Pirmadienio rytas. Paskutinė diena prieš rugsėjo 1 – ąją. Pila kaip iš kibiro. Šalia centrinės miesto sankryžos, aikštėje ant suoliuko po skėčiu sėdi moteris ir pardavinėja kardelius. Lietus moters negąsdina, gėles reikia parduoti. O jos tokios gražios ir ryškios: violetinės, rožinės, geltonos ir raudonos. Vos užklausus kaip sekasi prekyba, ausis pamalonina graži uteniškių tarmė. Paklausiu, ar moteriškė ne vietinė. Zenoida Vaičiūnienė patvirtina – iš Utenos.
-Jau 50 metų gyvenu Biržuose, o visi dar manyje atpažįsta uteniškių tarmę,- juokėsi pardavėja.
Zenoidą į gatvę su kardeliais išvijo netik artėjanti naujų mokslo metų šventė. Moteris gėlėmis prekiauja jau virš dvidešimt metų. Daugiausia – turguje. Ir netik augalais: uogomis, kriaušėmis iš savo sodo, o žiemą – mezginiais. Zenoida gyvena Biržuose, o daržas – pamiškėje. Tad būna, kad ir žvėreliai neatsiklausę derliumi pasivaišina.
Ryškiaspalviai kardeliai su lietaus lašais – po 50 ir 70 euro centų, priklauso nuo jų dydžio ir kokybės. Pardavėja parodo ir pigesnį kibirėlį, kuriame kojeles mirko prastesni žieduočiai, po 20 centų. Paklausiu pardavėjos, ar ne per brangiai prašo, nes užvakar prekybos centre mačiau tokias pat gėles už mažiau negu 50 centų.
-Ne tokie patys. Gražūs, bet žydės trumpai. Koteliai parudavę, reikia juos pritrumpinti. O kai pamerksi, nuvys per kelias valandas,- paaiškina gėlininkė.
Zenoida po skėčiu sėdi nuo 9 valandos ryto. Sakė, bus iki dvylikos, ne ilgiau: lyja, o ir žmonių toje vietoje mažai praeina. Aikštėje pardavėja pirmą kartą.
-Išdrįsau. Maniau, kad bus daugiau pirkėjų, o per dvi valandas stabtelėjo vos keli. Turbūt važiuosiu prie parduotuvės, ten daugiau žmonių. Gal ir man tada reikia kainą sumažinti, jei parduotuvėje pigiau,- svarsto gėlininkė.
Ar ant permirkusio suoliuko Zenoida laukė pirkėjų iki vidurdienio, nežinia. Tik atsisveikinant užsiminė, kad dar šiek tiek pabus. Nes ryte pro šalį ėję berniukai sakė dar sugrįš… Tad reikia jų palaukti…