90-mečio proga – kelionė į buvusią darbovietę su dovana

Bu­vu­sią Bir­žų duo­nos kom­bi­na­to dar­buo­to­ją Oti­li­ją Ado­mė­nie­nę ir jos sū­nų Arū­ną pa­si­ti­ko bend­ro­vės "Bir­žų duo­na" šei­mi­nin­kai Vik­to­ras Kur­ga­no­vas, And­rius Kur­ga­no­vas, Na­ta­li­ja Kur­ga­no­vė. Hu­mo­ru trykš­tan­ti, at­min­ti­mi ne­si­skun­džian­ti Oti­li­ja sa­vo pri­si­mi­ni­mais ir is­to­ri­jo­mis pra­links­mi­no vi­sus.

Bir­žų duo­nos kom­bi­na­te mo­te­ris dir­bo nuo 1967 iki 1979 me­tų, kai ke­pyk­los pa­sta­tai dar bu­vo da­bar­ti­nės Dva­ro gat­vės ga­le. Nau­jo­ji ke­pyk­la bu­vo pra­dė­ta sta­ty­ti 1976 ir baig­ta 1978 me­tais.

– Nau­jo­sio­se pa­tal­po­se iš­va­liau lan­gus ir išė­jau dirb­ti į kon­di­te­ri­jos ce­chą Kęs­tu­čio gat­vė­je, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.

O. Ado­mė­nie­nė pa­sa­ko­jo, jog užau­gi­no ke­tu­ris vai­kus vie­na, nes vy­ras šei­mą pa­li­ko. Ji ge­ru žo­džiu pri­si­mi­nė ga­my­bos vir­ši­nin­ką Me­la­me­dą, ku­ris liep­da­vo vai­kams iš ke­pyk­los par­neš­ti duo­nos. Ir iš kar­to pa­šmaikš­ta­vo: tos mo­te­riš­kės, ku­rios iš ke­pyk­los pro­duk­ci­ją vil­ko, jau iš­ke­lia­vu­sios Ana­pi­lin, nes, ma­tyt, per­si­val­gė.

Oti­li­ja Ado­mė­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad ke­pyk­lo­je jai te­ko dirb­ti "prie ba­ran­kų". Pli­ky­tas ba­ran­kas rei­kė­da­vo pa­vir­ti van­de­ny­je, dė­ti ant pail­gos li­žės ir šau­ti kros­nin. Nuo teš­los pjaus­ty­mo mo­te­riai skau­dė­da­vo ran­kos. Mat pa­to­gių pei­lių ne­bu­vo, juos vy­rai pa­da­ry­da­vo iš pjūk­lų.

And­rius Kur­ga­no­vas do­mė­jo­si, ar tuo­me­ti­nė­je ke­pyk­lo­je vy­ko spor­to ar ko­kia ki­ta veik­la po dar­bo. O. Ado­mė­nie­nė sa­kė, jog kom­bi­na­to dar­buo­to­jai daž­nai vyk­da­vo į eks­kur­si­jas į Jel­ga­vą, Si­gul­dą, Pa­lan­gą bei ki­tus mies­tus. And­rius taip pat tei­ra­vo­si, ar ga­myk­lo­je vyk­da­vo va­ka­ruš­kos. O. Ado­mė­nie­nė sa­kė, jog va­ka­ruš­kų ne­bū­da­vo, nes bū­tų vi­si į ka­ti­lus nuo šo­kių su­šo­kę.

Po­nia Oti­li­ja ir jos sū­nus Arū­nas at­si­ve­žė se­nų "koo­pe­ra­ti­nin­ko" žur­na­lų, "Bir­žie­čių žo­džio" laik­raš­čių, ku­riuo­se ra­šo­ma apie Bir­žų duo­nos kom­bi­na­tą. Šie straips­niai pa­ra­šy­ti ir spaus­din­ti 1968, 1973 me­tais. Juo­se ra­šo­ma, kad Bir­žų duo­nos kom­bi­na­tas ir jo pro­duk­ci­ja vie­ni ge­riau­sių. Straips­niuo­se mi­ni­mas ir Oti­li­jos var­das. Mo­te­ris ne­slė­pė: kai laik­raš­čiai ją, pa­pras­tą dar­buo­to­ją, pra­dė­jo gir­ti, ji net pa­sly­du­si bu­vo. Ta­čiau vie­ną die­ną pa­ti sau pa­sa­kė: pa­kaks. Ir ki­tiems ji pa­ta­ria ger­ti žo­le­lių ar­ba­tas, val­gy­ti ne­rie­bų mais­tą, bet lie­tu­viš­kų la­ši­nu­kų ne­pa­mirš­ti. Tuo­met vi­si svei­ki bus, il­gai gy­vens. Oti­li­ja Ado­mė­nie­nė džiau­gia­si: jos svei­ka­ta – ge­le­ži­nė: se­no­ji ke­pyk­la už­grū­di­no.

