„Zero Waste“ Biržuose: menas apie pėdsakus, kuriuos paliekame gamtai

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Nuo bir­že­lio 20 die­nos Bir­žų mies­te, Ro­tu­šės gat­vė­je esan­čio­je kū­ry­bi­nė­je erd­vė­je pri­sta­to­ma jau tre­čio­ji, spe­cia­liai šiai vie­tai pri­tai­ky­ta pa­ro­dos ver­si­ja. Pir­mą kar­tą „Ze­ro Was­te“ bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Kau­no ga­le­ri­jo­je „Me­no par­kas“, vė­liau – Pa­ne­vė­...

Nuo bir­že­lio 20 die­nos Bir­žų mies­te, Ro­tu­šės gat­vė­je esan­čio­je kū­ry­bi­nė­je erd­vė­je pri­sta­to­ma jau tre­čio­ji, spe­cia­liai šiai vie­tai pri­tai­ky­ta pa­ro­dos ver­si­ja. Pir­mą kar­tą „Ze­ro Was­te“ bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Kau­no ga­le­ri­jo­je „Me­no par­kas“, vė­liau – Pa­ne­vė­žio ap­skri­ties Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Bir­žuo­se lan­ky­to­jai ga­li pa­ma­ty­ti tu­šo ir ak­va­re­lės pie­ši­nių iš se­ri­jų „(Ne)pa­lan­kūs vė­jai“, „(Ne)pri­va­lo­mas pei­za­žas“ bei skulp­tū­rų iš se­ri­jos „Kū­no tę­si­niai“.

Tvarumas prasideda nuo kasdienybės

Gre­ta Gren­dai­tė ir To­mas Vo­sy­lius – me­ni­nin­kų po­ra iš Kau­no. To­mas yra skulp­to­rius, sa­vo pro­fe­si­nes ži­nias pri­tai­kan­tis ir res­tau­ruo­jant se­nuo­sius mies­tų skulp­tū­ri­nius ob­jek­tus, ir ku­riant nau­jus kū­ri­nius. Gre­ta dau­giau­sia pie­šia tu­šu, ak­va­re­le ir gra­fi­tu, ku­ria gra­fi­ką, fo­tog­ra­fuo­ja, lei­džia au­to­ri­nes kny­gas, o po stu­di­jų Ja­po­ni­jo­je su­grįž­ta ir prie sa­vi­tos ka­lig­ra­fi­jos.

Me­ni­nin­kų kū­ry­ba neat­sie­ja­ma nuo jų pa­čių kas­die­ny­bės. Šei­ma sten­gia­si rink­tis eko­lo­giš­kes­nius pro­duk­tus, ma­žiau ter­šian­čias skal­bi­mo prie­mo­nes, da­lį mais­to už­siau­gin­ti pa­tys, do­mi­si gam­ti­ne žem­dir­bys­te ir ap­lin­kai pa­lan­kes­nė­mis sta­ty­bi­nė­mis me­džia­go­mis.

Ta­čiau me­ni­nin­kė ne­sle­pia, kad gy­ven­ti vi­siš­kai tva­riai šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je be­veik neį­ma­no­ma.

„Pa­tys smulk­me­no­se vi­sur, kur tik įma­no­ma, sten­gia­mės da­ry­ti po­ky­čius tva­ru­mo pu­sėn, ta­čiau ne­sa­me vi­siš­ki at­si­sky­rė­liai ir, bū­da­mi įsi­bė­gė­ju­sio vi­suo­me­nės srau­to da­li­mi, daug kur eko­lo­gi­niu po­žiū­riu jau­čia­mės be­vil­tiš­kai“, – sa­ko Gre­ta Gren­dai­tė.

Nuo mažų smulkmenų

Net ir pa­si­rin­kus eko­lo­giš­ką mais­tą lie­ka neišsp­ręs­ta pa­kuo­čių pro­ble­ma. Au­gi­nant dar­žo­ves ten­ka va­žiuo­ti į so­dy­bą, nau­do­ti tech­ni­ką ir de­ga­lus. Eko­lo­giš­kos skal­bi­mo prie­mo­nės ne vi­sa­da iš­ba­li­na dra­bu­žius taip, kaip prie to yra įpra­tu­si vi­suo­me­nė.

Pa­sak me­ni­nin­kės, to­kios, at­ro­dy­tų, ne­di­de­lės smulk­me­nos ke­lia kur kas pla­tes­nius klau­si­mus. Ar tik­rai bal­ti mo­kyk­li­nės uni­for­mos marš­ki­nė­liai pri­va­lo bū­ti idea­liai bal­ti? Gal­būt rei­kė­tų keis­ti ne skal­bik­lį, o pa­čią uni­for­mų sam­pra­tą ir rink­tis tva­res­nes au­di­nių spal­vas?

„Kuo gi­liau į miš­ką, tuo dau­giau šiukš­lių“, – ži­no­mą po­sa­kį šian­die­nos ap­lin­ky­bėms pri­tai­ko pa­ro­dos au­to­rė.

