Lietuviškų rinkimų ir medžioklių ypatumai

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Lie­tu­viai - įdo­mūs žmo­nės. Nuo­lat no­ri kuo nors iš­si­skir­ti iš ki­tų. Jei­gu ne­pa­vyks­ta ko­kio­je nors sri­ty­je bū­ti pir­miems, ieš­ko kal­tų. Bū­na, jog kei­čia ko­man­dos tre­ne­rį. Kar­tais ieš­ko nau­jo­vių. Kei­čia įsta­ty­mus. Ner­vi­na­si. Kui­čia­si. Per gal­vą ver­čia­si. Pa­na­šiai, kaip vi­si pa­sau­lio žmo­nės. Gal ne kaip vi­si. Gal kaip dau­gu­ma. Žo­džiu, ei­na­ma pra­min­tu, taip va­di­na­mų tra­di­ci­nių de­mok­ra­ti­nių ver­ty­bių, ke­liu. Tas ver­ty­bes rink­da­mi, pa­mes­da­mi, nu­klys­da­mi, me­džio­da­mi...

Rin­ki­mų ypa­tu­mai

Ne­be už kal­nų Sei­mo rin­ki­mai. To­dėl Lie­tu­vo­je jau­čia­si šioks toks su­ju­di­mas. Rin­kė­jai ne kar­tą ir ne du yra pa­šne­kė­ję, jog jiems jau įgri­so vos ne eta­ti­niai Sei­mo na­riai, ku­rie į Sei­mą pa­ten­ka per par­ti­jų są­ra­šus. Nors są­ra­šai lyg ir at­nau­ji­na­mi, bet sen­bu­vių juo­se daug. Jau ne­be pir­mi me­tai par­ti­jų są­ra­šai rei­tin­guo­ja­mi, bet di­de­lių po­ky­čių taip va­di­na­mų są­ra­ši­nių gre­to­se ne­pa­ma­to­me. Bu­vo kal­bų, jog neiš­rink­tiems Sei­mo na­riams rei­kė­tų mo­kė­ti ren­tas. Svars­ty­ta, jog ta­da kai ku­rie Sei­mo na­riai ap­si­ra­min­tų ir ne­be­si­tai­ky­tų vėl bū­ti iš­rink­ti. Švie­žes­ni tap­tų par­ti­jų są­ra­šai. Ta­čiau kal­bos ir li­ko kal­bo­mis. Ga­li bū­ti, jok to­kie šne­kė­ji­mai ant sei­lės užė­jo vien tam, kad mes taip dan­ti­mis ne­griež­tu­me ant są­ra­ši­nių Sei­mo na­rių. Juk yra vos ne to­bu­la rin­ki­mų ir par­ti­jų fi­nan­sa­vi­mo sis­te­ma, ku­ri už­tik­ri­na, kad nau­jos po­li­ti­nės jė­gos į Sei­mo šven­to­vę ne­pra­sib­rau­tų! To­dėl vos ne švent­va­giš­ka prieš par­ti­jas bal­są kel­ti. Nors par­ti­jos nė­ra to­bu­los, bet esą nie­ko ge­res­nio ir de­mok­ra­tiš­kes­nio pa­sau­lis neiš­ra­do. Ta­čiau rin­kė­jams ar­čiau šir­dies, nors tu ką, vien­man­da­ti­nin­kai Sei­mo na­riai. Nors jie ir­gi ne­va ne­ga­li jį iš­rin­ku­siems gat­vės as­fal­tuo­ti ar van­den­tie­kio įves­ti. Vis tiek ar­ti­mes­ni, nei są­ra­ši­niai Sei­mo na­riai. Pa­na­šu, kad aukš­ty­bė­se mū­sų bur­bu­lia­vi­mai prieš par­ti­jų są­ra­šus Sei­mo rin­ki­muo­se at­si­bo­do. Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kas Dai­nius Ža­li­mas ėmė ir pa­reiš­kė: "Sei­mo na­rių rin­ki­mas vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se ne­de­ra su Kons­ti­tu­ci­jos lo­gi­ka". Aiš­ki­na­ma, kad vi­si Sei­mo na­riai tu­ri at­sto­vau­ti vi­sai vals­ty­bei, o ne at­ski­riems ra­jo­nams ar re­gio­nams. Svei­ki gy­vi! Išei­tų: jei­gu kel­si­me bal­są, prieš par­ti­jų są­ra­šus, ne­be­gau­si­me nė vie­no vien­man­da­ti­nin­ko. Kai taip su mums pa­sielgs, kiek ta­da rin­kė­jų prie rin­ki­mų ur­nų ateis?! Gy­ve­ni­mas da­bar taip pa­ge­rė­jo, kad nei alu­mi, nei skal­bi­mo mil­te­liais už 1 cen­tą prie bal­sa­dė­žių ne­su­va­rys! Pa­gal Sei­mo rei­tin­gus ga­li su­si­da­ry­ti vaiz­das, kad ne Sei­me vis­kas spren­džia­ma. Spren­džia­ma kaž­kur ki­tur, kur mes, mir­tin­gie­ji no­sies įkiš­ti ne­ga­li­me. Gal eli­to va­ka­rė­liuo­se ar iš­skir­ti­nė­se me­džiok­lė­se?

Me­džiok­lės ypa­tu­mai

LRT ty­ri­mų tar­ny­ba pa­var­tė me­džio­to­jų me­džiok­lės la­pus ir priė­jo prie iš­va­dos: ga­li­mai me­džiok­lė­se bu­vo nu­spręs­ta, kas tu­ri tap­ti ša­lies Miš­kų urė­di­jos va­do­vu. Mat va­sa­rą vie­nas Urė­di­jos va­do­vas dėl neaiš­kių prie­žas­čių at­si­sta­ty­di­no, o ki­tas į jo vie­tą lai­mė­jo kon­kur­są. Kon­kur­sas bu­vo pa­tai­sy­tas taip, kad tas ki­tas, o ne kas nors ki­tas tą kon­kur­są lai­mė­tų. Ma­no­ma, kad lai­mė­to­jas lai­mė­jo to­dėl, kad me­džio­jo su įta­kin­gais vals­ty­bės vy­rais. Vi­si tuoj pri­si­mi­nė so­vie­ti­nius ir po­so­vie­ti­nius lai­kus, kai ne­ma­žai svar­bių vals­ty­bės rei­ka­lų bu­vo spren­džia­ma me­džiok­lė­se. Ne­gi šie lai­kai vėl su­grį­žo?! Prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis pa­reiš­kė, jog jo ži­nio­mis, me­džiok­lė­se vals­ty­bės rei­ka­lai nė­ra spren­džia­mi. Esą me­džiok­lės yra nor­ma­lus už­siė­mi­mas. Šven­ti žo­džiai. Juk mū­sų pro­tė­viai tik dė­ka me­džiok­lių iš­gy­ve­no. Mes ir­gi vos ne kiek­vie­ną die­ną trau­kia­me į me­džiok­les. Pre­ky­bos cent­ruo­se me­džio­ja­me ak­ci­jas, nuo­lai­das, iš­par­da­vi­mus... Va­di­na­si: nė­ra rei­ka­lo smerk­ti nei me­džio­to­jų, nei žve­jų, nei šak­ne­lių ar gry­bų rin­kė­jų. Juk vi­si ne taip jau se­niai iš me­džių iš­li­po­me ir ci­vi­li­za­ci­jos ke­liu klu­pi­nė­da­mi ei­na­me.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.