Naujausios
Kelyje buvome vieningi. Visi kalbėjome viena kalba. Mus vienijo Laisvės troškimas. Tiek Sąjūdis, tiek Kelias – savotiški stebuklai. Stebuklai, nes nepakartojami. Nors ką gali žinoti. Gal kitoms kartoms dar gražesni dalykai atsitiks. Juk nieko nėra amžino po šia Saule.
***
Sąjūdis, tai – sujudimas, judesys, judėjimas. Šiame judėjime į mūsų mintis ir kalbą sugrįžo žodžiai: Tėvynė, Lietuva, Laisvė, Demokratija. Minėjome Sąjūdžio įkūrimo 35-metį. Datą. Tik Sąjūdis neatsirado iš tuščios vietos. Sąjūdis rėmėsi valstybe, kurią buvome praradę. Juk iki okupacijos turėjome Vėliavą, Himną, Herbą. Tiems simboliams susigrąžinti ir reikėjo Laisvės. Ir Sąjūdis tai padarė. Tik Sąjūdis pas mus atėjo iš toliau. Su Mažvydo katekizmu, 19 amžiaus sukilimais, knygnešyste, partizanais, poetų eilėmis... Gal dar iš toliau.
***
Yra nuomonė, kad Sąjūdis baigėsi, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Ko gero, teisybė. Sąjūdis suskilo į tarpusavyje kovojančias dalis. Tad darinys Sąjūdis tarsi nustojo gyvuoti. Išnyko tiek jo dvasia, tiek ir kūnas? Tiesa, išliko vardas, kuriuo kartais patogu kaip kam dangstytis. Net dabar koks nors politinis trintukas iššoka ir sako: aš ėjau su Sąjūdžio vėliava. Nors net arti prie jos nebuvo priėjęs. Visaip būna: kas iš toliau ateina, tolyn ir nukeliauja. Baltijos Kelyje mes stovėjome. Tačiau kelias, juk yra judėjimas. Ėjimas. Tikslas. Į Baltijos Kelią važiavome, ėjome. Ir sugrįžome, kad nestovėtume vietoje.
***
Norėjome ir toliau jausti tą susikabinimą rankomis. Tik nebuvo lengva. Nutolo ir Sąjūdis, ir Kelias. Stiprieji nuėjo privatizuoti valstybės. Turtų krautis. Silpnieji liko pakelėse. Su ašaromis ir nuoskaudomis. O manėme, kad sukursime tokią valstybę, kurioje visi būsime laimingi. Tik toks dalykas žmonijos istorijoje dar neatsitiko. Ir vargu, ar atsitiks. Mat nėra pergalių be pralaimėjimų. Tad turime ir pergalių, ir pralaimėjimų. Sakome, kad dabar viską sutvarko laisvoji rinka. Kažin. Tikroji visagalybė – gamta. Tik apie ją būsime pamiršę. Už tą užmarštį Motinėlė Gamta dabar ir taikosi mus gyvus iškepti?
***
Visokiems atsinaujinimams reikia bendro susitarimo. Tokį bent jau trumpam turėjome. Garsiai sakėme, kad norime veikti ne savo, o kitų labui. Kultūros, mokslo, meno žmonės buvo Sąjūdžio priekyje. Šie žmonės rašė pirmuosius Sąjūdžio dokumentus. Sąjūdyje buvo daug raštingų ir garbingų žmonių. Jie kalbėjo ir rašė apie tai, kas svarbu mums ir visam pasauliui. Ėjome, nes tikėjome. Dabar traukiamės nuo kultūros. Nuo savų šaknų. Nebegirdime, ką sako mūsų rašytojai, poetai, filosofai, mokslininkai? Per televizorius ir radijus išsižioję gaudome mūsų partijų vadų ir jų atsakingų atstovų žodžius?
***
Tad negirdime nieko panašaus į tai, ką girdėjome ir kuo tikėjome Sąjūdžio mitinguose. Neturime aiškių bendro Kelio tikslų. Neturime ir vedlių, paskui kuriuos norėtume eiti. Keista, bet daugiau kaip per trisdešimt metų Lietuvoje taip ir neužaugo naujos asmenybės. Blaškosi partijos, negalėdamos pasiūlyti iškilių, nepriekaištingų, protingų žmonių būsimuose Prezidento rinkimuose. Vadinasi, dar neužaugo nauja karta, galinti mus iš klystkelių išvesti į bendrą Kelią? Neįmanoma misija?
***
Sąjūdis padarė stebuklą. Bet padarė ir juodą darbą. Pradėjo skirstyti į savus ir nesavus, į patinkančius ir nepatinkančius. Nesugebėjo atsisakyti išdidumo, godumo. Gavusieji valdžią, pradėjo ne žemę iš vienos vietos į kitą kilnoti. Atsirado net mada: kuo esi aukščiau iškeltas, tuo turi turėti daugiau turto. Sąjūdžio laikais turtėjimas kitų sąskaita, valdžios privilegijos buvo smerkiamos...
***
Žmonių gyvenimuose svarbios tiek materialinės, tiek dvasinės vertybės. Tačiau jų vaidmuo kiekvienam iš mūsų nėra vienodas. Vieni pirmenybę teikia turtų kaupimui, kiti – dvasiniam tobulėjimui. Taip ir gyvename tarp dviejų vertybių. Ne tik žmonės, bet valstybės dėl šių vertybių atsiduria tarsi tarp dviejų girnapusių. Nebežino, kuria kryptimi eiti.
***
Sąjūdžio dienomis vieni svarbiausių tikslų buvo gimtosios kalbos, savos kultūros saugojimas ir puoselėjimas. Dabar viską nusveria ekonominiai dalykai: bendrasis vidaus produktas, mokesčiai, biudžetas, paskolos, infliacija, defliacija...
Sunku padaryti, kad Lietuva būtų visų mūsų valstybė?
***
Gal verta prisiminti, ką tarpukariu rašė iškilus mūsų geografas, visuomenės veikėjas Kazys Pakštas: „Mažai tautai be galo pravartu iškelti kiekvieną savo talentą, neleisti jam skursti, nykti, nežinioje dingti. Jei šią taisyklę pamiršta didžiosios tautos, tai jos netenka įtakos pasauly ir sunkiai velkasi kultūrinės procesijos uodegoje. Jei su šia taisykle prasilenkia mažosios tautos, tai jos pasirašo sau lėtos negarbingos mirties dekretą.“
***
Pasak Kazio Pakšto, kuo mažesnė tauta, tuo labiau ji turi būti išmokslinta. Ir kaip mums sekasi su tais mokslais? Už savaitės trauksime į mokyklas. Valstybės mokslų dirigentai praneša apie naujas mokymo programas. Ir patys sau priekaištauja, kad toms naujovėms vadovėliai bus tik rugsėjo pabaigoje.
Mokytojai nepatenkinti nei švietimo reikalų reformomis, nei atlyginimais. Todėl kalba apie streikus. Gal ir gerai. Tada valdžios žmonės susitiks su mokytojais ir sutars dėl švietimo reikalų? Gal net nuspręs, kokiu keliu toliau turi eiti valstybė. Lyg ir laikas pasirinkti reikalingą kryptį. Juk Kelias šaukia, kviečia eiti į priekį.
