Giedrė Užkurėlytė: „Niekas neatneš kilogramo laimės ir neįdės į rankas.“

– Esi kai­mo ar mies­to vai­kas? Kur ge­riau jau­tie­si?

– Aš esu iš tų, ku­rie ge­rai jau­čia­si ten, kur jie yra. Ge­ro­vę sau ku­riu ten, kur tuo me­tu esu. Bet gi­liai sie­los kam­pu­ty­je, ma­tyt, esu dau­giau kai­mo vai­kas. Aš gir­džiu čiul­ban­tį paukš­tį, gir­džiu kur­kian­čią var­lę, pa­žįs­tu ko­lo­ra­do va­ba­lą ant bul­vės la­po...

Už šim­to met­rų nuo tė­vų na­mų – miš­kas. Man sma­gu bū­ti gam­to­je, įdo­mu ją jaus­ti, pa­žin­ti. Pa­tik­da­vo vai­kys­tė­je reng­ti var­žy­bas, kas iš­var­dins dau­giau upių, eže­rų pa­va­di­ni­mų. Trauk­da­vo In­gos Va­lins­kie­nės įgar­sin­tos te­le­vi­zi­jos lai­dos apie gam­tos pa­sau­lį. Kai tik iš­mo­kau skai­ty­ti, pa­mė­gau gy­vū­nų en­cik­lo­pe­di­ją. Gal­būt tai pa­dė­jo ir ren­kan­tis stu­di­jas...

– Vil­niaus uni­ver­si­te­te bai­gei geog­ra­fi­jos stu­di­jas, bet pa­su­kai ki­tu ke­liu...

– Uni­ver­si­te­te la­bai pa­trau­kė veik­la ne tik stu­den­tų gam­ti­nin­kų moks­li­nė­je drau­gi­jo­je, bet ir mu­zi­ki­nia­me teat­re, lei­dy­bos sri­ty­je, vi­lio­jo pro­tmū­šių or­ga­ni­za­vi­mas... Baig­da­ma ba­ka­lau­ro stu­di­jas, ne­bu­vau tik­ra, ar no­riu gi­lin­tis į geog­ra­fi­ją, ar į ku­rią nors ki­tą sri­tį. Nu­ta­riau pa­da­ry­ti per­trau­ką. Įs­to­jau į Vil­niaus tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro kom­piu­te­ri­nio pro­jek­ta­vi­mo spe­cia­ly­bę. Ten mo­kė­si net bai­gę tris aukš­tą­sias mo­kyk­las... Nus­te­bi­no aukš­tas stu­di­jų ly­gis.

Taip klos­tė­si, kad šių moks­lų ne­bai­giau, nes, pa­si­tai­kius pro­gai, iš­vy­kau pa­dir­bė­ti į Ang­li­ją (pa­siė­miau aka­de­mi­nes ato­sto­gas). Ir vi­sai ne­ti­kė­tai su­lau­kiau tė­čio pa­siū­ly­mo grįž­ti į Bir­žus, im­tis veik­los par­duo­da­mo­je ka­vi­nė­je (stu­di­jų me­tais juo­kau­da­vau, jog ati­da­ry­siu res­to­ra­ną). Tė­tis ži­no­jo ma­no po­mė­gį ga­min­ti mais­tą. Gal ir juo­kais pa­siū­lė... Bet aš iš­gir­dau...

– Į Ang­li­ją va­žia­vai ir ati­da­riu­si ka­vi­nu­kę... Ko­dėl? Ką da­vė dar­bas už­sie­ny­je, ko iš­mo­kai, ką su­pra­tai?

– Dar­bui lo­gis­ti­kos cent­re, kur iš pra­džių dir­bau aš­tuo­nis mė­ne­sius, dip­lo­mo ne­rei­kia. Nes­ku­bė­jau jo iš­vers­ti į ang­lų kal­bą – ži­no­jau, jog at­vy­kau trum­pam lai­kui. Tiks­las bu­vo vie­nas – už­si­dirb­ti pi­ni­gų ati­duo­ti sko­loms, paė­mus pa­sko­lą dėl ka­vi­nu­kės kū­ri­mo. Ant­ra­jai ke­lio­nei į Ang­li­ją pa­ska­ti­no ir pra­si­dė­ju­si dau­gia­bu­čio, ku­ria­me jau tre­jus me­tus vei­kė ma­no ka­vi­nė, re­no­va­ci­ja. Nu­ta­riau ne­gaiš­ti lai­ko. Juk su­dė­tin­ga bū­tų bu­vę dirb­ti pa­sto­liais ap­sta­ty­ta­me na­me, kai net laip­tu­kai į ka­vi­nę nuar­dy­ti...

