Vigilija Macienė: „Džiaugiuosi, kad nesu tobula, nes dar turiu progą patobulėti“.

Asmeninio albumo nuotr.
„Nenoriu pigios, blizgučiais padabintos kultūros“, sako mokytoja Vigilija Macienė. (Fotosesija sodyboje pas Liną ir Kęstutį Matuliauskus).
Vigilija Macienė – puikiai žinoma ne tik Biržų rajone, bet ir visoje Lietuvoje: ji dainuoja, ruošia mokinius tiek regioniniams, tiek respublikiniams konkursams, kuriuose dažnai pelno laurus. O dar darbas Biržų kultūros centro Papilio skyriuje, kur jos vadovaujams vokalinis moterų kvartetas „Rovėjūnės“ gerai žinomas visoje Aukštaitijoje. Žinoma moteris sako, kad ji visada buvo su daina: keliaudama į mokyklą ir iš jos, dainuodavo visada. Šiandien Jūsų dėmesiui – pokalbis su mokytoja, dainininke ir meno vadove Vigilija.

Jūs gimėte Biržuose. Ryškiausi vaikystės prisiminimai iš tėvų namų, draugų, mokyklos?

Gimiau Biržuose, buvau antroji tėvų atžala, iki trečios klasės augau dvare. Taip vadinama vietovė, kur gyvenau, nes netoliese išsidėstęs pastatų kompleksas, priklausęs Radvilų, vėliau – Koscialkovskių dvarui, dviaukščiame daugiabutyje. Ten prabėgo ankstyvoji vaikystė. Labiausiai įstrigo stiprus kaimynystės ryšys, draugystė, bendrystė. Prisimenu, kaip visi lauke prie bendro stalo švęsdavo šventes, vardines, netgi su šokiais. Kaimynystėje gyveno ir mano pirmoji mokytoja Vlada Čibinskienė. Pamenu, kaip nešdavau į kiemą parodyti mokytojai savo mokymosi priemones, kurias nupirko tėveliai prieš mokyklą. Labai šilti prisiminimai. Abu tėvai dirbo „susivienijime“, dvare gimė ir mano sesutė Alina. Kartais tekdavo pabūti aukle, kai mamai reikėdavo nulėkti iki parduotuvės ar iki savo tėvų, kurie gyveno miestelyje. Supu vežimaitį, o sesytė rėkia kaip pasiutus, šlapia, juk sauskelnių tai nebuvo. Iškelti iš vežimo negaliu niekaip – per maža, o ir vežimai tuomet aukšti buvo... Vėliau pamenu, kaip grįžusi namo iš mokyklos, pietų migdydavau seserį: pasiimu muzikos vadovėlį, tik verčiu vieną po kito puslapius ir dainuoju visas dainas, kurių jau mokėmės. Traukiu iš dūšios, net nepastebiu, kad jau užmigo sesytė. Vėliau tėvai pasistatė namus miestelyje, netoli mamos tėvelių. Tik pamatysi – keli žingsniai kitapus gatvės, per griovį šast – aš jau ir pas senelius. Ten augo mano pusseserė, mus skyrė tik dviejų metų skirtumas, tai draugių nelabai ir reikėjo, veikti tikrai buvo ką.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/

Susijusios naujienos