Gyvenimas per akimirką pasibaigia

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Per vie­ną die­ną su­ži­no­jau apie tris mir­tis. Jau­na mer­gi­na, ga­vu­si dip­lo­mą, ku­rios ži­nios bu­vo įver­tin­tos ke­liais šim­tu­kais, sku­bė­jo na­mo pa­si­džiaug­ti re­zul­ta­tais, pa­bū­ti su šei­ma ir pa­si­kal­bė­ti apie švie­sią atei­tį. Ne­lem­ta aki­mir­ka – ir jos vai­ruo­ja­mas B...

Per vie­ną die­ną su­ži­no­jau apie tris mir­tis. Jau­na mer­gi­na, ga­vu­si dip­lo­mą, ku­rios ži­nios bu­vo įver­tin­tos ke­liais šim­tu­kais, sku­bė­jo na­mo pa­si­džiaug­ti re­zul­ta­tais, pa­bū­ti su šei­ma ir pa­si­kal­bė­ti apie švie­sią atei­tį. Ne­lem­ta aki­mir­ka – ir jos vai­ruo­ja­mas BMW rė­žė­si į sun­kias­vo­rį au­to­mo­bi­lį. Mer­gi­na neiš­gy­ve­no. Ar­ti­mie­ji ne­ga­li pa­ti­kė­ti, ban­do ieš­ko­ti ki­tų kal­tų, ban­do su­pras­ti, kas ir ko­dėl įvy­ko… Su tais ieš­ko­ji­mais jiems teks gy­ven­ti vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą – liks daug neat­sa­ky­tų klau­si­mų, o pa­ts sun­kiau­sias: gal mes pa­tys ga­lė­jo­me pa­da­ry­ti ką nors dau­giau, kad šian­dien ne­rei­kė­tų iš­gy­ven­ti tra­ge­di­jos…

Ne ma­žiau su­krė­tė vie­no kai­mo gy­ven­to­jo mir­tis. Vy­ras jau­tė­si ge­rai. Vi­siems, kas pa­pra­šy­da­vo pa­gal­bos at­lie­kant sta­ty­bos dar­bus, daž­niau­siai neat­si­sa­ky­da­vo – mė­go sa­vo ama­tą ir žmo­nes. Tik pa­sta­ruo­ju me­tu ėmė sun­kiau kvė­puo­ti, grei­čiau pa­varg­da­vo, daž­niau tek­da­vo pri­gul­ti pail­sė­ti. Te­ko at­si­sa­ky­ti dar­bų… Vie­tos gy­dy­to­jai ra­mi­no: „Nie­ko to­kio, pa­žiū­rėk į pa­są… Toks am­žius, to­kios li­gos – na­tū­ra­lu“.

Ir tik prieš mė­ne­sį, ga­vęs siun­ti­mą į Kau­no kli­ni­kas, iš­vy­ko ty­ri­mams. Iš­vy­ko ir pa­si­li­ko – vė­žys bu­vo iš­pli­tęs vi­sa­me or­ga­niz­me, to­dėl gy­dy­to­jai neiš­lei­do į na­mus – ban­dė bent jau pa­dė­ti žmo­gui ne­jaus­ti bai­sių skaus­mų. Jo pe­le­nus par­ve­žė ne­di­de­lė­je dė­žu­tė­je…

Ne­ti­kė­ta bir­žie­čio, sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rio, bu­vu­sio ke­li­nin­ko Po­vi­lo Mi­ka­la­jū­no mir­tis. Ir dar taip mis­tiš­kai – jo ne­te­ko­me tą pa­čią die­ną, kai „Bir­žie­čių žo­dy­je“ bu­vo iš­spaus­din­tas in­ter­viu su juo… Ja­me jis ak­cen­ta­vo, kuo svar­bi lie­pos 24-oji, tik­rai ne­tu­rė­da­mas gal­vo­je, kad tai – pa­sku­ti­nė jo gy­ve­ni­mo die­na. Daug pra­smin­gų min­čių pa­sa­kė, apie pla­nus kal­bė­jo… Net­gi kal­bė­jo apie bur­tų laz­de­lę, ku­ria mos­te­lė­jęs pa­da­ry­tų taip, kad nie­kas ne­ga­lė­tų per prie­var­tą pa­keis­ti ki­tų gy­ve­ni­mų…

Kaip jaut­riai ir gra­žiai jis kal­bė­jo apie gy­ve­ni­mą, šei­mą, atei­tį… Kal­bė­da­mas su laik­raš­čio ko­res­pon­den­te jis, kaip jam bū­din­ga, sma­giai šmaikš­ta­vo, juo­kė­si… Gy­ve­ni­mu trykš­tan­tis žmo­gus ir… Jo jau ne­bė­ra. Vi­so gy­ve­ni­mo pa­stan­gos su­til­po į ma­žą kau­bu­rė­lį ka­pi­nė­se. Vėl­gi – neat­sa­ky­ti klau­si­mai: ko­dėl, kas ir kuo ga­lė­jo pa­dė­ti… Gal no­rė­jo, bet ne­spė­jo… O gal…

Į šį gy­ve­ni­mą atei­na­me vie­ni ir išei­na­me vie­ni… Nie­ko neat­si­ne­ša­me, nie­ko neiš­si­ne­ša­me… To­dėl svar­bu su­pras­ti, kad rei­kia gy­ven­ti šį gy­ve­ni­mą pil­nat­vė­je, leis­ti sau MĖ­GAU­TIS KIEK­VIE­NA DIE­NA…

Sup­ras­ti – ši die­na dau­giau ne­si­kar­tos. Tie­siog rei­kia bū­ti lai­min­gam… Rei­kia kuo nors pa­si­rū­pin­ti, kaž­kam nu­si­šyp­so­ti. Svar­biau­sia – kad žo­džiai gy­dy­tų, o ne skau­din­tų.

Gy­ve­ni­mas per trum­pas jau­din­tis dėl kvai­lų da­ly­kų. Iš­mok links­min­tis, ne­leisk žmo­nėms ta­vęs liū­din­ti. Tu­rė­jai to­kių die­nų, kai vis­kas klos­to­si pa­gal pla­ną ir pui­kiai pa­vyks­ta? Aš ir­gi ne.

Nes gy­ve­ni­mas yra trum­pas. Nie­kuo­met ne­si­gai­lėk to, kas pri­ver­tė ta­ve nu­si­šyp­so­ti.