, tad ne­tek­tys neiš­ven­gia­mos.

*

Gy­dy­to­ja Li­di­ja sa­ko, kad vi­są gy­ve­ni­mą ją su­pa pui­kūs, nuo­šir­dūs žmo­nės: mo­kyk­lo­je – nuo­šir­dūs mo­ky­to­jai, as­me­ny­bės, ins­ti­tu­te – pui­kūs dės­ty­to­jai, dar­be – ko­le­gos, iš ku­rių ga­lė­jai daug ko iš­mok­ti ir pro­fe­si­ne, ir žmo­giš­ką­ja pra­sme. Gy­dy­to­ja sa­ko nie­ka­da ne­pa­mir­šu­si sa­vo pro­fe­so­rių pa­ta­ri­mo: gy­dy­to­jas tu­ri rem­tis vi­sais žmo­nė­mis, ku­rie yra ša­lia jo. Ir gy­dy­to­jais, ir se­se­lė­mis, ir ki­tu per­so­na­lu.

– Gy­dy­to­jas nė­ra vi­sa­ži­nis, vi­sa­ga­lis. Ypač, kai tik pra­de­di dirb­ti, kai ne­tu­ri pra­kti­kos. Gre­ta bu­vu­sios fel­če­rės, se­se­lės, sa­ni­ta­rės ne kar­tą pa­dė­jo diag­no­zuo­ti li­gą ir bu­vau joms nuo­šir­džiai dė­kin­ga. La­bai ver­ti­nau gy­dy­to­jo Lio­ren­to pa­gal­bą – jis su­ge­bė­da­vo tiks­liai nu­sta­ty­ti diag­no­zę ir to mo­kė ki­tus ko­le­gas, – kal­ba gy­dy­to­ja.

O da­bar pa­ti gy­dy­to­ja Li­di­ja skai­to pa­skai­tas sa­viems gy­dy­to­jams en­dok­ri­no­lo­gi­jos te­mo­mis ir džiau­gia­si ga­lė­da­ma tai da­ry­ti, nors kiek­vie­nai pa­skai­tai ten­ka il­go­kai ruoš­tis.

*

Prie vi­sų gy­dy­to­jos Li­di­jos tur­tų dar rei­kė­tų pri­dė­ti (tiks­liau, lai­ky­ti svar­biau­siu tur­tu) ir bran­giau­sius žmo­nes: sū­nus, jų šei­mas, nuo­lat mo­čiu­tei pa­de­dan­čius ir gy­ve­ni­mo iš­min­ties pa­mo­kan­čius anū­kus, ir ma­žą­ją proa­nū­kę Me­dei­ną. Apie vi­sus sa­viš­kius ma­ma, mo­čiu­tė Li­di­ja pa­sa­ko­ja su mei­le, su­pra­ti­mu, at­lai­du­mu. Jie bu­vo svar­biau­si, kai pa­čiai gy­dy­to­jai su­strei­ka­vo svei­ka­ta, kai te­ko slau­gy­ti ir į Am­ži­ny­bę pa­ly­dė­ti ar­ti­muo­sius. Gre­ta jau ne­bė­ra vy­ro Jo­no (be rei­ka­lo sto­ja­mų­jų ko­mi­si­ja Li­di­ją gąs­di­no, kad Bir­žuo­se pa­lik­tas vy­ras su­si­ras ki­tą, kad su­by­rės šei­ma), tad Jo­ni­nės, taip šil­tai švęs­tos vy­rui gy­vam esant, da­bar at­ne­ša tik gra­žius pri­si­mi­ni­mus.

– Kai pra­de­di daug gal­vo­ti ir kal­bė­ti apie praei­tį, pir­mas ženk­las, kad sens­ti, – šyp­so­si gy­dy­to­ja Li­di­ja. Bet klai­džio­da­mas pri­si­mi­ni­mais, var­ty­da­mas nuo­trau­kų al­bu­mus, se­na­me at­vi­ru­ke ras­da­mas tau skir­tą ei­lė­raš­tį, vėl iš­gy­ve­ni gra­žiau­sias aki­mir­kas, min­ti­mis pa­glos­tai bran­gius žmo­nes. O to­kių, vis kar­to­ja gy­dy­to­ja Li­di­ja, bu­vo dau­gy­bė jos gy­ve­ni­me. Yra. Ir bus.

*

Ir ry­toj, ju­bi­lie­ji­nio gim­ta­die­nio ry­tą, gy­dy­to­ja Li­di­ja, pri­gim­ti­mi tik­ras vy­tu­rys, at­si­kels kaip įpra­tu­si, penk­tą. Pa­da­rys mankš­te­lę – kad ope­ruo­tas stu­bu­ras ne­varg­tų nuo sė­dė­ji­mo, ba­sa pa­vaikš­čios po ra­so­tą žo­lę, ku­rią kruopš­čiai šie­nau­ja ir na­mų gė­ly­nus pri­žiū­ri sū­nus Aud­rius. Su­sit­var­kys na­mus. Ir ne­ži­nia, koks skam­bu­tis bus pir­mas – su svei­ki­ni­mu ar klau­si­mu: ar priim­tu­mė­te šian­dien? „Ma­lo­niai pra­šom, lau­kiu“, – ma­tyt, kaip įpra­tu­si at­sa­kys gy­dy­to­ja.

O tiems, kas no­rės pa­svei­kin­ti, iš­duo­siu gy­dy­to­jos pa­slap­tį: ne bran­gios do­va­nos pra­džiu­gins su­kak­tu­vi­nin­kę. At­vi­ru­kas, ei­lė­raš­čio po­sme­lis ir kuk­lus žie­das. Ir svar­biau­sia do­va­na – nuo­šir­dus žo­dis.

Ja­ni­na BAG­DO­NIE­NĖ

Ja­ni­nos Bag­do­nie­nės nuo­tr.

Dienos populiariausi

Toliūnų tolių šauksmas

2017 m. rugpjūčio 11 d.
lankomiausias

Į Upeliškius suskrido gaidžiai

2017 m. rugpjūčio 11 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas