Toliau nepasistūmėjo
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
1890–1891 metais Likėnų dvaro teritorijoje įrengti viešbutis ir gydyklos pastatas, pradėjo veikti nedidelė, šio laikmečio terminu – sanatorija, kurioje tuo metu gydėsi 168 ligoniai.
1946 metais sovietų valdžia Likėnams suteikė miesto tipo gyvenvietės statusą, o kartu ir šiokias tokias savivaldos teises, tikintis, jog laikui bėgant bus išplėtotos gydymo ir sveikatinimo paslaugos, paverčiant reikalingų gamtinių išteklių turinčią vietovę dar vienu Birštonu ar Druskininkais. Pažymėtina – Birštono kurortas neturi rajono, tačiau turi savo savivaldą. Taip ilgainiui galėjo kurtis ir Likėnų kurortas.
Tęsiant kurorto kūrimo mintį, 1955 metais ten veikusi gydykla rekonstruota, pradėta oficialiai vadinti sanatorija-gydykla, kuri sveikatai atkurti daugiausia naudojo gamtines priemones. Prasidėjo ištisus metus trunkantis sveikatinimas. Išplėstas gydomų ligų sąrašas. Pradėti gręžti arteziniai mineralinio vandens gręžiniai, ir jau aštuntajame dešimtmetyje Likėnuose kasmet gydydavosi po 4000 ligonių.
Tačiau, išskyrus sanatorijos tipo ligoninės sukūrimą ir vietovės sutvarkymą reabilitaciniais tikslais, sovietinė valdžia toliau nepasistūmėjo.
Nuo Lietuvoje žinomos Likėnų sanatorijos iki Panevėžio ligoninės filialo
Kurorto kūrimo galimybė, paradoksas – kitaip vadinti šį reiškinį vargu ar galima, pradedama „trinti“ jau 1992 metais, kai panaikinamas Likėnų miestelio statusas.
Dar po dešimties metų – 2002 metais – sanatorijos statusą, kai gydoma daugiausia gamtinėmis priemonėmis, Biržų savivalda keičia tik į reabilitacijos ligoninės statusą. Apie sanatoriją nebekalbama.
Reikalai ir toliau negerėja, savivalda nebepajėgia išlaikyti tinkamo ir šios gydymo įstaigos lygio. Situaciją gelbsti atsiradusi panevėžiečių iniciatyva perimti gydymo kompleksą iš Biržų savivaldos.
„Ligoninė griuvo, teko ją kelti iš pelenų“, – jau vėliau, 2019 metais, „Šiaurės rytų“ laikraštyje pripažįsta tuometinis Panevėžio respublikinės ligoninės direktorius Arvydas Skorupskas, kalbėjęs apie dabartinį filialą – Likėnų reabilitacijos ligoninę.
„Tuo metu Likėnuose buvo sąstingis – 2014 metais pradėtas renovacijos projektas nutrūkęs, gydomojo purvo nebebuvo, reikalavimų nebeatitikusi valgykla – ant uždarymo ribos“.
„Situacija buvo labai sunki. Kažkaip reikėjo tuos klausimus spręsti. Tikinčių sėkme buvo nedaug. 2019 metais pirmą kartą nuvažiavęs į Biržų savivaldybės tarybos posėdį išgirdau skeptiškų komentarų, kuriuos gerai atmenu. „Daug čia buvo tokių pasakorių“, – tarybos nariai taip komentavo mano išsakytus planus“, – konstatavo direktorius.
Panevėžiečiams pasiūlius, Biržų savivalda atsikrato nuolatiniu tapusio „galvos skausmo“ – 2019 metais savo sprendimu ligoninę perduoda Panevėžio respublikinei ligoninei, kuri Likėnus paverčia savo filialu.
Biržų krašto Likėnų „kurorto” idėja – „stumk, trauk”
Faktinės aplinkybės rodo: Likėnų miestelio, kaip kurorto, matymas – Biržų savivaldai svetimas. Turint ypatingo retumo gamtos dovaną ir nebandant šios aplinkybės paversti krašto ekonomikos varikliu, tiesą pasakius, kyla nuostaba ne tik šių eilučių autoriui, bet ir daugeliui biržiečių, kurie atsimena, ką Likėnai reiškė anksčiau ir tebereiškia kraštui.
Nėra žinoma, ar 2019 metais Biržų savivaldos sprendimu „lyg nenoromis“ užsakyta Likėnų, kaip kurortinės vietovės, galimybių studija – Panevėžio ligoninės administracijos sąlyga, ar pačios savivaldos iniciatyva.
Veikiausiai Panevėžio ligoninės, kuri šiuo metu vienintelė tiesiogiai suinteresuota „kurorto“ vystymo tema.
Pažymėtina: savivaldos užsakytas tik „kurortinės vietovės galimybių“ tyrimas, ne kurorto, nors šie du terminai skiriasi tik tuo, kad kurortas – mokslininkų patvirtinta gydomoji gamtinių išteklių reikšmė, o kurortinės vietovės – nebūtinai mokslininkų.
Savivalda stebi, iniciatyvos imasi kiti
Savotišku Likėnų priminimu arba savivaldybės „stumtelėjimu“ galima laikyti ir šiais metais įvykusį mero ir ligoninės atstovų susitikimą, kuriame pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas, liečiantis aplinkos tvarkymą.
Panevėžio ligoninės tokio galimo prašymo motyvai suprantami – respublikinė ligoninė negali tvarkyti, juolab kurti ligoninės vietovės aplinkos. Tai savivaldos rūpesčių ratas. Juolab ES lėšomis ir projektais.
Dar vienas šypseną keliantis faktas – 2025 metais savivaldybės taryba balsų dauguma svarstė ir patvirtino „kurortinės vietovės galimybių studijos“ „stebėsenos“ išvadas – kas pasikeitė per šešerius metus „kurortinės vietovės“ link.
Atsižvelgiant į faktinę įvykių seką, tenka konstatuoti, jog per tris dešimtmečius Biržų savivalda nesiėmė jokių iniciatyvų, Likėnų ligoninės ir vietovės pertvarkos vyko Panevėžio ligoninės administracijos dėka, ir ironiškai šyptelėti – gal ir nėra taip blogai, kaip dėsto autorius.
Vis tik savivalda „aktyviai“ stebi „besivystančius“ Likėnus.