– Ar Lie­tu­vo­je sklan­dan­čios kal­bos apie sun­kų emig­ran­tų dar­bą už­sie­ny­je ati­tin­ka tie­są?

– Dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, jog iš­va­žia­vę į už­sie­nį lie­tu­viai dir­ba tik juo­džiau­sius dar­bus – nu­su­ki­nė­ja gal­vas viš­toms ir sku­ta žu­vų žvy­nus. Ne. Su­ti­kau Ang­li­jo­je daug švie­sių, iš­si­la­vi­nu­sių emig­ran­tų, tu­rin­čių ge­rus dar­bus, net ta­pu­sių va­do­vais. No­rin­tiems mo­ky­tis ypa­tin­gai ge­riems dar­buo­to­jams ten net ke­lio­nės į uni­ver­si­te­tus yra ap­mo­ka­mos. No­rint kil­ti kar­je­ros laip­tais, ir ten rei­kia įdė­ti pa­stan­gų. Daž­niau­siai emig­ran­tai, pa­ma­tę, jog už­dir­ba 3–4 kar­tus dau­giau nei Lie­tu­vo­je, ap­tings­ta, nie­ko nau­jo ne­be­sie­kia, ne­si­mo­ko kal­bos, ne­lan­ko ten dau­gy­bės or­ga­ni­zuo­ja­mų kur­sų, ne­no­ri to­bu­lė­ti. Kar­tais pa­pras­čiau jiems at­ro­do su­ras­ti ką nors iš sa­vų, kad pa­ver­tė­jau­tų...

– Ar ne­bu­vo ki­lę min­čių pa­si­lik­ti Ang­li­jo­je?

– Aš vi­sa­da ži­no­jau, jog iš­va­žia­vau lai­ki­nai. Ži­no­jau, jog tu­riu tiks­lą už­si­dirb­ti, kad pa­skui bū­tų ra­miau „ant dū­šios“. Sė­dė­jau prie kom­piu­te­rio lo­gis­ti­kos įmo­nė­je, rū­pi­nau­si, kad bū­tų iš­spręs­tos jiems ky­lan­čios pro­ble­mos, kad pre­kės nu­ke­liau­tų ten, kur rei­kia. Pi­ni­gi­ne pra­sme tas dar­bas bu­vo to­bu­las. Bet man ne­pa­kan­ka vien at­sė­dė­ti tam tik­rą va­lan­dų skai­čių ir už tai gau­ti at­ly­gi­ni­mą. Mo­no­to­ni­ja – ne ma­no sti­lius.

Grį­žu­si į Lie­tu­vą sa­ky­da­vau, jog ne­be­no­riu skris­ti sve­tur. Čia ga­liu reng­ti pro­tmū­šius, kry­žia­žo­džių čem­pio­na­tus, ar­ba­tos va­ka­rė­lius, lauk­ti ka­vi­nės klien­tų, ga­min­ti jiems vis nau­jus pa­tie­ka­lus. Ang­li­jos ne­pa­siilgs­tu, ne­bent ten su­tik­tų drau­gų. Jiems sa­kau, jog lau­kiu at­vyks­tan­čių į sve­čius Bir­žuo­se. Ša­lia lo­gis­ti­kos cent­ro – ae­rouos­tas, lėk­tu­vas skren­da į Ry­gą... Va­di­na­si švęs­ti pa­žįs­ta­mi ga­li ir Bir­žuo­se.

– Tu­ri daug drau­gų?

– Aš ne­su iš tų, ku­rie tu­ri daug drau­gų. Ne­su ir iš­ran­ki. Man svar­bu, kad su­tap­tų in­te­re­sai – pa­sau­lė­žiū­ra, vi­di­nės ver­ty­bės. Ma­ne trau­kia pa­ti­ki­mi, neiš­pui­kę žmo­nės. Tarp drau­gų yra skir­tin­go iš­si­la­vi­ni­mo ir skir­tin­go am­žiaus bi­čiu­lių. Pas­te­bė­jau, kad kul­tū­ros pri­stin­ga ir „dip­lo­muo­ti“.

