KUKLŪS BANDYMAI PRISTABDYTI PASAULIO PABAIGOS LAIKRODĮ

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Gal vi­sos bė­dos pa­si­py­lė iš pa­sau­li­nio in­ter­ne­to? Iš so­cia­li­nių tink­lų? Jau ir dirb­ti­nis in­te­lek­tas ne juo­kais ašt­rius dan­tis šie­pia… – Kas va­lan­dą, kas­dien klau­sau ži­nių ir leng­viau at­si­dūs­tu, jei­gu ku­rią die­ną ne­pra­ne­ša apie bom­bas, ra­ke­tas, ...

Gal vi­sos bė­dos pa­si­py­lė iš pa­sau­li­nio in­ter­ne­to? Iš so­cia­li­nių tink­lų? Jau ir dirb­ti­nis in­te­lek­tas ne juo­kais ašt­rius dan­tis šie­pia…

– Kas va­lan­dą, kas­dien klau­sau ži­nių ir leng­viau at­si­dūs­tu, jei­gu ku­rią die­ną ne­pra­ne­ša apie bom­bas, ra­ke­tas, ava­ri­jas… – pa­sa­kė bi­čiu­lis Sta­sys. Ir pri­si­pa­ži­no, jog se­nat­vė­je jam at­si­ra­do po­lin­kis į poe­zi­ją. – Ne­si­do­mė­jau poe­tų kū­ry­ba, nes man vi­są gy­ve­ni­mą la­biau pa­ti­ko pro­za. O da­bar, kur ei­nu, ką pa­ma­tau, man stai­ga su­siei­liuo­ja. Štai va­kar, dar­ga­no­tą die­ną pa­ma­čiau ant me­džių šla­pią vo­ra­tink­lį ir pa­sa­kiau sau po no­si­mi: vo­ras ru­de­ni­nis nu­si­lei­do ant bran­gios tėvynės… Be­veik į te­mą apie pa­mi­nė­tą pa­sau­li­nį in­ter­ne­to tink­lą.

Šven­ta tei­sy­bė: ką tu­ri­me, tai tu­ri­me: so­cia­li­nius tink­lus! Tai – in­ter­ne­to plat­for­mos, skir­tos bend­rau­ti, kur­ti, da­lin­tis nau­jie­no­mis, min­ti­mis, vaiz­dais, pa­ste­bė­ji­mais…

Tu­ri­me Fa­ce­book, Ins­tag­ram, You Tu­be, Tik Tok… Bend­rauk, ir šo­ki­nėk iš džiaugs­mo. Tik la­bai ne­pa­šo­ki­nė­si. Nes to­je so­cia­li­nė­je me­di­jo­je daug bjau­ras­ties.

– Ne­rei­kia pa­si­ner­ti į bjau­ras­tį, – pa­ta­rė Sta­sys. – Skai­tyk rim­tų žmo­nių įžval­gas. Pa­si­žiū­rėk gam­tos fo­tog­ra­fų nuo­trau­kų. Pa­sis­kai­tyk poe­zi­jos. Ir pa­ma­ty­si, kad ta­me in­ter­ne­te yra nuo­sta­bių da­ly­kų. Gla net pa­ti­kė­si, kad gė­ris iš­gel­bės pa­sau­lį.

Ta­čiau blo­gų įspū­džių sun­ku iš­veng­ti. Nuei­ni į ru­de­nį pa­trauk­lią gry­bų sve­tai­nę, tai ne tik gry­bų, bet ir daug pa­ty­čių pamatysi… Pak­laus kas ras­to gry­bo pa­va­di­ni­mo, tai su­lauks ke­lio­li­kos ko­men­ta­rų, kad vi­si gry­bai vie­ną kar­tą val­go­mi, kad nė­ra ko ei­ti į miš­ką, jei­gu gry­bų ne­pa­žįs­ti… Net keiks­ma­žo­džių pa­ma­ty­si. Ka­žin ar yra to­kia sve­tai­nė, ku­rio­je ne­bū­tų pa­šai­pų ar pa­ty­čių? Ko­dėl jos ter­šia in­ter­ne­ti­nę erd­vę?

TYČIOJASI, NES PATINKA PATYČIOS?

