Paroda „Gyvenimas – kelionė“ džiugins iki Kalėdų

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.
Pa­ro­dos au­to­rė Er­mi­na Če­pie­nė.
Lie­pos pa­bai­go­je „Bir­žie­čių žo­dis“ R. Vai­čeko­nie­nės ra­ši­ny­je „Pra­džiu­gins šir­dį“ pa­sa­ko­jo apie bir­žie­tės Er­mi­nos Če­pie­nės spal­vo­mis ir žo­džiais į žmo­nes tie­sia­mus til­tus. Gar­bin­gų me­tų su­lau­ku­si bu­vu­si pir­mo­sios vi­du­ri­nės mo­kyk­los (da­bar „At­ža­ly­no“ pa­grin­di­nės) dai­lės mo­ky­to­ja tuo­met mū­sų ra­jo­no bib­lio­te­kų lan­ky­to­jus džiu­gi­no pieš­tais ar kar­py­tais įvai­rias­pal­viais at­vi­ru­kais. Er­mi­nos Če­pie­nės kar­pi­nių ir pie­ši­nių pa­ro­dą „Žie­mos gė­lės“ ma­tė Va­bal­nin­ko kraš­to žmo­nės. Ja gė­rė­jo­si Kvet­kų kai­mo gy­ven­to­jai. Pa­ro­da „Pra­džiu­gins šir­dį“ pui­ka­vo­si Kra­tiš­kiuo­se bei Nau­sė­džiuo­se.

Kol dau­giau nei šim­tas dar­bų iki šiol ke­liau­ja iš vie­nų bib­lio­te­kų į ki­tas, pen­si­nin­kė, pa­var­čiu­si poe­tės Ja­ni­nos De­gu­ty­tės ei­les, dar kar­tą pa­ju­tu­si ly­ri­kės per­tei­kia­mas emo­ci­jas, pa­ska­tin­ta drau­gų, su­ma­nė su­kur­ti ki­to­kį gra­žu­my­ną. Ji ėmė­si pieš­ti pa­veiks­lus gam­tos te­ma­ti­ka. Juo­du ant bal­to ar bal­tu ant juo­do su­žy­do ra­mu­nės, ka­ti­lė­liai, lau­ko aguo­nos, tul­pės, iš­si­stie­bė aje­rai ir kmy­nai, nu­vin­gia­vo vi­jok­liai ir ši­lo­kai, ru­dens go­das ėmė pa­sa­ko­ti lie­tu­je lapk­ri­čio vė­jų ap­nuo­gin­ti me­džiai. Tri­jų ru­dens mė­ne­sių pa­ka­ko dar­bams su­kur­ti, juos su­dė­lio­ti į rė­me­lius ir bu­vu­sius ko­le­gas, mo­ki­nius, ki­tus bi­čiu­lius pa­kvies­ti į pa­ro­dą „Gy­ve­ni­mas – ke­lio­nė“, lapk­ri­čio pa­bai­go­je ati­da­ry­tą Bir­žų švie­ti­mo pa­gal­bos tar­ny­bos pa­tal­po­se.

Kū­ry­ba mo­ky­to­ją Er­mi­ną sau­go nuo ru­de­ni­nės šir­dies dar­ga­nos, pa­de­da iš­tver­ti kas­die­ny­bės so­pu­lius, su­tei­kia gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Dar­be­lių au­to­rė pa­ste­bi, jog yra lai­min­ga, nes gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­ti­ko daug pa­pras­tų, nuo­šir­džių, ta­len­tin­gų žmo­nių. O la­biau­siai ji dė­kin­ga sa­vo mo­ki­niams. Pa­sak E. Če­pie­nės, be jų vie­nin­te­lis ir ne­pa­kar­to­ja­mas gy­ve­ni­mas bū­tų ta­pęs be­ver­tis.

Pa­ro­da „Gy­ve­ni­mas – ke­lio­nė“ veiks iki Ka­lė­dų šven­čių. Kur ke­liaus to­liau, dar tiks­liai ne­nusp­ręs­ta. Gal jais gė­rė­sis Bir­žų kraš­to žmo­nės, o gal pa­sva­lie­čiai, kur te­ko mo­ky­to­jau­ti.