Naujausios
Esate iš Šakių rajono, kurie nuo Biržų nutolę apie 250 kilometrų. Kaip atsidūrėte Biržuose, kas lėmė Jūsų pasirinkimą čia dirbti?
Šakių rajone garsėja Gelgaudiškio dvaras, netoli kurio ir gyvenu. Dabar gyvenu mieste, su pilimi... Tad aplinka lyg ir panaši – kilmingi ir malonūs žmonės, puoselėjama aplinka, pagarba istorijai...
Išties, netikėtai man pačiai, taip susiklostė situacija. Apie tai rašė ir skelbė visi šalies laikraščiai... Istorija išskirtinė. Į laikraštį, kuriame tuo metu dirbau, įsisuko sukčiai – jie iš dalies akcininkų perviliojo akcijas ir norėjo perimti laikraščio valdymą. Nekilo nė menkiausių abejonių, kad laikraštis ir jo darbuotojai reikalingi tik kaip marionetės, bet... Naujam šeimininkui, kuriam laikraštis buvo reikalingas savo valdžios demonstravimui ir politikai, nepaklusome. Mano ir kolegų sprendimas buvo jiems netikėtas, mums – skaudus – visi išėjome iš darbo, nes tarnauti galima tik laisvam žodžiui ir žmogui, ne kažkieno interesams.
Likome be darbo, o to laikraščio leidyba buvo nutraukta. Pradėjome ieškotis darbų. Vieną popietę susirinkome išgerti arbatos ir prasitarėme, kad norėtųsi kartu dirbti... Juk buvome, kaip kumštis – savi ir savo darbą išmanantys žmonės. Žodis po žodžio ir kilo idėja steigti kitą laikraštį, tuo pačiu arba panašiu pavadinimu. Taip, nuo gatvės, neturėdami jokių resursų, patalpų, pradėjome leisti laikraštį... Dirbome nuotoliu, be atlyginimų, tačiau turėdami didelį užsidegimą, o svarbiausia – nepriklausomi. Per gerą pusmetį susigrąžinome visus prenumeratorius, išsimokėjome algas ir nieko netrūko. Bet tada prasidėjo teismų maratonas – verslininkai, supratę, kad be žmonių laikraštis yra niekas, norėjo įrodyti, kad mes fiktyviai išėjome iš darbo. Ši teismų karuselė sukosi ilgai ir... per ilgai. Visi pavargome, pradėjome ieškotis kitų darbų...
Tada ir sulaukiau skambučio iš tuometinio „Biržiečių žodžio“ direktoriaus Kęstučio Isako – pasiūlė dirbti redaktore. Nauja pareigybė man reiškė naują iššūkį. Tačiau galimybę vertinau atsargiai – pirmiausiai teko pasidomėti „Biržiečių žodžio“ akcininkais. Kadangi didžioji dalis laikraščio akcijų priklauso „Biržų duonai“, o šios įmonės savininkai Kurganovai yra garbingi žmonės, tai ir lėmė sprendimą pabandyti.
Patikėkite, pirmas įspūdis atvykus į Biržus, nesužavėjo. Pamaniau, kad Europos Sąjunga atėjo į Lietuvą, bet pro Biržus praėjo. Buvo nyku. Bet patiko ežeras, tiltas, saulė, medžiai, oras ir, žinoma, kolektyvas, žmonės. Labiausiai darbas, kuriame nėra dienos be iššūkių, kuriame reikia tvirto stuburo išlikti nepriklausomu.
Ar niekada šio sprendimo nesigailėjote?
Gailėtis galima tik dėl to, ko nepadarei. Dar galima gailėtis žmonių, kurių netekai. Gaila ir kvailių, kurie galvoja, kad kiti kvailesni, o patys yra protingi ir naudojasi žmonių gerumu. Aš tikiu gėriu ir niekas neįrodys kitaip. Biržus pamažu prisijaukinu. Labai smagu, kai eidama gatve, sutinku pažįstamų veidų - tada jaučiuosi sava. Viskam reikia laiko...