Mū­sų elg­se­nos ži­no­vai tvir­ti­na, kad mė­gė­jai ty­čio­tis, ty­čio­da­mie­si pa­si­jun­ta stip­res­ni, vi­sa gal­va aukš­tes­ni. Yra ir trokš­tan­čių­jų val­džios, to­dėl jie ne­gai­lė­da­mi šai­po­si, kei­kia vi­sus, ku­rie ga­li ke­lią į val­džią pa­sto­ti. Daž­nai ty­čio­si ir tie, ku­rie pa­tys yra pa­že­mi­ni­mus pa­ty­rę, to­dėl no­ri at­si­grieb­ti ant ki­tų. Yra žmo­nių, ku­rie ne­jau­čia gai­les­čio ki­tiems, tad ne­si­skai­to su žo­džiais. Mū­sų el­ge­sį nu­le­mia ir ap­lin­ka. Ga­li at­si­tik­ti, kai gru­pė­je žmo­nės pra­de­da šai­py­tis iš ku­rio nors vie­no. Ta­da sun­ku at­si­kra­ty­ti ban­dos jaus­mo ir pa­prieš­ta­rau­ti, už­sto­ti skriau­džia­mą. Užs­to­si, pa­ts gau­si per no­sį. Sau­giau ne­pa­si­ro­dy­ti bal­ta var­na, neišk­ris­ti iš ko­lek­ty­vo?!

– Ma­nau, kad pa­ty­čių or­kest­re pir­mais smui­kais da­bar gro­ja po­li­ti­kai, – pa­sa­kė bi­čiu­lis. Ir tę­sė: – Kaip su­ma­niai jie vie­ni ki­tus už­gau­lio­ja, kad tik at­si­dur­tų ant­raš­tė­se, te­le­vi­zi­jų ar ra­di­jų lai­do­se. Vie­na pa­žįs­ta­ma li­te­ra­tė iš kai­my­ni­nio ra­jo­no prieš dvi­de­šimt me­tų la­bai gra­žias esė apie gy­ve­ni­mą ra­šė. Mo­kė vai­kus gė­rio iš pa­sau­lio ra­šy­to­jų kny­gų. Ir prieš de­šimt­me­tį pa­su­ko į po­li­ti­ką. Pa­ra­ga­vo val­džios. Ne­te­ko val­džios. Vėl sie­kia val­džios. Bet neuž­mir­šo ra­šy­mo me­no. Tik da­bar jos ra­ši­niai pil­ni ne gė­rio, o pa­gie­žos, sa­ty­ros po­li­ti­nių prie­ši­nin­kų at­žvil­giu. Toks po­li­ti­nis el­ge­sys už­kre­čia: ir jūs, vai­kai, taip da­ry­ki­te!

Kai kas nors skan­da­lin­gai nu­ken­čia nuo pa­ty­čių, ta­da pra­si­de­da svars­ty­mai. Kas kal­tas dėl ne­ge­rų nuo­tai­kų vi­suo­me­nė­je? Šei­ma? Mo­kyk­la? Val­džia? Ar tas, jau mi­nė­tas in­ter­ne­tas? O gal, pa­pras­čiau­siai, šių die­nų ži­nių ir kal­bų triukš­me, ne­be­ži­no­me iš ko ga­li­ma ty­čio­tis ir šai­py­tis, o iš ko – šiukš­tu ne­ga­li­ma.

GERO ELGESIO PATARIMAI

Bū­na, jog so­li­dus dė­dė ar te­ta, su­gė­din­ta, jog ne­ga­li­ma iš vie­no ar ki­to da­ly­ko šai­py­tis ar ty­čio­tis, nu­stem­ba. Sa­ko: ne­ži­no­jau, juk vi­si taip da­ro!

Apsk­ri­tai, ne­ga­li­ma nei šai­py­tis, nei ty­čio­tis nė iš vie­no žmo­gaus. Juk ne­do­rė­liai, ne­ger­bian­tys ki­tų, ri­zi­kuo­ja sa­vo sie­la. Pa­ty­čios – skau­di­nan­tis ir ne­priim­ti­nas el­ge­sys. Ne­ga­li­ma ty­čio­tis iš da­ly­kų, ku­rių žmo­gus ne­ga­li pa­si­rink­ti ar pa­keis­ti. Tai: kū­no su­dė­ji­mas, ūgis, įgim­ti bruo­žai, ran­dai ar odos spal­va…

Neg­ra­žu šai­py­tis iš žmo­gaus kal­bos, tar­ties. Ne­tu­rė­tų už­kliū­ti žmo­gaus tur­ti­nė pa­dė­tis, jo ti­kė­ji­mas ir ver­ty­bės. Nee­tiš­ka ty­čio­tis ir iš žmo­gaus ap­ran­gos.

