A. Variakojis: “Tarybos nariai net nesusigaudo, kur nukeliauja pinigai“

Asmeninio A. Variakojo archyvo nuotr.
„Plaukiant jachta, nežinai, kas tave pasitiks už horizonto, ir tai intriguoja...“, – sako legendinis investuotojas A. Variakojis, kilęs iš Biržų.
Vienas garsiausių Lietuvos finansininkų ir verslo strategijų kūrėjų Algimantas Variakojis, į kurio patarimus įsiklauso turtingiausi šalies žmonės, yra kilęs iš Biržų krašto. Atviras, visada besišypsantis, niekada nestokojantis optimizmo, lengvai bendraujantis, nebijantis rizikuoti, „Verslo angelų fondo I“ įkūrėjas ir partneris valdo solidų investicinį portfelį, drąsiai investuoja į šiuolaikines technologijas, padeda įsigyti, išvystyti ir sėkmingai parduoti įmones. Laisvalaikiu skuba į jūrų uostą, kur tampa jachtos komandos nariu, kelia bures ir pasibalnoja vėją, skriedamas bangomis. Jis dalyvavo legendinėje „Ambersail“ ekspedicijoje, kurios metu jachta apiplaukė pasaulį. „Biržiečių žodis“ kalbėjosi su A. Variakoju apie Biržų kraštą, jo dabartį ir ateitį bei problemas, priežastis, kurios neleidžia normaliai vystytis rajonui, turinčiam įspūdingą potencialą.

“BŽ“: Jūsų tėvelis kilęs iš Biržų krašto. Turbūt nemažai vasarų vaikystėje praleidote mūsų rajone, kokie prisiminimai apie tėviškę?

A. Variakojis: Mano tėvukas gyveno Kubilių kaime, netoli Papilio. Vėliau, kai persikėlė į Vilnių, vasarą atveždavo mane keliems mėnesiams į Biržų rajoną. Beje, į gimtąjį kraštą skrisdavome „kukurūzniku“ iš Vilniaus, su nusileidimu Panevėžyje. Biržų aerodromą gerai prisimenu. Viešėdamas Kubilių kaime, turėjau visišką laisvę, nes močiutė ir senelis jau buvo garbingo amžiaus. Vaikščiojau po miškus, rinkau avietes, susidraugavau su kaimynų vaikais. Vienkiemis buvo didžiulis, ten gyveno ne tik tėvai, bet ir jo broliai, kurie turėjo nemažą ūkį, laikė karves, kalakutus, vištas, prisimenu tvartus, klėtis, lauko virtuves ir kalvę. Mano senelis buvo kalvis, kuris pats pasigamindavo visus žemės ūkio padargus. Atsimenu, kaip kasdien pasikinkydavo arklį ir veždavo pieną į pieninę. Kaime kažkada ir malūnas buvo. Dabar gyvenvietės jau nebėra, nebeliko nieko. Gal tik ženkliukas prie kapinių, bylojantis, jog kažkada ten buvo Kubilių kaimas. Liūdesys. Sovietmečiu melioracija išnaikino visus vienkiemius, gyventojus sukėlė į Papilį. Beje, senelis pasakojo, kad jau prieš kelis šimtus metų Papilio mokykla buvo labai aukšto lygio ir kasmet mokytis į Europą išsiųsdavo po 5-6 absolventus. Joje buvo mokoma prancūzų ir vokiečių kalbų. Įsivaizduokite, Vilniaus universitetas įkurtas 1579 metais, o Papilio mokykla – 1595 metais. Gaila, kad toks, kažkada išsivystęs miestelis, nustojo plėstis ir dabar tapo bažnytkaimiu. Tai įrodo, kad raida turi būti visą laiką. Žmogus turi nuolat mokytis, verslas – plėstis ir atsinaujinti, gyvenvietės – augti. Sustojimas reiškia mirtį ateityje. Papilyje dabar gyvena mano giminaitis Adolfas Šlekys, kuris ūkininkauja. Su juo nuolat palaikome ryšį.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/

 

"BŽ" DOSJĖ

Le­gen­di­nis in­ves­tuo­to­jas Al­gi­man­tas Va­ria­ko­jis gi­mė 1966 me­tų ko­vo 28 die­ną. Gar­sus fi­nan­si­nin­kas, daž­nai va­di­na­mas vers­lo an­ge­lu, tu­ri su­kau­pęs be­veik 30 me­tų pa­tir­tį, su­si­ju­sią su in­ves­ti­ci­jo­mis ir jų val­dy­mu. Iki šiol jam yra te­kę dirb­ti šio­se pa­rei­go­se: fi­nan­sų mak­le­rių įmo­nės „Fi­nas­ta“ pro­jek­tų va­do­vo, val­dy­bos na­rio, Lie­tu­vos fi­nan­sų mak­le­rių aso­cia­ci­jos pre­zi­den­to, ak­ci­nės bend­ro­vės „Sa­ni­tas“ val­dy­bos na­rio, AB „Vil­niaus Vin­gis“ val­dy­bos na­rio, pre­ky­bos įmo­nių gru­pė „Ap­ran­ga“ val­dy­bos na­rio, AB „Ver­ni­tas“ ste­bė­to­jų ta­ry­bos na­rio, vals­ty­bi­nės įmo­nės „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liai“ ne­prik­lau­so­mo val­dy­bos na­rio, „Lie­tu­vos pa­što“ ne­prik­lau­so­mo val­dy­bos na­rio bei dirb­ti dau­ge­lio ki­tų bend­ro­vių val­dy­bo­se.