Tu­riu drau­gę, su ku­ria sie­ja bi­čiu­lys­tė, be­si­tę­sian­ti nuo 5-os kla­sės. Bu­vau moks­liu­kė, net per per­trau­kas skai­ty­da­vau kny­gas, neat­ro­džiau drau­gams la­bai įdo­mi.

– Ta­vo gim­ti­nė – Bir­žai?

– Ne. Gi­miau Drus­ki­nin­kuo­se. Ma­ma yra tik­ra dzū­kė, ki­lu­si iš Šven­dub­rės kai­mo, esan­čio ke­tu­ri ki­lo­met­rai nuo ku­ror­to. Tė­tis ir­gi ten il­go­kai gy­ve­no, nors ki­lęs iš Sli­žių (Pa­pi­lio sen., Bir­žų r.). Į tė­čio gim­ti­nę „at­ke­lia­vau“ ke­lių mė­ne­sių... Net ne­ži­nau, kaip sa­ve va­din­ti. Ma­ma – dzū­kė, sa­vo tar­me kal­ban­ti su gi­mi­nė­mis, mo­čiu­tė iš tė­ve­lio pu­sės kal­ba pa­pi­lie­tiš­kai. Į Dzū­ki­ją nu­va­žiuo­da­vo­me 1–2 kar­tus į me­tus. Tė­tis ma­ne la­bai sau­go­jo, vie­na re­tai kur vyk­da­vau. Tie­sa, ant­ro­jo kur­so pra­kti­ką at­li­kau Mar­cin­ko­nių kai­me, esan­čia­me Dzū­ki­jos re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je (Va­rė­nos r.). La­bai pa­ti­ko. Pa­ži­nau miš­kų au­ga­lus... O meš­kauo­gės var­das vė­liau pa­dė­jo lai­mė­ti te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Gam­tos ko­das“.

– Pir­muo­sius moks­lus krim­tai Bir­žų kraš­te. Gal ga­lė­tum pa­si­da­ly­ti pri­si­mi­ni­mais apie mo­kyk­li­nes aki­mir­kas, mo­ky­to­jus, ke­lią į pa­ži­ni­mą...

– Pir­mo­ji mo­kyk­la – Skre­biš­kių pra­di­nė. Bu­vo­me jos prieš­pas­ku­ti­nė lai­da. Kla­sės bu­vo su­jung­tos po dvi. Mo­ky­tis tai nė kiek ne­truk­dė. Po vie­no vai­kų pa­si­šai­py­mo pa­ža­dė­jau sau, kad skai­ty­siu už vi­sus ge­riau. Ei­da­vau į kai­mo bib­lio­te­kė­lę ir vie­nin­te­lė ten sė­dė­da­vau iki vė­lu­mos. Bib­lio­te­ki­nin­kė, ži­no­da­ma, jog iki na­mų trys ki­lo­met­rai, klaus­da­vo, ar ma­nęs ne­pa­siilgs na­mai, tė­vai.

Į 5-tą­ją kla­sę ėjau Pa­pi­lio vi­du­ri­nė­je. Prob­le­mų ne­ki­lo, vi­si mo­ky­to­jai at­ro­dė įkve­pian­tys. Man vi­sa­da jų dar­bas at­ro­dė ver­tas pa­gar­bos. No­rė­jau jų ne­nu­vil­ti. Sten­giau­si mo­ky­tis. Vis­kas bu­vo įdo­mu. Trau­kė lie­tu­vių kal­ba, is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja. Geog­ra­fi­jos ir bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jas Eu­ge­ni­jus Ja­nu­še­vi­čius – įdo­mi as­me­ny­bė. Jis dės­tė ne šab­lo­niš­kai, pa­sa­ko­da­vo daug is­to­ri­jų apie sa­vo ke­lio­nes, jo vi­sa­da bū­da­vo ga­li­ma pa­klaus­ti to, ko ne­ra­si va­do­vė­ly­je. Gal­būt jo mo­ky­mas ir bu­vo vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl rin­kau­si geog­ra­fi­jos stu­di­jas. O juk mąs­čiau ir apie ak­to­rės ke­lią, ir apie me­di­ci­ną.

Li­tua­nis­tė Edi­ta Lans­ber­gie­nė su­do­mi­no Zom­ke­lio ty­ri­nė­ji­mais, poe­zi­jos skai­ty­mais Bin­ky­nė­je, bė­gi­mais nuo se­no­sios mo­kyk­los iki Zom­ke­lio.

