Naujausios
Įvairių situacijų būna gyvenime. Tačiau svarbiausia – išlikti žmogumi. Deja, ne visiems tai sekasi. Vienam laikraščiui su žmogiškumu – ne pakeliui... Jiems gi negalioja nei žurnalistų etikos kodeksai, nei kiti...
Tokiais atvejais galima pasiųsti... Tačiau jeigu rašo, vadinasi skaito, o jeigu skaito, vadinasi gerai dirbame. Kaip mėgstu sakyti – jeigu negali pakeisti situacijos, reikia pakeisti požiūrį į situaciją. Pozicija mūsų laikraščio nesikeičia – einame tvirtais žingsniais vieninteliu tikslu – dirbti ŽMOGUI. Tokia mano misija, toks mūsų redakcijos tikslas.
Nuolat gyvename įvykių sūkuryje, skubame į renginius, įvykius, iškvietimus, reaguojame į skundus, į paprašymus... Nė vienas nepasakys, kad savo pareigą atlikome atmestinai, neteisingai... Dirbame širdimi ir mylėdami savo darbą.
Todėl ir atsiranda tokių padlų, kuriems labai nesmagu, kad jie ne vieninteliai rajone. Menkinti kitą – nėra nei drąsu, nei padoru, nei, juolab, kolegiška. Bet jeigu neranda kito būdo, tai ir reiškia savo poziciją, pasislėpę po anonimais, kolonomis, čiapajevais ir kitais, sovietizmą menančiais ruporais. Tačiau ne prie visų š... limpa, kad ir kaip stengiamasi...
Taigi, viename laikraštukyje radau šauksmą... tyruose... Verkšlena, kodėl politikai ir visuomenės veikėjai nemoka pasirinkti teisingos (?) žiniasklaidos... Esą žmonės nemato, jog „kai kurios žiniasklaidos priemonės yra antivalstybinę propagandą skleidžiantys ruporai“. Puolimas – geriausia gynyba – ar ne tokiais metodais dirbo ir dirba tikri propagandistai? Noras valdyti ir nurodinėti toks didelis, kad iš kailio bando nertis... Tik... Nebe tie laikai. Kerštas yra blogas įrankis. Matyt sesutės dar jaučia nostalgiją tiems laikams, kai egzistavo dikcija iš centro. Dabar žmonės laisvi ir pasirinkimai jų laisvi. Nuomonę taip pat kiekvienas turi ir vis drąsiau ją reiškia. Nepatinka, kad negalite valdyti, nurodinėti?
Rajone yra du laikraščiai, bet puikiai visi žinome, kad kai kas labai stengiasi, kad liktų vieni. Kad žodžio magija būtų skleidžiama tik vienų, kad būtų viena tiesa, kad būtų vienas ruporas... Antivalstybiška žeminti kitą žmogų, antivalstybiška kiršinti, pažeidinėti taisykles, jau nekalbu apie etiką... Nepadoru vaidinti skaistuolių, kai sąžinė sutepta, kai tarnaujama partijai... Bet ką aš čia apie padorumą – ne kiekvienam suprasti šią sąvoką. Drąsos daug tik pasirašinėjant slapyvardžiais, už kurių driekiasi ilgi sijonai... Bet čia Biržai ir visiems viskas aišku.
Gaila tik vieno – žmonės pavargę nuo skriaudų, nelaimių, nuo skundų, nuo neapykantos... Nes šie negatyvai, it erkės, ropoja ir nuodija gyvenimą.
Sakiau ir sakysiu – gėris visada nugalės blogį. Tad negaiškite laiko, piktieji, kiršindami žmones. Negražu, nekolegiška, niekšiška.
Žemindamas kitą aukštini save... Gyvenimas per trumpas taškytis pykčiu. Pasaulis toks susipriešinęs ir yra dėl tokių, kurie kursto neapykantą, pasislėpę už kolonų.
Kreipiuosi į mūsų laikraščio skaitytojus – džiaugiuosi kiekvienu ir siunčiu šilčiausius linkėjimus. Kalbėkime, bendraukite ir dalinkimės... Užeikite į redakciją, pasėdėsime prie kavos puodelio ir pasikalbėsime apie tai, ko dar reikėtų, kad laikraščio turinys būtų įdomesnis. Mūsų tikslas – ne juodinti kitus, bet dirbti... Dirbti dar daugiau, sugalvoti dar įdomesnių temų. Juk „Biržiečių žodis“ – tai JŪSŲ, mieli biržiečiai, žodis. Ar žinote, kaip atsirado kryžiažodžio konkursas? Ogi paskambino vienas skaitytojas ir davė šią idėją. Ačiū jam ir Jums visiems.
Linkiu, kad visi pilki debesys išsisklaidytų ir susitikę gatvėje galėtume vienas kitam šypsotis, bet ne bėgti į kitą kelio pusę. Gyvenimas toks gražus, kaip ir kiekvienas ŽMOGUS, turintis savyje žmogiškumo.
Biržietė Laura Ruplėnaitė-Beresneviečienė taikliai pastebėjo: „Nereikia visko taip rimtai priimti. Tiesiog kaip kas moka, taip tas šoka: kas klumpakojį, o kas ir tango; iki valso daug kam toli. Reikia tikėti savimi ir pavyks. Pavyks bet kas, kas bus nukreipta į bendrąjį gėrį ir skatins kitus tobulėti. Tad ruporai tėra ruporais, bet mūsų širdys moka ir dainuot“.