Gailėtis dėl šio pasirinkimo, tiesą pasakius, netgi neturiu laiko. Ne veltui sakoma - kad suvoktum vienos savaitės vertę, tapk laikraščio redaktoriumi. O dabar dar ir direktore...
Nuo rugpjūčio 1 dienos laikraščio akcininkų sprendimu buvote paskirta ir laikraščio direktore. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Su daugybe biurokratinių prievolių, su dar didesne atsakomybe ir... paliktų skolų našta, kurią, mano nuomone, turėjo išspręsti ankstesnis vadovas. Finansinius klausimus padeda narplioti pagrindinis akcininkas - "Biržų duona", tad jiems ir palieku teisę komentuoti apie "palikimą" - kas ir kodėl taip įvyko. Vienok, jeigu mane paskyrė į šias pareigas, vadinasi pasitikėjo, todėl belieka nenuvilti - dar daugiau dirbti, galvoti, spręsti...
Naujos pareigos - tai naujos galimybės atrasti tiesesnį kelią į skaitytojo širdį. Labai daug šaunių žmonių yra, todėl įsteigėme prizus už teisingai išspręstus kryžiažodžius. Tai - žaidimas, tačiau daug pasakantis, nes vieni sprendžia ir laimi, kiti steigia prizus... Taip susidaro graži bendrystė ir draugystė. Koks džiaugsmas, kai žmogus užsuka į redakciją atsiimti prizo - jo akys švyti... Tiek nedaug mūsų gyvenime smagių akimirkų, tad mokėkime džiaugtis ir džiuginti. Beje, norintys įsteigti prizus - skambinkite, rašykite - esate laukiami. Dar viena naujovė - nemokamos asmeninės užuojautos. Ne visada yra galimybė užjausti artimą ar pažįstamą dėl netekties, todėl atveriame tiltus tokiai galimybei - geras žodis nekainuoja. Redakcijos komanda tvirta, patikima ir galinti nuversti kalnus, todėl kartu dar labiau gerinsime laikraščio turinį ir sugalvosime dar daugiau akcijų atrakcijų.
Ką įdomaus apie Biržus buvote girdėjusi?
O ką esate girdėję apie Šakius? Turbūt tiek pat ir apie Biržus žinojau prieš trejus metus. Dabar jau kitaip. Jeigu kraštiečiai paklausia, kas ten gero Biržuose, iškart siūlau - atvažiuokite, pamatysite, nes... yra ežeras mieste, ilgiausias medinis pėsčiųjų tiltas, pilis, aludarystė, Sodeliškių dvaras, Astravo dvaras... Karvės ola, Kirkilų bokštas... Nebaigus vardinti, sako, kad greičiausiai čia reikia atvažiuoti dviem dienoms... Pritariu jiems ir pažadu paieškoti nakvynės, o ir gidų netrūksta... Tiesiu tiltus Biržai - Šakiai. O gal į Šakius?
Kuo, Jūsų nuomone, skiriasi šakietis nuo biržiečio?
Šakių kraštas vadinamas Zanavykija, o zanavykai - unoravi žmonės. Jie labai vaišingi, svetingi, savimi labiau pasitikintys ir nepasirodo ko nors nežinantys. Jų nepamatysi parduotuvėse klausiančių pardavėjo, kas čia ir kam naudojama - jeigu nežinos, savigarba neleis paklausti. Biržiečiai, mano akimis, smalsesni, paprastesni, tačiau reikia laiko, įgyti jų pasitikėjimą. Smagu, kad verslo, žemdirbių atstovai ir Šakiuose, ir Biržuose randa bendrą kalbą ir netgi siūlosi valdžiai patarti. Deja, pastaroji bando atsiriboti nuo jų.