– Aš pri­si­me­nu, kaip pra­džios mo­kyk­lo­je bend­rak­la­siai šai­py­da­vo­si iš ma­no išaug­ti­nių kel­nių ir švar­ke­lio. Ta­čiau tė­vai ne­tu­rė­jo pi­ni­gų grei­tai au­gan­čiam vai­kui po­ka­riu kas­met pirk­ti nau­jų dra­bu­žių, – pri­si­mi­nė Sta­sys. Ir pri­si­pa­ži­no: – Ir da­bar kur nors ei­da­mas į sve­čius ar ren­gi­nį vis klau­siu žmo­nos: ar gra­žiai ap­si­ren­giau? Mat nuo vai­kys­tės te­bė­ra bai­mė, kad kam nors ne­pa­tiks ma­no kel­nės ar švar­kas.

Ma­to­me, kad pa­ty­čios at­si­lie­pia vos ne vi­sam žmo­gaus gy­ve­ni­mui. Ga­li su­kel­ti įvai­rių bai­mių, ne­ri­mą, ne­pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi… Taip griū­va pa­sau­lis, į ku­rį mes atė­jo­me su mei­le. Iš tik­rų­jų, kiek­vie­nas žmo­gus nu­si­pel­no pa­gar­bos vien už tai, kad jis yra. Ko ge­ro, to po­žiū­rio ne­ver­ti tik da­bar Krem­liu­je įsi­kū­rę po­nai.

KUR SUKAME LAIKRODĮ?

Kal­bė­da­mi apie pa­sau­ly­je vis la­biau plin­tan­tį pyk­tį ir pa­ty­čias pri­mi­nė­me pa­sau­lio pa­bai­gos laik­ro­dį. Ką jis ro­do?Tai sim­bo­li­nis laik­ro­dis, ro­dan­tis ri­zi­kos ly­gį įvyk­ti žmo­ni­jos su­si­nai­ki­ni­mui ir glo­ba­liai ka­tast­ro­fai. 2026 me­tų sau­sio 27 die­ną laik­ro­džio ro­dyk­lės bu­vo pa­suk­tos į prie­kį ir da­bar ro­do 85 se­kun­des iki vi­dur­nak­čio. Tai yra ar­čiau­sias taš­kas iki ka­tast­ro­fos per vi­są laik­ro­džio is­to­ri­ją. Laik­ro­dį 1947 me­tais su­kū­rė moks­li­nin­kai, tarp ku­rių bu­vo ir fi­zi­kas Al­ber­tas Einš­tei­nas. Kas le­mia ro­dyk­lių ju­dė­ji­mą? Spren­di­mą dėl ro­dyk­lių lai­ko kas­met prii­ma ži­no­vų ta­ry­ba. Ver­ti­na­mos grės­mės žmo­ni­jai: bran­duo­li­nis ka­ras, kli­ma­to kai­ta bei ne­kont­ro­liuo­ja­ma tech­no­lo­gi­jų – pa­vyz­džiui, dirb­ti­nio in­te­lek­to – pa­žan­ga, ki­tos grės­mės.

1947 me­tais laik­ro­dis pir­mą kar­tą bu­vo nu­sta­ty­tas li­kus 7 mi­nu­tėms iki vi­dur­nak­čio. To­liau­siai nuo ka­tast­ro­fos ro­dyk­lės bu­vo at­si­dū­ru­sios 1991 me­tais. Ta­da, pa­si­bai­gus Šal­ta­jam ka­rui, iki vi­dur­nak­čio ro­dyk­lės ro­dė 17 mi­nu­čių. Pas­ta­rai­siais me­tais ro­dyk­lė spar­čiai ar­tė­jo prie vi­dur­nak­čio dėl ka­ro Uk­rai­no­je, ki­tų ka­rų, dėl kli­ma­to kri­zės… 2025 me­tais ro­dė 89 se­kun­des, o 2026 me­tais pa­sie­kė 85 se­kun­džių ri­bą. Šis laik­ro­dis nė­ra atei­ties nu­ma­ty­mas. Tai moks­li­nin­kų įspė­ji­mas pa­sau­lio ly­de­riams bei vi­suo­me­nei apie bū­ti­ny­bę sku­biai spręs­ti pa­sau­lio bū­ties rei­ka­lus.

– O ko­dėl pri­si­mi­nė­me tą bau­gi­nan­tį laik­ro­dį? – pa­klau­sė Sta­sys. Pak­lau­sė, ma­tyt, tik tam, kad pa­klaus­tų.

Juk bū­tų ge­rai, kad mud­vie­jų po­kal­bis bent vie­na mi­li­se­kun­de su­lė­tin­tų to laik­ro­džio ro­dyk­lių ju­dė­ji­mą pa­sau­lio pa­bai­gos link. Bū­tų ne­blo­gai – no­rė­ti ge­rų da­ly­kų nė­ra už­draus­ta.