Įdo­mu ir tai, kad ma­no ir tė­čio auk­lė­to­ja bu­vo ta pa­ti – mo­ky­to­ja Ona So­lov­jo­va. Tai la­bai šil­tas žmo­gus, lyg ma­ma.

– „Sau­lės“ gim­na­zi­ja ir­gi ne­nu­vy­lė?

– Į ją atė­jau iš kai­mo. Pri­si­me­nu, jog ma­no in­for­ma­ti­kos ži­nios bu­vo mi­ni­ma­lios. Griež­tai, bet tei­sin­gai in­for­ma­ti­kos mo­ky­to­jai Ri­mai Mi­ka­la­jū­nie­nei esu dė­kin­ga, kad kom­piu­te­ris man ta­po dar­bo įran­kiu. Stu­di­jų me­tais nie­ka­da ne­tu­rė­jau pro­ble­mų.

Li­tua­nis­tei Dai­vai Sri­bi­kie­nei ačiū, kad iš­mo­kau lais­vai iš­reikš­ti sa­ve. Ji pa­ska­ti­no da­ly­vau­ti ei­lė­raš­čio kū­ry­bos kon­kur­se.

Ang­lų kal­bos mo­ky­to­jas, ver­tė­jas Po­vi­las Ga­siu­lis – tik­ras ta­len­tas. For­ma­lu­mo ne­bu­vi­mas, ge­bė­ji­mas priei­ti prie mo­ki­nių, ju­mo­ro jaus­mas – pui­kus mo­ky­mo sti­lius.

– Grįž­ki­me prie ka­vi­nu­kės. Pra­džia ir da­bar­ti­nės sva­jo­nės...

Pra­džia ne­bu­vo leng­va. Sko­los, pa­sko­los, mo­ky­ma­sis pa­žin­ti sri­tį, ku­rio­je ne­bu­vo pa­tir­ties. Bet bu­vo įdo­mu. Ti­kiuo­si, jog ei­nu sa­vo ke­liu. Sten­giuo­si įtik­ti klien­tui, no­riu ras­ti lanks­čius va­rian­tus. Ne­ga­li pir­kė­jui siū­ly­ti vis tą pa­čią bul­vę ir tą pa­tį kot­le­tą. Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į nau­jo­ves, be­si­kei­čian­čią ap­lin­ką, ne­gy­ven­ti vien pro­vin­ci­jos rit­mu... Aš esu už pa­ži­ni­mą, ieš­ko­ji­mą, ri­zi­ką...

– Tau ar­ti­miau­sia fi­lo­so­fi­nė min­tis. Ta­vo gy­ve­ni­mo cre­do?

– Ne­ži­nau vie­nos min­ties, ku­rios ve­da­ma ei­čiau per gy­ve­ni­mą. Man svar­bu su vi­sais elg­tis pa­gar­biai, ne­su­reikš­min­ti sa­vęs, sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je pa­da­ry­ti dau­giau ge­ro nei blo­go.

– Kas Tau da­rė di­džiau­sią įta­ką?

– Ma­no tė­vas. Jo pa­si­rink­tas gy­ve­ni­mo bū­das, fi­lo­so­fi­ja. Tas gy­ve­ni­mas vien­kie­my­je, ki­to­kia­me nei vi­sų na­me... Mo­kyk­lo­je iš ma­nęs pa­si­juok­da­vo, jog gy­ve­nu rū­sy­je. Tai su­stip­ri­no. Džiau­giuo­si, kad ne­gy­ve­nau „deg­tu­kų dė­žu­tė­je“. Tai su­for­ma­vo ori­gi­na­les­nį po­žiū­rį į pa­sau­lį, į gy­ve­ni­mą, iš­mo­kė skir­ti, kas yra la­bai svar­bu, o kas ne­svar­bu. Man nė­ra la­bai svar­bi ma­te­ria­lio­ji gy­ve­ni­mo pu­sė, man ne­rei­kia mi­li­jo­no. O jei jį lai­mė­čiau lo­te­ri­jo­je? Ko­dėl gi ta­da ne­nu­tie­sus bir­žie­čiams nau­jų ša­li­gat­vių? Ne­tu­riu no­ro kaup­ti pi­ni­gus. No­rė­čiau kur­ti bend­rą gė­rį. Po­li­ti­ka? Ne­po­li­ti­kuo­ju. Tu­riu sa­vo nuo­mo­nę, bet jos ne­vie­ši­nu, į gin­čus ne­si­ve­liu. Kur kas dau­giau pa­da­ry­ti ga­li­ma ne­po­li­ti­kuo­jant.