Užg­rū­di­no ir dar­bas kon­di­te­ri­jos ce­che, ir ge­ras hu­mo­ro jaus­mas. Oti­li­ja pa­sa­ko­jo, jog kon­di­te­ri­jos ce­che iš­mo­ko kep­ti tor­tus, o lais­vu nuo dar­bo lai­ku su­ruoš­da­vo ba­lių net 60 žmo­nių. Mo­te­ris juo­kė­si pri­si­mi­nu­si, kaip tais se­nais lai­kais ke­pė­jos nu­suk­da­vo bren­džio, ku­rio pri­klau­sy­da­vo įpil­ti į ke­pi­nius ir ne­šda­vo jį pri­duo­ti į par­duo­tu­ves.

Jos sū­nus Arū­nas, kaip ir jo ma­ma, pa­si­rin­ko kon­di­te­rio ke­lią.

– Dir­bau kon­di­te­riu, o kai pra­si­dė­jo kri­zė, "įkri­tau į puo­dus" – nuo to lai­ko dir­bu vi­rė­ju Kau­ne, – pa­sa­ko­jo Arū­nas.

Vai­kys­tė­je jis mė­go lan­ky­tis pas ma­mą ke­pyk­lo­je. Jo at­min­ty­je įvai­rios de­ta­lės. Jis pui­kiai pri­si­me­na, ko­kios bu­vo kros­nys, ko­kią duo­ną ir ba­to­nus kep­da­vo tuo­me­ti­niai ke­pė­jai. Sau­sai­nių, py­ra­gų se­no­jo­je ke­pyk­lo­je ne­ke­pė. di­džiau­sias ska­nės­tas bu­vo pli­ky­tos ba­ran­kos ir Laz­dy­nų py­ra­gas. Bir­žų duo­na bu­vo la­bai ver­ti­na­ma. Arū­nas pa­me­na, kai marš­ru­ti­nių au­to­bu­sų vai­ruo­to­jai sto­da­vo prie par­duo­tu­vės ir pirk­da­vo lauk­tu­vių bir­žie­tiš­kos duo­nos.

Arū­no at­min­ty­je iš­li­kęs vaiz­das iš tuo­me­ti­nės "eg­lu­tės" par­duo­tu­vės. "Eg­lu­tės" par­duo­tu­vės žu­vies sky­riu­je ka­bė­da­vo to­kia len­ta, ku­rios pa­va­di­ni­mas bu­vo "Ežys". To­je len­to­je bu­vo ka­bi­na­mos nuo­trau­kos ar šar­žai dar­buo­to­jų, ku­rie tin­gė­da­vo dirb­ti ar dar­be pa­si­ro­dy­da­vo iš­gė­rę.

Vik­to­ras Kur­ga­no­vas Oti­li­jai ir jos sū­nui Arū­nui pa­ro­dė "Bir­žų duo­no­je" sau­go­mus se­nus al­bu­mus. Mo­te­ris ne vie­ną vei­dą nuo­trau­ko­se at­pa­ži­no. Ten – jos bu­vu­sios bend­ra­dar­bės, ku­rių dau­ge­lio jau tarp mū­sų ne­bė­ra. Su sa­vi­mi at­si­neš­tus se­nus žur­na­lus mo­te­ris per­da­vė da­bar­ti­niams bend­ro­vėms šei­mi­nin­kams.

At­si­dė­ko­da­mi už vi­zi­tą ir is­to­ri­nius lei­di­nius, "Bir­žų duo­nos" sa­vi­nin­kai Oti­li­jai Ado­mė­nie­nei do­va­no­jo duo­nos ke­pa­lą su už­ra­šu "90" bei gar­du­my­nų. O. Ado­mė­nie­nė dė­ko­jo ir sa­kė, jog se­nais lai­kais ska­niau­sia jai bū­da­vo Aukš­tai­čių duo­na, o da­bar la­biau­siai pa­tin­ka vi­so grū­do duo­na ir duo­na su ka­na­pė­mis, ku­rią ke­pa "Bir­žų duo­na".