Beje, Šakių valdžia atviresnė žiniasklaidai ir žurnalistai dalyvauja visuose oficialiai skelbiamuose susitikimuose. Kartą per mėnesį vysta spaudos konferencijos, kurios transliuojamos viešai - rajono meras ir kiti valdininkai tiesiogiai atsakinėja į žurnalistų klausimus. Beje, jie niekada nesislepia už spaudos atstovės nugaros. Biržų valdžia stengiasi sprendimus priimti už uždarų durų, o paskui patys stebisi, kodėl žmonės jais nepasitiki. Melavimas ir išsisukinėjimas - ne kas kita, o bėgimas nuo atsakomybės. Kalba apie demokratiją, tačiau bando cenzūruoti, kaip Rusijoje ar Baltarusijoje.
Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Biržus?
Pirmoji mintis, kad kelias tolimas, tai gal aš važiuoju namo... Bet gegužės 23 dieną bus ketveri metai, kai aš čia ir... Pagavau save vartant nekilnojamojo turto skelbimus... Širdis ten, kur esu.
Ar įmanoma šiame darbe būti neutraliam? Ar būna atvejų, kai žmonės suabejoja Jūsų pozicija?
Būna atvejų, kai nori "paspausti", įtakoti... Jeigu kritikuojame, vadinasi sulauksime mažiau apmokamų skelbimų, komentarų... Kita spauda lojalesnė arba net labai lojali valdžiai, tam tikriems politikams, todėl geriau gyvena. Tačiau geriau būti biednam, bet laisvam, niekam neįsipareigojusiam, tik savo sąžinei. Jeigu tarnauti, tai tik žmogui.
Jeigu nebūtų taip, kaip sakau, jeigu laisvas žodis man nebūtų gyvybiškai svarbus, tai ir šiandien dirbčiau Šakių rajone, galbūt tarnaučiau laikraštį užgrobusiems verslininkams ir nebūčiau dvejus metus varsčiusi teismų duris, bandydama įrodinėti teisę skleisti laisvą žodį. Niekas nepasikeitė - esu laisva ir galiu rinktis.
Kas šiame darbe Jums labiausiai patinka?
Patinka rašyti, skaityti, dėlioti, galvoti, tartis, spręsti ir atsidusti, kai laikraštis priduotas spaustuvei. Tada padėkoti kolektyvui už puikų darbą. Jau kitą dieną viskas iš naujo. Patinka klausytis žmonių istorijų ir padėti spręsti problemas. Gera klausytis pačio geriausio pasaulyje kolektyvo klegesio - jeigu darbo vietoje tvyro gera nuotaika, tai užprogramuoja sėkmę. Smagu klausimus spręsti su akcininku "Biržų duona" - profesionalūs patarėjai vadovavimo įmonei klausimais. Patinka Biržai, kuriuose gal šiek tiek per daug karkimo, bet tai padeda atskirti - jeigu nubundu Šakiuose - už lango girdžiu paukštelių giesmes, o Biržų mieste - viršų ima krankliai, varnos, kuosos...
Kai atvykote į Biržus, kai kurie kalbėjo, kad atvykote ieškoti sau vyro. Ar jau radote?
Tai man į akis pasakė, bet gal tai nėra blogai? Tik labai linksma. Vienišai moteriai rasti tinkamą širdies draugą - Dievo dovana. Tačiau galioja taisyklė, kad ieškodamas širdies dalelės net nepastebi, kaip ima ir tave suranda. Visaip gyvenime būna. Beje, galvoju kažkada rašyti knygą apie moters ir vyro santykius - ko tikisi vieni iš kitų, kodėl vyrai nesupranta moterų, nes gal jos pačios savęs nesupranta... Kodėl vedę vyrai ieško meilužių, o ištekėjusios moterys glaudžiasi prie svetimų vyrų... Minčių daug... Gal reikėtų skyrelio "Mano meilė" laikraštyje? Žmonės galėtų pasakoti savo laimingos arba nesėkmingai pasibaigusios meilės istorijas, iš kurių galima pasimokyti...
Kas Jus atvedė į žurnalistiką?