– Ko stin­ga Bir­žuo­se?

– Gal gied­rų vei­dų, gal šyp­se­nų... Bet kai ži­nai žmo­nių var­gus, rū­pes­čius, su­pran­ti, ko­dėl vei­dai ki­to­kie nei už­sie­nie­čių... Ten se­no­liai ke­liau­ja po pa­sau­lį... Bet­gi nie­kas nei vie­nam iš mū­sų neat­neš ki­log­ra­mo lai­mės ir neį­dės į ran­kas. Rei­kia pa­čiam ras­ti jė­gų, įdė­ti pa­stan­gų ir su­si­kur­ti džiaugs­mą. Gal nie­kad ne­šo­kai? Pa­ban­dyk. No­ri klu­bo? Iki Kau­no, Vil­niaus ar Ry­gos – tik dvi va­lan­dos. Ne­ga­li? Did­mies­tį prie pro­vin­ci­jos la­bai priar­ti­no tech­no­lo­gi­jos. Ga­li ma­ty­ti, ką tik pa­no­rė­jęs, ga­li klau­sy­tis kon­cer­tų, žiū­rė­ti fil­mus, skai­ty­ti kny­gas.

– Ta­vo ge­riau­sia kny­ga, kny­gos?

– An­tua­no de Sent Eg­ziu­pe­ri „Ma­ža­sis prin­cas“. Pers­kai­čiau gal dvi­de­šimt kar­tų. Ji tin­ka net kai no­ri­si ge­rai iš­si­žliumb­ti. Kiek­vie­na­me gy­ve­ni­mo tarps­ny­je ga­li su­ta­pa­tin­ti sa­ve su vei­kė­jais – la­pe, ro­že, prin­cu.

Paaug­lys­tė­je per­skai­čiau ir vi­są fan­tas­ti­kos auk­so fon­dą.

Man pa­tin­ka ir Že­mai­tės kur­me­liai bei mar­čios, I. Si­mo­nai­ty­tės Pik­čiur­nie­nė. O kur K. Do­ne­lai­čio „Me­tai“, kur ga­li pa­žin­ti se­niai nu­to­lu­sią kai­miš­ką bui­tį, pa­jus­ti tiek pa­pras­tu­mo, pa­ma­ty­ti ką tik pa­va­sa­rio spal­vo­mis nu­da­žy­tus kai­mo lau­kus.

Daug skai­čiau ir dirb­da­ma Ang­li­jo­je. Su­ža­vė­jo John Stein­beck "Of Mi­ce ant Men", Ray Brad­bu­ry „Fah­ren­heit 451“.

– Apie ką sva­jo­ji, ko no­ri pa­ti iš sa­vęs?

– Sva­jo­nė bū­tų iš fan­tas­ti­kos sri­ties. Pa­vyz­džiui, no­rė­čiau gy­ven­ti ke­lis šim­tus me­tų – įgy­ti vis nau­jų pa­tir­čių, pri­tai­ky­ti nau­jas ži­nias, pa­ma­ty­ti atei­ties ry­to­jų (gal jis bus švie­ses­nis nei mums vi­si pie­šia).

O jei že­miš­kiau, – kad ka­vi­nu­kė­je „Kų Tu­jė?“ sek­tų­si, kad ji žmo­nėms pa­tik­tų, kad jaus­čiau gy­ve­ni­mo rit­mą, kad to­bu­lė­čiau. Ne­no­riu tap­ti pa­ra­zi­tu sau, tė­vams, vi­suo­me­nei. No­rė­čiau bū­ti nau­din­ga.

– Ka­da ka­vi­nu­kė vėl at­vers du­ris?

– Ti­kiuo­si, jog va­sa­rio mė­ne­sį jau ga­lė­siu pa­kvies­ti bir­žie­čius ir mies­to sve­čius už­suk­ti iš­ger­ti ka­vos, ar­ba­tos, iš­si­rink­ti die­nos pie­tus... Gal pa­no­rės atei­ti pa­si­kal­bė­ti ku­rių nors klu­bų, ra­te­lių na­riai. Gal no­rės su­si­tik­ti kla­sės drau­gai. Gal kas pa­ban­dys su­reng­ti se­mi­na­rą, pro­tmū­šį, dis­ku­si­ją...

– Sėk­mės, Gied­re, lin­kiu ne­pra­ras­ti ori­gi­na­lu­mo...