Taršos pėdsakai virsta monumentais

Pa­ro­dos au­to­riai ne­sie­kia lan­ky­to­jų mo­ra­li­zuo­ti ar mo­ky­ti, kaip jie tu­rė­tų gy­ven­ti. Kū­ri­niais no­ri­ma at­kreip­ti dė­me­sį į eko­lo­gi­nių pro­ble­mų dau­gias­luoks­niš­ku­mą ir pa­ro­dy­ti, kad vi­siš­kai at­si­ri­bo­ti nuo var­to­ji­mo sis­te­mos nė­ra pa­pras­ta.

Gam­to­je ran­da­mi plas­ti­ki­niai daik­tai, pa­kuo­tės ar ki­tos at­lie­kos me­ni­nin­kų vaiz­duo­tė­je tam­pa sa­vo­tiš­kais šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės mo­nu­men­tais. Iš pir­mo žvilgs­nio jie ga­li at­ro­dy­ti net es­te­tiš­ki, ta­čiau įsi­žiū­rė­jus paaiš­kė­ja, ko­kią grės­mę sle­pia.

„Vi­sų mū­sų pa­lie­ka­mi pėd­sa­kai gam­to­je jos pa­čios ab­sor­buo­ja­mi ir sa­vo­tiš­kai tvar­ko­mi, o vaiz­duo­tė­je virs­ta kar­tais net vi­zua­liai pa­trauk­liais mo­nu­men­tais. Tik pa­si­gi­li­nus tam­pa aiš­ku, ko­kią tik­sin­čią bom­bą esa­me pa­li­kę pa­tys sau ir au­gan­čiai kar­tai“, – tei­gia Gre­ta Gren­dai­tė.

Me­ni­nin­kai sa­vo kū­ry­bo­je jun­gia eko­lo­gi­nes, so­cia­li­nes ir po­li­ti­nes te­mas. Jų dar­buo­se at­si­ran­da per­tek­li­nio var­to­ji­mo pa­sek­mės, kli­ma­to kai­tos grės­mės, ka­ro pa­lie­ka­ma tar­ša ir žmo­gaus be­jė­giš­ku­mo jaus­mas. Ta­čiau net ir kal­bė­da­mi apie rim­tus da­ly­kus au­to­riai sten­gia­si ne­pra­ras­ti hu­mo­ro bei au­toi­ro­ni­jos.

Paskutinis balionėlis

Vie­na­me iš se­ri­jos „(Ne)pa­lan­kūs vė­jai“ pie­ši­nių vaiz­duo­ja­mas su­bliuš­kęs pe­liu­ko Mi­kio for­mos ba­lio­nė­lis. Kū­ri­nys pa­va­din­tas „Vie­ta ta­vo rau­do­na­jam myg­tu­kui“.

Pa­sak au­to­rės, ba­lio­nė­lis tam­pa ne tik eko­lo­gi­nės tar­šos, bet ir žmo­ni­jos sa­vi­nai­kos sim­bo­liu – nuo ore, van­de­ny­je ir že­mė­je esan­čio mik­rop­las­ti­ko iki ka­ro dū­mų, ke­liau­jan­čių virš vals­ty­bių sie­nų.

„Tas myg­tu­kas jau se­niai pa­spaus­tas, o mes vi­si esa­me lė­ti­nia­me sa­vi­nai­kos pro­ce­se. Be­lie­ka ban­dy­ti bent kiek su­lė­tin­ti tar­šą, nes vi­siš­kai ją su­stab­dy­ti jau ne­beat­ro­do įma­no­ma“, – sa­ko me­ni­nin­kė.

Ran­ko­mis nu­pieš­tas ba­lio­nė­lis, įrė­min­tas me­di­nia­me rė­me ir ap­sau­go­tas stik­lu, pa­ro­do­je tam­pa tar­si is­to­ri­niu eks­po­na­tu – pri­mi­ni­mu apie lai­ką, kai vien­kar­ti­niai plas­ti­ki­niai žais­lai ir šven­ti­nės de­ko­ra­ci­jos bu­vo nau­do­ja­mi ne­su­si­mąs­tant apie jų po­vei­kį gam­tai.

Žaislas ar pasivaikščiojimas?

Au­to­riai ke­lia klau­si­mą, ar vai­kui iš tie­sų rei­kia dar vie­no sin­te­ti­nio žais­lo, ba­lio­nė­lio ar at­rak­cio­no. Gal ver­tin­ges­nis bū­tų ati­dus pa­si­vaikš­čio­ji­mas miš­ke, bend­ras gam­tos ty­ri­nė­ji­mas ar kar­tu pa­kel­ta ir į šiukš­lių dė­žę iš­mes­ta at­lie­ka?

Pa­sak pa­ro­dos au­to­rių, to­kios pa­tir­tys ne tik ug­do at­sa­ko­my­bę, bet ir stip­ri­na tė­vų bei vai­kų ry­šį, la­vi­na kū­ry­biš­ku­mą ir mo­ko ne­bi­jo­ti su­dė­tin­gų te­mų.

Me­nas, Gre­tos Gren­dai­tės ir To­mo Vo­sy­liaus po­žiū­riu, ga­li tap­ti vie­nu iš bū­dų au­gin­ti mąs­tan­čius, drą­sius ir kū­ry­biš­kai veik­ti ge­ban­čius žmo­nes.