Oi, kokie tai buvo seni laikai. Pirmasis mano straipsnis buvo išspausdintas rajono laikraštyje apie tai, kad autobuso bilietų pardavėja akiplėšiškai pareiškė, kad bilietėlį paduos tik tokiu atveju, jeigu įlips kontrolė. Kiek žinau, jai už tai kliuvo... Tad nuo penktos klasės rašiau, paskui lankiau neetatinių korespondentų kursus... Žodžiu, kažkaip savaime susiklostė, kad nerašyti negalėjau... Darbas redakcijose grūdino ir mokė. Labiausiai išmokau pasitikėti savo jėgomis ir niekuo nepasitikėti. "Tikra žurnalistė" - iki šiol sako netgi vaikai, kai tikrinu informaciją apie jų gyvenimus ar draugus. Tad į žurnalistiką ėjau ėjau ir atėjau savo kojomis, mintimis ir užsispyrimu. Gal tai net paveldėta.
Koks esate žmogus?
Esu žmogus, gimęs po skorpiono ženklu. Vien tai nemažai pasako. Žinau, kad smarkūs gyvenimo sukrėtimai išgydo mus nuo menkų baimių. Todėl nekreipiu dėmesio į mažmožius ir kitiems galiu patarti mažiau paisyti kitų nuomonės arba patarimų, bet turėti savo poziciją. Madingi nuomonių formuotojai man neįdomūs.
Dažnai susimąstau apie tai, kad daugiau žinodama suprantu, kiek daug dar nežinau. O taip norėtųsi žinoti. Esu emocionali, jautri. Empatiška ir tikinti, kad geriau žiūrėti į dangų nei į žemę. Man patinka stebėti žmones ir "skaityti" jų kūno kalbą. Išmokau pasakyti mažiau nei žinau. Išmokau leisti kitiems klysti ir nepatarinėti, kai mano nuomonės niekas neklausia. Vis dar myliu gėles, tik kad būtų kas jas dovanotų.
Kokias žmogaus savybes vertinate labiausiai?
Geriausia savybė - šypsena. Ji nekainuoja, bet sušildo. Atsakomybės jausmas - didžiulė vertybė, bet mano kolektyvas tuo apdovanotas, todėl man ramu. Žinau, kad galiu jais visiškai pasitikėti, patikėti ir žinoti - jeigu pasakė, padarys... beveik šimtu procentų. Beveik, nes juk ir tėvystė nustatoma 98 - 99 procentais. Nepakenčiu kvailių, melagių ir vagių - gerai, kad jų mano gyvenime beveik nesutinku, o jeigu ir susikerta keliai, tai greitai atpažįstu ir laikausi saugaus atstumo.
Kokiais principais vadovaujatės pati?
Būk sau sąžiningas ir ramiai miegosi. Jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į situaciją. Kai nesugalvoji, kaip išspręsti problemos, truputį palauk, atsitrauk ir tai bus į gera, o gal net savaime išsispręs. Sau ir kitiems mėgstu sakyti - viskas bus gerai. Jeigu tuo tiki, tai ir bus gerai, anksčiau ar vėliau.
Ar randate laiko laisvalaikiui? Ką laisvalaikiu mėgstate veikti?
Jeigu dabar neatsakinėčiau į klausimus, beje, pirmąjį savo gyvenimo interviu, tai gal skaityčiau knygą, žiūrėčiau filmą arba... dirbčiau. Sako, jeigu naktį intensyviai kažką sapnuoji ir nesijauti pailsėjęs, tai nereikia pergyventi, nes smegenims naudinga dirbti. Atsipalaiduoju vairuodama - trijų valandų kelionė, skambant "Relaks FM", leidžia galvoti apie gyvenimą, netektis, atradimus ir naujas idėjas. Geras laikas savo sodyboje... pjauti žolę, gaminti maistą, pabusti rytą ir gerti kavą sūpynėse, stebint besikeičiančią gamtą. Suprasti, kad mes laikini ir paliksime tik mažą pėdsaką. Tačiau dėl jo verta gyventi, verta laukti į sodybą grįžtančių vaikų ir šnekučiuotis su jais iki paryčių. Verta mylėti žmogų ir gyvenimą.
Ačiū už pokalbį.
